Palangiškė Jolita namuose augina antį bėgikę – neįprasta ketveriukė sulaukia ypatingo dėmesio

Palangos pakraštyje, atokiau nuo šiltuoju metų laiku šurmuliuojančio pajūrio, gyvenantys žmonės ne kartą matė jauną moterį, einančią pasivaikščioti šunų ir anties kompanijoje. Jolita pasakoja, kad neįprastas augintinis atsirado iš praktinio poreikio, tačiau antis bėgikė tapo neatsiejama šeimos dalimi ir ėmė kopijuoti šunų elgesį.

Neįprasta ketveriukė 

Užsukus į šeimos namus iškart pasitikti atbėga spicas Majus. Po namus trepsinti antis Doni stebi mane iš kiek atokiau, tačiau netrukus ramiai keliauja į svetainę, lyg kviestų užeiti. Jolita Kryžė pasakoja, kad namuose, be jos sutuoktinio ir jų mylimo vaiko, gyvena keturi augintiniai – antis Doni, špicas Majus, aviganė Kaja ir katinas Hugo. Ir nors Doni turi savo namelį kieme, mielai trypčioja po namus ir draugauja su kitais augintiniais. Tiesa, kad Doni yra antytė, o ne ančiukas, Jolitai, kaip pati sako, buvusi netikėta staigmena.

„Iš pradžių manėme, kad Doni – berniukas. Atsivežėm visai mažiuką, jis pas mus užaugo su šunimis, tai dabar, jei išgirdę atvažiavusį automobilį prie tvoros bėga šunys, Doni lekia kartu su jais ir savaip pritaria, jeigu šie loja“, – šypsosi anties bėgikės šeimininkė.

Atskirti ančių bėgikių lytį gerokai sunkiau nei mums įprastų ančių, tad Jolita sako sulaukusi staigmenos, kai vieną vakarą Doni tiesiog dingo. 

„Grįžom vėlai vakare, dar nupirkom salotų. Nakčiai Doni miega savo namelyje. Ten yra didelis langas, tad mus mato, kada parvažiuojam, kada išvažiuojam, stebi. Ir pirmą sykį nematau prie lango antino. Atidariau namelio duris, įsijungiau kamerą su šviesele, ieškau, kur yra. O dar šalčiau buvo. Žiūriu, įsisukusi į šieniuką sėdi. Šaukiu – neateina. Jai tai nebūdinga. Prieinu pati, ji atsistojo ir pamačiau kiaušinį. Tada supratome, kad čia – mergaitė“, – nusijuokė Jolita ir pridūrė, kad antis neturi draugo, tad iš neapvaisintų kiaušinių mažylių nesulauks.

Visą gyvenimą yra apsupta gyvūnų

Dar vaikystėje ji sako mieliau laiką leisdavo kaime, nes ten daug gyvūnų, eidavo su močiute visų paglostyti, pamaitinti, pakalbinti, tad niekada nebijojo nei karvės, nei didelio šuns. O štai kiekvienas gyvūnas, atsiradęs Jolitos šeimos namuose, turi savo istorijas. Ilgiausiai dabar šeimos namuose gyvena Majus, špicą jie įsigijo prieš 13 metų. Jolita atvira – tiesiog mąstė kaip dauguma, kad draugui dokumentai nebūtini. Po kurio laiko suprato, iš kokių namų atkeliavo šunytis. 

„Tada dar nebuvo žinių apie daugintojus, tik vėliau supratau, iš ko mes jį įsigijome. Tuomet tiesiog maniau, kam man dokumentai, juk perku draugą, o vėliau daugėjo žinių, atėjo supratimas, taigi daugiau taip nedarysiu. Aš savanoriauju, padedu gyvūnų globėjams, tad kai teko pamatyti, kokiomis sąlygomis veisiami šunys, suspaudė širdį. Baisu. Jei norite draugo be dokumentų, geriau jau paimkite paliktą augintinį, kurio atsisakė šeimininkai ar jie yra mirę, nei ieškokite veisėjų“, – sako jauna moteris.

Kaja į šeimos namus atkeliavo iš gyvūnų globos namų. Aviganė tiek su šeimos nariais, tiek su kitais augintiniais buvo pažindinama po truputį; namuose šeima turi atskirą plotą gyvūnams, kad jie galėtų pabūti vieni. Patalpa praverčia ir dabar, kai į namus ateina Kajai nežinomų žmonių. Apsipratusi su naujais garsais ir kvapais ji atvedama susipažinti. 

„Panašu, kad yra patyrusi smurtą, tačiau kiekvienas šuo į tai reaguoja kitaip. Kaja nepuola, stebėjau ją kurį laiką. Yra šunų, kurie užspeisti puola, o ji gūžiasi, loja, bet traukiasi tolyn. Tokia jau esu – jei pamatau kur išmestą pakelėje gyvūną, bėgu jo gelbėti. Nuo manęs „užsikrėtė“ ir vyras, – kartais lekiam kartu, jei tik ką išgirstam. 

Namuose yra katinas, bet antytę tenka saugoti nuo šuns

Katinas Hugo vienintelis nebėgioja paskui šeimininkus. Ramus skvarbių žydrų akių augintinis leidžiasi glostomas, kai pats to nori, ir nors nesikėsina suėsti anties, per daug į draugystes taip pat nesivelia. 

Bene daugiausia gyvybės į namus įnešusi Doni, kaip pasakoja Jolita, buvo praktinis sprendimas. 

„Esu iš tų, kurie myli viską, kas gyva, tad net mintis, invazinius šliužus naikinti rūgštimi, kaip siūloma, kelia šiurpą. Jei šuo suės ar bent perkąs invazinį šliužą, gali rimtai susirgti, tai šunims gali būti mirtina. Ėmiau ieškoti, kaip su jais dorojamasi gamtoje, ir sužinojau, kad tuos šliužus puikiai suvirškina antys bėgikės, taigi susiradau jas veisiantį ūkį ir nusipirkom. O dabar matau, kad antis kalbina tiek mus, tiek kitus gyvūnus, lyg nuobodu jai, tai pradėjome ieškoti dar vienos į kompaniją – pasakoja Jolita. – Doni parsivežėm visai mažiukę. Ji labai prisirišo prie sūnaus, abu draugauja, Doni ateina prie jo, glaudžiasi. Dar Doni labai mėgsta maudytis, tai kai įleidžiam į vonią, tenka net sienas valyti po maudynių – viską aptaško.“

Augintinius prilygina terapijai 

Didžiulėje Jolitos širdyje vietos užtenka ne tik šeimai, augintiniams – dar paima globoti tuos, kuriuos apleidžia jų šeimininkai. Laikinai augintinius priimanti moteris nesibodi ir vaistų suleisti, ir žaizdų išvalyti. O jei reikalinga laikina priežiūra atostogaujančių draugų augintiniams, šie namai taip pat atviri. Jolita dalijasi, kad daugiausia meilės visą gyvenimą patyrė bendraudama su gyvūnais, tad be jų tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo. 

„Man gyvūnai – lyg terapija. Aš juos visus suleidžiu į savo darbo kambarį – kas miega, kas žaidžia, o man jauku. Kaip ir šalia esanti žirgynas – jei mums su vyru buvo sunki darbo diena, nusiperkame morkų ir nueiname pas žirgus. Paskui būname kaip po gero dušo – nežinau kaip, bet jie tarsi nuima visą sunkumą. Arba su Kaja išeiname pasivaikščioti po mišką. Apima ramybė. Doni irgi būtų galima už pavadėlio vestis, bet dar kas pagalvos, kad kankiname gyvūną“, – atvirauja Jolita.

Gaujos poreikiai skiriasi, tačiau vieni papildo kitus 

Moters gyvūnai nepalieka vienos ilgam. Mažiausią prisirišimą demonstruojantis kaltinas Hugo iš kambario taip pat nesitraukia. Jis įsitaiso už užuolaidų, kad niekas netrukdytų. Panašu, jog augintiniai vienas kitą supranta, tik jaunutė Kaja vis nori žaisti, tad po erdvią svetainę pagainioja tai Doni, tai Majų. 

„Jei atvyksta draugų ir ką nors kepame lauke, Doni, kol vyksta veiksmas, įsitaiso man ant kelių. Ji nuo pat mažens visur bėgdavo iš paskos, kur tik eidavom. Aišku, reikia pasaugoti nuo Kajos, nes ji nori žaisti, o su Doni labai švelniai nemoka. Be to, Doni nevaikšto, nekrypuoja, kaip kitos antys, o bėga, tai Kajai iškart rūpi vytis. Antis ne visada būna namuose. Daug laiko leidžia ir lauke, ypač jei aš kapstausi po žemę, – ateina, bendrauja. Tiesa, jei kas sugalvos įsigyti tokį augintinį, perspėju: mitas, kad antis bėgikė neskraido. Dar ir kaip skraido“, – pasakoja Jolita ir priduria, kad pati matė Doni pakilusią virš namo, tad teko pakirpti plunksnas, jog nesugalvotų kur prapulti.

Su Doni atsiradimu invaziniai šliužai išties dingo. Delikatesu tampa ir sliekai, kirmėlės, tad su šunimis susidraugavęs mažylis juos apsaugos nuo parazitų sukeliamų ligų. Jolita atvira: augintiniai nėra tik pramoga, tai didžiulė atsakomybė, tad reikia stebėti jų poreikius, suteikti saugumo jausmą, – bus saugūs ir gyvūnai, ir šeimos nariai bei jų draugai.

Rita Gečiūnaitė

Delfi