Penkios dešimtys metų medicinoje: gydytojo B. Praškevičiaus pašaukimas ir gyvenimo būdas

Yra žmonių, kurių profesinis kelias tampa ne tik karjera, bet ir kasdiene tarnyste žmogui. Gydytojas otorinolaringologas Bronius Praškevičius – vienas jų. Prie tuometinės Klaipėdos ligoninės, dabar Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL), jis prisijungė prieš penkis dešimtmečius – tuo metu, kai medicina kūrėsi kitokiomis sąlygomis, o gydytojo autoritetas buvo grįstas ne technologijų pažanga, bet žiniomis, asmenine laikysena ir besąlyginiu atsidavimu pacientui. Būtent šios vertybės tapo kertinėmis jo profesinio kelio ašimis ir neatsiejama ligoninės kultūros dalimi.

Tapo jauniausiu skyriaus vedėju

Dirbti Klaipėdos ligoninėje B. Praškevičius pradėjo 1976 m. sausio 3 d., o jau tų pačių metų rugpjūčio 3-iąją jam buvo patikėtos LOR skyriaus vedėjo pareigos. Tuomet – vos 32-ejų, tapęs jauniausiu skyriaus vadovu ligoninėje, jis atsidūrė situacijoje, kurioje reikėjo ne tik profesinių žinių, bet ir brandos, atsakomybės bei lyderystės.

„Visa komanda buvo jauna ir nedaug patyrusi – gydytojai tik pradėję profesinį kelią, slaugytojos – ką tik baigusios mokslus“, – prisimena gydytojas. Todėl jam teko prisiimti visapusišką atsakomybę: už pacientų gydymą, sprendimus, skyriaus organizavimą ir žmones. Tai buvo laikas, kai skyrius kūrėsi nuo pamatų – 40 lovų LOR padalinys medikui tapo ne tik darbo vieta, bet ir augančia profesine bendruomene.

Indėlis diegiant naujoves

Per savo karjerą B. Praškevičius 33 metus vadovavo LOR skyriui. Dalį šio laiko – ir Veido bei žandikaulių chirurgijos padaliniui. Gydytojas prisidėjo prie naujų metodų diegimo.

Prisiminęs, kaip kartu su kolegomis iš Prancūzijos Klaipėdos ligoninėje pradėjo vystyti ausies mikrochirurgiją, gydytojas pasidžiaugė, kad tuomet padėjo ne vienam sunkiam pacientui, ne vieną jų ištraukė iš mirties nagų, o jo paties operuotų pacientų sąraše – žinomos šalies scenos ir politikos žvaigždės.

Išskirtinis faktas B. Praškevičiaus biografijoje – per 50 darbo metų jis nė karto nepraleido darbo dėl ligos ir nė karto neturėjo nedarbingumo pažymėjimo. Tai iškalbingas atsidavimo profesijai liudijimas. Pats gydytojas sako, kad tai buvo įmanoma tik dėl stiprios sveikatos ir šeimos palaikymo, leidusio visiškai pasinerti į darbą.

Medicina keitėsi kartu su žmogumi

Per ilgus darbo metus B. Praškevičius matė medicinos virsmą iš esmės. Pasak jo, nors ligų diagnostikos principai išliko panašūs, priemonės, technologijos ir galimybės pasikeitė kardinaliai. Vienu ryškiausių lūžių gydytojas įvardija 1995 metus, kai kasdieninėje otorinolaringologo praktikoje pradėta naudoti narkozė.

Iki tol dauguma operacijų buvo atliekamos taikant vietinį nuskausminimą, pacientams patiriant skausmą ir didžiulį stresą.

„Buvo sunku ir gydytojui, ir pacientui, ypač vaikams“, – prisiminė medikas. Jo teigimu, narkozė – tai medicinos proveržis ne tik palengvinęs chirurginį darbą, bet ir iš esmės pakeitęs požiūrį į paciento saugumą, orumą bei emocinę gerovę.

„Pirmiausia turi būti žmogus“

Šiandien, baigdamas profesinį kelią KUL, gydytojas su džiaugsmu stebi čia dirbančią jaunąją kartą – profesionalius, atsakingus ir naujovėmis besidominčius kolegas.

„Matydamas juos, žinau, kad medicina yra patikimose rankose. Palinkėčiau jauniesiems medikams būti sąžiningiems, atsakingiems, darbštiems, atviriems naujovėms ir niekada nepamiršti, kad baltas chalatas dar nereiškia, jog esi gydytojas. Pirmiausia turi būti geras ir empatiškas žmogus“, – mintimis dalijosi B. Praškevičius.

Pasak ilgamečio gydytojo, KUL jam buvo daugiau nei darbas, tai buvo jo namai. Šie žodžiai talpina ne tik asmeninę istoriją, bet ir visos kartos medikų patirtį – profesionalų, ilgametį, prasmingą darbą, palikusį ryškų pėdsaką ligoninės istorijoje ir pacientų atmintyje.

KUL Komunikacijos tarnyba