Per gyvenimą – su žemaitišku atkaklumu

Palangos tiltas, 2014-04-03
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Per gyvenimą – su žemaitišku atkaklumu

Stasė Vaineikienė (Paulauskaitė) – rašytoja, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė. Šiemet minime kraštietės S. Vaineikienės 130-ąsias gimimo metines.

S. Paulauskaitė gimė 1884 m. kovo 31 d. dvarininkų šeimoje Šlaveitų kaime, Kretingos apskrityje. Paulauskų šeimoje buvo kalbama lenkiškai, o iš samdinių Stasė išmoko žemaitiškai. Mergina dėvėdavo dažniausiai tautinius rūbus. 1900 m. ji baigė Lomžos (Lenkija) mergaičių pensioną, kur studijavo literatūrą, meną, muziką, išmoko groti pianinu. Šlaveituose ji slapčia mokė kaimo vaikus skaityti, rašyti lietuviškai.

S. Paulauskaitė labai jaunutė ištekėjo už daug vyresnio gydytojo Liudo Vaineikio. 1900 m. jie apsigyveno Palangoje. L. Vaineikis tuo metu jau buvo žinomas visuomenės veikėjas, kuris kartu su kitais Lietuvos inteligentais-šviesuoliais žadino lietuvių tautiškumą, kovojo prieš lietuviškos spaudos draudimą. Iš vyro ji perėmė socialdemokratines pažiūras, užsidegė noru veikti, būti kuo nors naudinga žmonėms, tėvynei. Vėliau ji įsijungė į lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą. 1900 m. L. Vaineikis už draudžiamų lietuviškų knygų gabenimą ir platinimą buvo areštuotas. S. Vaineikienė tęsė vyro pradėtą darbą ir pati ėmė per sieną gabenti uždraustas knygas bei laikraščius. Jaunoji žmona dažnai važiuodavo į Liepoją lankyti vyro kalėjime. 1902 m., vyrą ištrėmus į Rytų Sibirą, ji lydėjo L. Vaineikį. Pasibaigus pinigams, nuo Maskvos ji keliavo valdžios lėšomis kartu su kaliniais. Gyvenimą su vyru tremtyje ji vėliau aprašė savo atsiminimuose.

Panaikinus spaudos draudimą, L. Vaineikis iš tremties buvo paleistas, ir šeima vėl apsigyveno Palangoje. 1905-1907 m. Rusijos revoliucijos metu L. Vaineikis pasitraukė į Tilžę. S. Vaineikienė liko Palangoje ir gabeno per sieną vyro parūpintą agitacinę literatūrą ir ginklus sukilėliams.

Pirmojo pasaulinio karo metu ji su vyru pasitraukė į Rusijos gilumą, iš ten – į Vidurinę Aziją. Bėgusi nuo karo baisumų Lietuvoje, tolimame krašte šeima pateko į pilietinio karo sumaištį. Į namus Vaineikiai grįžo tik 1921 m., kai Palangos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos. S. Vaineikienė buvo Klaipėdos sukilimo (1923) dalyvė ir buvo apdovanota sidabro medaliu.

Palangos šviesuolė įdėjo daug pastangų, kad Palangoje būtų atkurta rusų laikais veikusi gimnazija. Ji vadovavo 1922 m. pradėjusios veikti gimnazijos Globos komitetui, rūpinosi, kad mokslo įstaiga gautų patalpas, būtų įdarbinti profesionalūs pedagogai, kurį laiką pati dirbo mokytoja. Ji kovojo, kad Palangos gyventojai atgautų iš grafo bendras miesto ganyklas, siekė, kad būtų įvestas vandentiekis, kanalizacija, pirtis, jos pasiūlymu įkurtas kooperatyvas „Talka“, kurio veikloje ji aktyviai dalyvavo.

Veikli moteris bendradarbiavo „Kultūros“ žurnale. Palangos gimnazijos vedėju dirbęs Matas Untulis iš S. Vaineikienės užrašinėjo žemaitišką frazeologiją rengiamam „Lietuvių kalbos žodynui“. Skatinama M. Untulio, ji parašė ir išleido „Palangos atsiminimus“ (1931). Šioje knygutėje per Stasės ir Liudo Vaineikių veiklą atsispindi Palangos gyvenimas, pagrindiniai XIX-XX a. sandūroje vykę istoriniai ir kultūriniai miesto įvykiai. Vėliau rašytoja išleido romanus „Grafas ir žmonės“ (1933), „Vaišvila, Žemaičių baudžiauninkų vadas“ (1938), trijų dalių atsiminimų knygą „Iš praeities kovų“ (1935-1936). Trilogijoje ji aprašo sunkų ir pavojingą uždraustų lietuviškų leidinių gabenimą į Lietuvą (pirmoji dalis – „Lietuviškos knygos kryžiaus keliai“), kelionę etapais į Sibirą, kai ji lydėjo suimtą vyrą (antroji dalis – „Etapu į Sibirą“) bei gyvenimą, vargus Sibire, tremtinių sukilimą, kurio metu ir ji pati neliko nuošalyje (trečioji dalis – „Sibire“). 1938-1939 m. S. Vaineikienė parašė dar vieną atsiminimų knygą apie gyvenimą Vidurinėje Azijoje, ten vykusį pilietinį karą, bet mašinraštis nebuvo išspausdintas. Ji parašė naują romaną „Lukštai“ apie 1905 m. revoliucinius įvykius Žemaitijoje, bet knygos rankraštis dingo. Po rašytojos mirties pakartotinai buvo išleisti jos romanai „Grafas ir žmonės“ (1958), „Vaišvila“ (1959).

S. Vaineikienės sūnus Jurgis Vaineikis pasakojo, kad „mama, kiek prisimenu, pradėjo rašyti apie 1927-1928 m. Rašydavo po vakarienės vėlai vakare, kada visi suguldavo, prie žibalinės lempos. Tada ji likdavo viena su savo prisiminimais, su savo aprašomais įvykiais, herojais, gamta. Atsiguldavo, kiek prisimenu, labai vėlai“.

Vaineikiai vasarą priimdavo poilsiautojus, kad papildytų šeimos biudžetą, nes L. Vaineikis iš savo gydytojo praktikos didelio pelno neturėjo – neišgalinčius susimokėti už vizitą ar vaistus gydė nemokamai. Vaineikių pensione poilsiaudavo arba šiaip lankydavosi daug šviesių žmonių, žinomų to meto asmenybių: Jonas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Liudas Gira, Liūnė Janušytė, Vydūnas, Jonas Šliūpas, Jonas Basanavičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Matas Untulis ir daugelis kitų.

Atkūrus tarybų valdžią Lietuvoje, S. Vaineikienė kurį laiką buvo Palangos burmistrė.  Palangoje jos rūpesčiu pastatyta pirtis, įsteigtas audimo cechas, kuriam ji padovanojo savo stakles ir kitokius įrenginius, pradėtas ruošti miesto generalinio pertvarkymo planas, ruošiamasi vandentiekio ir kanalizacijos statybai.

S. Vaineikienė buvo socialdemokratė, ragino kovoti prieš išnaudojimą, už žmonių teises. 1940 m. ji išrinkta kandidate į Lietuvos liaudies seimą. Štai ką apie tai rašo pati S. Vaineikienė: „Bet juk manęs niekas neklausė, ar aš sutinku būti kandidate ir ar sugebėsiu atstovauti. <...> Vadinasi, buvome iškelti 8 kandidatai nuo Telšių apygardos ir visi turėjome būti išrinkti. Viskas buvo vykdoma labai skubotai. <...> Taip be mano atsiklausimo ir sutikimo buvau paskirta Palangos rinkiminės komisijos pirmininke ir grasinama negerovėmis už nedalyvavimą rinkimuose... <...> Į Liaudies seimo posėdį buvau iššaukta telegrama. Apie Seimo uždavinius ir tikslus nieko nežinojau. <...> Aš tiktai per Seimo posėdį sužinojau apie parengtą nutarimą Lietuvą įjungti į Sovietų Sąjungą: nė vienas Liaudies seimo narys negalėjo pasisakyti prieš tokį nutarimą“. S. Vaineikienė buvo įtraukta į delegaciją, kuri vyko į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į TSRS sudėtį. 1940 m. rudenį, išrinkus S. Vaineikienę LTSR Aukščiausiojo teismo nare, ji išsikėlė gyventi į Kauną, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Aukščiausiasis teismas buvo perkeltas į Vilnių, taigi ji apsigyveno Vilniuje.

1946 m. sausio 12 d. S. Vaineikienė mirė. Ji palaidota Rasų kapinėse.

Palangoje, toje vietoje, kur buvo aktyvių visuomenės veikėjų L. ir S. Vaineikių namas, stovi L. Vaineikio biustas (1989, skulptorius Jonas Jagėla, architektė – Rūsna Vaineikytė) ir įrengta atminimo lentelė, kurioje įrašytos gydytojo Liudo Vaineikio ir rašytojos Stasės Vaineikienės pavardės. Pagal S. Vaineikienės atsiminimus Gintarė Adomaitytė parašė pjesę „Deimantų dvaras“, kurios premjera Lietuvos radijo teatre įvyko 2007 m.

Visą savo gyvenimą S. Vaineikienė, trapi moteris, trijų vaikų mama, buvo istorinių įvykių sūkuryje. Ji nebijojo sunkumų, netaupė savo sveikatos, lėšų, bet dirbo dėl tėvynės, miesto žmonių gerovės. S. Vaineikienės visuomeninė ir kultūrinė veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

 

Parengė Bronislava SPEVAKOVIENĖ

Palangos viešoji biblioteka

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ne paslaptis, kad daugeliui žmonių gyvenimas nuosavame name atrodo kaip nuostabi svajonė, kurią norisi kuo greičiau išpildyti. Ir iš tiesų – gyvenimas šioje erdvėje turi labai daug žavingų privalumų, tačiau nereikia pamiršti, kad kartu su jais ateina ir tam tikra atsakomybė


Palangiškės Ilonos Emanuelsson gyvenimas, ko gero, ne vienam primintų pasaką: verslininkė kartu su savo švedu vyru Joakimu ir judviejų vaikais, šešiamečiu Viggo ir aštuonmete Vera, gyvena Šveicarijoje, miestelyje tarp Lozanos ir Ženevos – namas stovi šalia Ženevos ežero kranto, Ilonos kosmetikos verslas klesti, jos labdaros iniciatyvas...


Palangiškė Gintarė Greičaitytė prieš ketverius metus, kai dar gyveno Anglijoje, susilaukė gražaus sūnelio. Po sunkaus atėjimo į šį pasaulį vaikelis įsikabino į gyvenimą ir, atrodė, visas bėdas įveikė. Bet po kurio laiko paaiškėjo, kad jis atsinešė bėdų, su kuriomis itin ryžtingai kovoja jo mama. Berniukui pripažintas autizmas. O tam, kad vaikas galėtų...


Palangoje vis labiau kvepia stintomis – su kiekviena diena artėja garsioji šventė „Palangos stinta“, kasmet vasarį į kurortą priviliojanti gausesnį būrį svečių nei karštą vasaros dieną. Vasario 8-10 dienomis šurmuliuosianti Stintų šventė šiais metais bus kaip niekad žemaitiška.


Stasė Vaineikienė (Paulauskaitė) – rašytoja, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė. Šiemet minime kraštietės S. Vaineikienės 130-ąsias gimimo metines.


„Per gyvenimą – su meile Palangai“ – šie istoriko Juliaus Kanarsko žodžiai, skirti pirmajam Palangos miesto garbės piliečiui grafui Alfredui Tiškevičiui, išties gali būti ne tik paties A. Tiškevičiaus, bet ir visos Tiškevičių šeimos Palangos šakos dar vienas devizas be garsiojo „Būkite žiburiais gyvenimo...


„Kultūros vertybės amžinos“ – tokiu šūkiu vakar Palanga – Kultūros sostinė 2013 pasitiko balandžio 15-ąją minimą Kultūros dieną. „Tegul kiekvieno mūsų širdyse Kultūros diena bus visą gyvenimą“, - po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos, išlydėdama centrinėn miesto aikštėn susirinkusiuosius palangiškius...


„Tikrai, tikrai smagu buvo jausti gyvenimą tada, kai buvo gyvi“, – palangiškė, meniškos prigimties Klaipėdos plento gyventoja Stanislova kalbėjo objektyviai, neapmaudavo, nepyko, tik pabrėžė, kad tada, „kai buvo gyvi“, buvom lietuviai ir vieningesni, ir draugiškesni, ir nebėgom vienas nuo kito už artimiausios sankryžos...


Kas pagyvintų kurorto kultūrinį gyvenimą?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 07 23 | Rubrika: Kultūra

Pats pirmasis atsakymas į projekto pavadinimu iškeltą klausimą būtų šis: „Mūsų pačių kultūringumas, savigarba ir mandagumas“. Jau pernelyg daug aplinkui svetimumo. Dominuoja „agresantai“, „grubojobka“, tamsuoliška elgsena. Čia norisi pritarti darbščiam, aktyviam „Palangos tilto“ skaitytojui Antanui Bartkui, teisėtai...


Įpusėjo lapkritis, o palangiškė Stefanija Stanelienė, gyvenanti Vanagupės g.13, buvusiuose poilsio namuose „Rugelis“, iki šiol nesulaukia šildymo sezono pradžios. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi moteris, neapsikentusi dėl savo bėdų  kreipėsi į miesto savivaldybės tarybos narį Šarūną Vaitkų bei „Palangos tilto“ redakciją. Palangiškė skundėsi dėl šilumos tiekėjos UAB „Litesko“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas