Per muziką į vaiko sielą – gražią, estetišką, tyrą, dvasingą

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015-10-01
Peržiūrėta
207
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Per muziką į vaiko sielą – gražią, estetišką, tyrą, dvasingą

Vaiko laimėjimas visada maloniai nustebina. Džiaugdamiesi juo neretai pamirštame, jog labai didelė dalis pasiekimo – ne mažojo nuopelnas. Laimėti mūsų atžaloms padeda dažnai šešėlyje liekantys pasiaukojančiai dirbantys mokytojai. Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Diana Beržanskienė – viena iš tokių pedagogų. Dvi klasės sienos sunkiai besutalpina apie jos auklėtinių pasiekimus bylojančius diplomus. Paskutinis laimėjimas – šį rugsėjį Rygoje vykusiame tarptautiniame jaunųjų atlikėjų konkurse „Baltic Talents“ diplomantėmis tapo šios mokytojos auklėtinės Marija Vieversytė ir Adrija Burbaitė, antrąją vietą užėmė pradinės mokyklos mokinys Kristupas Kerulis, o tarp pirmosios vietos laimėtojų – vėl D. Beržanskienės ugdytinės Justė Dumčiūtė, Greta Ulevičiūtė, Gabija Paulikaitė bei Senosios gimnazijos moksleivė Kotryna Jasinskaitė, taip pat anksčiau buvusi D. Beržanskienės mokinė.

Dirba sistemingai
Muzikos mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją turinti pedagogė tikino konkrečiai šiam konkursui kažkaip specialiai vaikų neruošusi – pasak pašnekovės, darbas su moksleiviais vyksta nuolat. „Ruošiamės nuolat, sistemingai. Kai gauname kvietimą, vaikų tėveliai renkasi, į kurį konkursą vykti. Žinoma, kartu aptariame reikalavimus, kiek vaikai juos atitinka, ar tikslinga mokiniams konkrečiame konkurse dalyvauti“, – pasakojo D. Beržanskienė.
Jaunuosius talentus ugdanti pedagogė pasakojo, jog darbas nenutrūksta net ir pasibaigus mokslo metams – mažieji atostogauja tik rugpjūčio mėnesį, o kitą laiką reikia skirti repeticijoms. Konkurso „Baltic Talents“ reikalavimai taip pat buvo atsiųsti vasarą. „Tai – pirmasis konkursas per šiuos mokslo metus. Nusprendėme pažiūrėti, koks tai konkursas, ko vertas tas renginys“, – pasakojo mokytoja. D. Beržanskienė bei jai talkinusi vienos iš nugalėtojų mama, V. Jurgučio pagrindinės mokyklos pirmokų mokytoja Loreta Dumčienė pasakojo, jog pirmasis šio konkurso etapas vyko kruiziniame laive Ryga–Stokholmas. Jaunųjų atlikėjų pasirodymai vyko tiesiog kruizo metu. Šiame etape palangiškiai dalyvauti atsisakė, kadangi mokytoja ir kai kurie jaunieji dainininkai sunkiai ištveria bangavimą. „Rumunijoje turėjome patirtį su pykinimu, kai reikia važiuoti serpantinais, ir vaikų savijauta buvo ne kokia“, – sakė D. Beržanskienė.
Kitas konkurso etapas, skirtas tiems, kas nedalyvavo kruiziniame laive, vyko Rygoje. Abu šie etapai – lygiaverčiai, tai konkurso pusfinaliai, kurių metu buvo atrinkti vaikai, surinkę didžiausią balų skaičių, ir pakviesti į Izraelį.

Kiekvienas konkursas – iššūkis
Su jaunaisiais savo ugdytiniais ne vieną pasaulio kampelį aplankiusi pedagogė džiaugėsi, kad Ryga palyginti su daugeliu šalių yra arti, todėl nuvažiuoti ten buvo patogu. „Į konkursą vežėme septynis vaikus. Šiais metais jie varžėsi 9-12 metų pogrupyje – juokavome, kad teks rungtis tarp savęs“, – kalbėjo D. Beržanskienė. Pasak pedagogės, konkurencijos tarp vaikų nereikia bijoti. „Jie turi žinoti, ant kurio laiptelio stovi, ko jiems trūksta. Būna, kitas po pralaimėjimo ir nukabina nosį, bet kartais būna ir priešingai: vaikai kartais yra ir pernelyg sau kritiški, sako, tą ar tą aš padariau blogai, o aplinkiniai kartais gal tų smulkių klaidelių net nepastebi“, – šypsojosi mokytoja.
Iš penkių konkurse dalyvavusių D. Beržanskienės mokinių dvi mergaitės užėmė pirmąsias vietas – komisijos nariai abiems skyrė vienodą balų skaičių. Muzikos mokytojai antrinusi L. Dumčienė pasakojo, jog konkurso dalyviai komisijos skiriamus balus matydavo tuoj po pasirodymo, todėl kiekvienas vėliau scenoje pasirodantis vaikas siekė surinkti jų dar daugiau. „Vaikams tai buvo didelis iššūkis“, – prisiminė pirmosios vietos laimėtojos mama.
„Kiekvienas konkursas yra iššūkis – net ir suaugusiam, ne tik vaikui. Kartais gali būti puikiai pasiruošęs, tačiau per tas kelias minutes scenoje gali nepasisekti“, – sakė jaunųjų talentų ugdytoja D. Beržanskienė.

Veža ne visus
Pasiteiravus, kas finansavo šią sėkmės vainikuotą išvyką, muzikos mokytoja tikino, jog sprendžiant šį klausimą kiekvienu atveju atsižvelgiama į reikiamą įveikti atstumą. „Mes apie finansinius išteklius kalbame, kai vykstame toliau – į kokią Serbiją, o kai keliaujame netoli – į Rygą, Jurmalą, Taliną, tėveliai moka savo lėšomis, net nesikreipia į merą. Stengiamės ir mero nenuvilti“, – teigė D. Beržanskienė. Pašnekovė tikino, jog tolimesnėms kelionėms paprastai ieškoma rėmėjų, kreipiamasi į merą.
D. Beržanskienė džiaugėsi, kad organizacinius rūpesčius prisiėmė jau minėta V. Jurgučio mokyklos pirmokų mokytoja L. Dumčienė. „Turime vieną mamą, kuri yra savotiška mūsų ryšių direktorė. Ji kalbasi, aiškinasi, o kai viskas dėl konkurso būna aišku, skambiname ir siūlome tėvams. Ar dalyvauti konkurse, renkasi tėveliai. Jei net ir vienas vaikas nusprendžia dalyvauti, vadovas vis tiek važiuoja“, – pasakojo D. Beržanskienė ir pridūrė, jog vykstant su vaikais į konkursą, ypač jei tarp mažųjų yra tokių, kurie važiuoja be tėvų, būtina viską tiksliai žinoti: kur vyksta konkursas, kokios jo tradicijos, sąlygos. Šį darbą atlieka L. Dumčienė.
Dažniausiai jaunųjų talentų keliones, ypač jei šios nėra labai tolimos, apmoka tėvai. „Labai džiaugiamės, kad rezultatai atperka investicijas. Stengiamės vežti tik tuos vaikus, kurie pasiruošę, kad neatsitiktų taip, kad tik sudalyvavo ir grįžo. Jei tai nekainuotų, būtų sveika ir šiaip pažiūrėti, bet dabar, jei konkursas vyksta toli, įvertiname situaciją, pažiūrime, kaip mes ten atrodysime. Žinome, kaip turime atrodyti, kaip turime būti pasirengę, kad neatrodytume juokingai“, – kalbėjo muzikos mokytoja.

Pradėję nemeta
Paprastai į D. Beržanskienę, norėdami, kad atžalos išmoktų gražiai dainuoti, kreipiasi 7-9 metų vaikų tėvai. Pedagogė džiaugėsi, jog pradėję mokytis vaikai šio užsiėmimo nemeta. „Pirmaisiais metais važinėjame po Lietuvą – mano nuomone, šoko terapija vaikui nebūtina. O vėliau, kai jau atsiranda proveržis, vežame ir toliau. Kada pasiekimai kils, priklauso nuo mažojo – vaikas vaikui nelygu“, – pasakojo pašnekovė.
Paprastai atvedamiems vaikams pedagogė netaiko kažkokių atrankos kriterijų. „Kokių vaikų tėveliai kreipiasi, su tokiais ir dirbu. Paprastai atvesti vaikai jau būna dainavę ikimokyklinėse įstaigose arba turi muzikalius tėvus, kurie pastebi mažojo gabumus – nėra pasitaikę, kad atvestas vaikas neturėtų gebėjimų“, – pasakojo jaunųjų talentų ugdytoja. Mokytoja įsitikinusi, jog net ir tuo atveju, jei prigimtis gabumų pašykštėjo, darbu galima nemažai pasiekti.
Iš pradžių atvedę mažąjį pas mokytoją tėvai tiesiog tikisi, kad šis išmoks gražiai dainuoti, kultūringai elgtis – kokių nors ypatingų reikalavimų nekelia. Sistemingai dirbant atsiranda ir pasiekimai. „Siekiamybė yra kiekvieną dieną dainuoti vis geriau. Pasiekimai ateina su kiekvienais metais, – kalbėjo D. Beržanskienė ir pridūrė, jog, nors esanti griežta mokytoja, mažieji jos vadovaujamų užsiėmimų neatsisako. – Mokykloje, kai mokiniai skiria nominacijas, esu buvusi griežčiausia ir juokingiausia mokytoja – nesuderinama“.

Muzika – kaip dorinis auklėjimas
Ne vienerius metus mokykloje muzikos mokytoja dirbanti pedagogė teigė pamokose daugiausiai dėmesio skirianti estetikai, dvasingumui, bet ne muzikos teorijai. „Per pamokas, ko gero, mažiausiai siekiu, kad vaikai mokėtų dainuoti intervalus, muzikos teoriją. Muzika – kaip dorinis auklėjimas: siekiu, kad viskas būtų gražu, estetiška, tyra, dvasinga“, – kalbėjo D. Beržanskienė.
Nemažą pulką mokinių turinti mokytoja siekia rasti individualų kelią į kiekvieno vaiko širdį, skirti dėmesio kiekvienam. „Pavyzdžiui, berniukas, atvykęs iš Kauno mokyklos, dvi savaites nieko per pamokas neveikė. Jei būčiau pradėjusi šaukti, manau, jis būtų užsisklendęs savyje. Bet išlaukiau, ir po dviejų savaičių jis pradėjo dainuoti, išmoko visus žodžius. Kiekvienas vaikas yra neatversta knyga“, – mintimis dalinosi pedagogė. Mokytoja prisipažino, jog turint daug mokinių – o jų pedagogė turi tikrai nemažai – iš pradžių būna sudėtinga įsidėmėti jų vardus, pavardes. „Dirbdama su mažiukais atsiklausiu, ar nieko, jei vadinsiu juos zuikiukais, meškiukais. Viskas vyksta per žaidimą: mokomės tyliai pakelti ir į vietą pastatyti kėdę, bendrauti tarpusavyje“, – patirtimi dalinosi pedagogė.

Siekia išvengti konfliktų
Nors muzika – pasigėrėjimo ir džiaugsmo šaltinis, neretai tenka išgirsti, jog kai kuriems berniukams ji tampa pačia nemėgstamiausia pamoka, kadangi jos metu mokytojai verčia dainuoti, o tai, kaip žinia, ne visiems gerai sekasi. D. Beržanskienė tikino niekada neverčianti dainuoti po vieną. „Pamokose dainuoja visi kartu, bet nekomentuoju, ar vaikas muzikalus, ar ne, lanko muzikos mokyklą ar ne. Vertinu už pastangas. Dažnai nemuzikalus vaikas ir šaukia už visus labiausiai, tai būna, prieinu, tyliai paprašau dainuoti ne taip garsiai, bet neišskiriu. Manau, bendrojo lavinimo mokykloje nereikėtų to išskirti, nes žmogui gali susiformuoti nevisavertiškumo kompleksas. Jei žmogus stengiasi, aš stengiuosi negirdėti jo intonavimo – pakanka, kad matau jo akis“, – kalbėjo muzikos mokytoja.
Pedagogė teigė savo praktikoje susidurianti ir su tokiais atvejais, kai vaikas apskritai atsisako dainuoti. Tokį vaiką mokytoja tikino paliekanti ramybėje. „Gal turi kokį kompleksą. Galima diferencijuoti darbą, duoti jam ką nors kitką atlikti. Prievarta tik sukurtų konfliktinę situaciją su vaiku, dėl to nukentėtų visa klasė“, – tikino D. Beržanskienė.

Žvelgia į ateitį
Nors mokykloje tenka susidurti su labai įvairiais vaikais, mokytoja tikino nesureikšminanti laikinų ugdytinių įnorių – iš savo patirties pedagogė žino, jog laikui bėgant net ir didžiausi neklaužados keičiasi, o tinkamai juos ugdant, keičiasi ir šių muzikinis skonis. „Kartais ryte atsikeliu ir galvoju: koks mano tikslas? Nenoriu jaustis nereikalinga – džiaugiuosi, kad daugeliui vaikų esu reikalinga. Jų skonis kasmet keičiasi. Kai atvyksta buvę mokiniai, susėdame, pasikalbame. Viena buvusi mano mokinė studijuoja aktorinį meistriškumą, o kažkada per pamokas rėkdavo: „Kam man to reikia?“. Kitą kartą pamačiau buvusį pamokų trukdytoją, besiklausantį klasikos“, – pasakojo D. Beržanskienė.
Ilgametį pedagoginį stažą turinti mokytoja ekspertė teigia nesiekianti per muzikos pamokas būtinai sukelti mokinių susižavėjimą klasika – tokios muzikos klausymą ji labiau laiko investicija į jauno žmogaus ateitį. „Nebūtinai turi patikti. Aš juos supažindinu, jie renkasi. Suprantu, kad namuose jie nesiklausys L. Bethoveno, bet mano, kaip mokytojos, pareiga supažindinti – sakau, gal formuojantis muzikiniam skoniui, ateityje jūs be šios muzikos gyventi negalėsite. Ir neretai vėliau buvę mokiniai sako, kaip gerai, kad išsinešėme kažką iš mokyklos“, – pasakojo pašnekovė.
Muzikos mokytoja neslėpė, jog kasdieniame darbe džiugina aplink mokytoją besisukantys džiugūs veidai, spindinčios vaikų akys. Šiandien pedagogė jau gali pasigirti ir nemažu išugdytų muzikos pasaulyje žinomų žmonių būriu. „Mokytojo pareiga mokyti, o ne tenkinti kažkokius įnorius. Dirbu pagal nustatytą programą. Čia pradėjau dirbti būdama 23 metų, tikiuosi čia ir pabaigti – šiemet jau bus 30 metų, kai čia dirbu. Iš šios mokyklos išėjo puikių muzikantų, žmonių, baigusių muzikos akademiją. Loreta Mukaitė – „Duokim garo“ vedėja – mano mokinė, Rima Griciūtė, mano buvusi mokinė, dirba gimnazijoje, labai ja didžiuojuosi. Man mieli visi buvę mokiniai – ir muzikantai, ir ne“, – kalbėjo D. Beržanskienė.

Vadovauja mokyklos chorui
D. Beržanskienė vadovauja ir mokyklos chorui, kur jai taip pat sekasi rasti bendrą kalbą su ugdytiniais. „Negaliu sakyti, kad būtų didelė migracija iš jo. Anksčiau tai buvo 1-4 klasių choras, bet šias klases baigę vaikai iš choro neišėjo – dabar turime 1-6 klasių chorą. Yra net berniukų, kurie į chorą ateina po futbolo treniruočių, nesigėdija dainuoti“, – džiaugėsi pedagogė. Mokytoja svarstė, kad galbūt įtakos vaikų motyvacijai turi ir tai, jog jos vadovaujamas choras koncertuoja ne vien savo mokykloje: „Stengiuosi vaikus išsivežti į televizinius projektus, parodyti juos. Važiavome į renginį, skirtą neįgaliems vaikams – kada jie mato šalia dainuojantį neįgalų vaiką, tai ugdo gerumą“. Išvyka numatoma ir netolimoje ateityje: lapkričio 7 d. vaikai vyksta į Marijampolę, į projektą „Rasos lašeliai“. „Kai dainuojame ne tik vietoje, vaikai mato tikslingumą. Būna, dainuojame liaudies dainas. Iš pradžių vaikai nelabai nori, bet aptariame, dėl ko ją dainuojame, kur vešime – ir nebūna, kad užsispirtų, kad aš to nedainuosiu ar panašiai“, – sėkmės receptais dalinosi darbui atsidavusi mokytoja.
Pašnekovė neslėpė, jog į chorą susirenka įvairūs vaikai, tarp jų pasitaiko ir labai išdykusių, tačiau dainavimas ir šiuos savotiškai nuramina. „Tėveliai sako, kad choras – kaip auklėjimo priemonė – po jo namo grįžta geresni, – pasakojo D. Beržanskienė, tačiau pridūrė, jog vaikai yra vaikai, todėl nori dūkti, nenustygsta vietoje. – Būna, nusiveži į transliaciją, ten reikia palaukti, o vaikai nori dūkti, juda, kruta. Yra buvę, kad baltos kojinės iki pasirodymo tapo pilkos. Bet tas išvažiavimas juos suartina“.

Neeilinė diena
Pasiteiravus, ar niekada negalvojo, kuo būtų tapusi, jei nebūtų pasirinkusi pedagogo profesijos, D. Beržanskienė sakė: „Atrodo, nieko kito ir nesugebu, tik būti mokytoja“.
Vaikystėje būsima pedagogė lankė muzikos mokyklą. Kaip ir daugeliui tuo užsiimančių vaikų, pašnekovei buvo kilęs noras viską mesti, nebelankyti užsiėmimų. „Pažiūrėdavau, vaikai laksto lauke, o tu turi kažkur eiti papildomai, groti. Bet mano mama buvo griežta. Ji pasakė, kad tai, ką pradėjai, turi baigti. Esu jai už tai dėkinga“, – prisipažino D. Beržanskienė.
Mokytojos įsitikinimu, šiandien mokytojo profesijai prestižo pakanka. „Tėvai nebėra tokie, kokie buvo anksčiau, bet nepagarbos iš jų – negaliu pasakyti, kad pasitaiko. Vaikai drąsesni, smalsesni, bet apie nepagarbą negalėčiau kalbėti“, – sakė pedagogė.
Sukdamiesi kasdienybėje neretai pamirštame padėkoti savo mokytojams, kantriai dirbantiems savo darbą, besirūpinantiems, kad tik jų mokiniai taptų šauniais žmonėmis, sėkmingai įsitvirtintų gyvenime. Tačiau vieną dieną per metus tikriausiai nei vienas pedagogas nelieka užmirštas. Ne vienerius metus mokykloje išdirbusi D. Beržanskienė prisipažino, jog Mokytojo diena jai nėra eilinė. „Kai tiek metų atiduodi savo darbui, šią dieną sulauki esamų bei buvusių auklėtinių laiškų, žinučių. Pasveikina ir sūnus, ir vyras. Tai įsimintina diena“, – atviravo mokytoja.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos jūros šaulių prašymu kelionę užsakė 3-osios šaulių rinktinės vadas Rolandas Lukšas. Šauliai į kelionę vyko kartu su Lietuvos jūrų flotilės kariais-šauktiniais, kurie dalyvavo visų kariuomenės rūšių garbės rikiuotėje Šiluvos atlaiduose.


„Palangos tiltui“ pavyko pašnekinti dar vieną mamą, iš kurios vaikas neseniai buvo atimtas Palangos miesto savivaldybės socialinių darbuotojų iniciatyva. Laima (vardas pakeistas, vardas ir pavardė redakcijai žinomi) įsitikinusi, kad išlietas jos pyktis socialinėms darbuotojoms ir išsakyti jos žodžiai, kad pakels prieš save ir savo vaiką ranką...


Praėjusią savaitę Palangos miesto savivaldybėje į bendrą pasitarimą susirinkusių institucijų, atsakingų už vaiko teisių užtikrinimą Palangoje, atstovai aptarė platesnio bendradarbiavimo galimybes bei būdus, padėsiančius labiau rūpintis mažaisiais kurorto gyventojais.


Palangoje nėra kada nuobodžiauti net ir apniukus orams – kurorto gyventojai bei poilsiautojai raginami aktyviai leisti laisvalaikį, atrasti ir išbandyti save bei tobulėti pasineriant į siūlomas įvairias nemokamas sportines veiklas, vykdomas viešosiose miesto erdvėse.   


Vaiko laimėjimas visada maloniai nustebina. Džiaugdamiesi juo neretai pamirštame, jog labai didelė dalis pasiekimo – ne mažojo nuopelnas. Laimėti mūsų atžaloms padeda dažnai šešėlyje liekantys pasiaukojančiai dirbantys mokytojai. Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Diana Beržanskienė – viena iš tokių pedagogų. Dvi klasės...


Atėjus vasarai pajūryje steigiasi daug naujų poilsiautojų apgyvendinimo ir maitinimo vietų, tačiau ne visų jų savininkai nori atsiskaityti atlikėjams už savo klientams grojamą muziką. Atlikėjų atstovai tokį elgesį vadina teisiniu nihilizmu, bet tikisi, kad iki baudų prieiti nereikės.


Praėjusį antradienį, rugpjūčio 7-ąją, vis dar gyvybę rodančioje, nors jau senjoriškai stipriai sutręšusioje prieparkio menų galerijoje „Kupeta“ pasibaigė ir aptartas šių metų projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ simpoziumas. Tai buvo įspūdingas šventojiškių-palangiškių menininkų sambūris sykiu su bendraminčiais...


Folklorinės atributikos kupina klasė, padėkų raštais papuoštos sienos, už nugaros įamžintas giedantis kikilis – simbolis vaikų folklorinės grupės, pavadintos tuo pačiu pavadinimu, - toks vaizdas džiugina akis ir sielą, pravėrus šios grupės vadovės, nuolatinės šypsenos savininkės Dianos Šeduikienės klasės duris. Pasirinkusi muzikos diktuojamą kelią, moteris teigia neapsirikusi, neveltui...


Palangiškės vargai dėl „vaiko pinigų“

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 11 24 | Rubrika: Miestas

Į „Palangos tilto“ redakciją kreipėsi palangiškė ir skundėsi, jog Socialinės rūpybos skyriuje jai nepavykę išsiaiškinti situacijos dėl taip vadinamos „vaiko pinigų“ išmokos gavimo. Moters teigimu, ji kreipėsi į skyrių su prašymu dėl tų nelemtų 52 litų. Anot jos, skyriaus specialistė paaiškino, kad pinigai bus skirti ne nuo rugsėjo mėnesio, kaip nurodyta prašyme, o taip, kaip numato įstatymas.


Finansinis nuosmukis atsiliepė ir „vaiko pinigams“

„Palangos tilto“ informacija, 2009 01 21 | Rubrika: Miestas

Finansinis nuosmukis palietė ir taip įvardijamus „vaiko pinigus“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, jog nuo š.m.kovo 1 dienos visi vaikai iki 3 – jų metų gaus išmokas, nepriklausomai nuo šeimos pajamų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius