PKJC vadybininkė Ernesta: „Svajoju, jog vieną dieną vasaros renginiui sukursime programą ir scenarijų jūroje“

Linas JEGELEVIČIUS

Žvelgiant atgal į 2022-uosius, vienas ryškiausių Palangos pripažinimo akimirkų buvo Kultūros ministerijos premijos skyrimas Palangos kultūros ir jaunimo centrui (PKJC) – aukščiausiosios kategorijos kultūros centrų grupėje jis buvo pripažintas geriausiu šalyje. Tačiau už kiekvieno centro renginio slypi detalės – ne tik įdomios, niekam nepapasakotos ar pasidalintos siaurame kolegų rately, tačiau neretai – ir dramatiškos ar komiškos. „Palangos tiltas“ tęsia interviu seriją su PKJC vadybininkais. Mūsų trečioji pašnekovė – Ernesta Žaromskytė, PKJC Kultūrinės veiklos vadybininkė.

 –Kiek laiko dirbate PKJC? Ar dar atsimenate savo pirmąją darbo dieną centre? Kokia ji buvo?

–Palangos kultūros ir jaunimo centre pradėjau dirbti 2019 metų vasario mėnesį. Jau pirmą darbo dieną susipažinau su visa komanda, esama tvarka, atsakingais darbuotojais ir veiklos planu. Buvau įtraukta į renginių planavimo sūkurį. Prisimenu, jog renginių koordinatorė Monika Jarulytė, pamačiusi mano dideles akis, bandė nuraminti mane, sakydama, jog „dabar labai darbingas laikotarpis, tuoj praeis keli mėnesiai ir viskas aprims“. Aš dar iki šiol laukiu, kada mūsų darbe aprims veiklos (šypsosi).

–Ar kultūros vadybininkės darbas Palangoje – jūsų svajonės išsipildymas? Ką veikėte iki atėjimo į PKJC?

–Gyvendama ir mokindamasi Palangoje buvau aktyvus vaikas – popamokinės veiklos, organizuojami mokyklos renginiai, tad baigus gimnaziją, žinojau, jog noriu savo gyvenimą sieti su renginiais. Studijuodama Vilniaus kolegijoje, kultūrinės veiklos vadybą, III kurso praktiką atlikau Palangoje – Palangos kultūros ir jaunimo centre. Nors praktika truko tik kelis mėnesius, mane sužavėjo organizacijos vidinė komunikacija, komandos bendravimas, renginių gausa. Po studijų nusprendžiau grįžti į savo gimtąjį miestą Palangą ir ieškojau galimybių įsitvirtinti čia. Žiemą parašiau kultūros centro direktorei Vitai Petrauskienei ir priminiau apie save, jog atlikinėjau pertrauką ir norėčiau įsidarbinti. Iš tikrųjų man pasisekė, mūsų kolegė kaip tik turėjo išeiti į motinystės atostogas ir jie ieškojo žmogaus. Taip atsiradau PKJC komandoje. Matyt, buvau gera praktikantė (šypsosi). Tad visiems patariu, jeigu savanoriaunate ar atliekate praktiką – atiduokite visą save. Niekada nežinosite, kada būsite pastebėtas ir įvertintas. 

–Koks renginys ir jo organizavimas Palangoje jums labiausiai įsiminė? Kodėl?

–Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes mūsų komanda suorganizuoja nemažai renginių, tad išskirti vieną renginį būtų sunku. Man dažniausiai patinka iššūkiai, o jų labiausiai pasitaiko tuomet, kai yra organizuojami nauji renginiai. Nežinome kokį rezultatą pasieksime, ar sklandžiai įgyvendinsime savo idėjas. Šiuo metu labiausiai prisimenu šią vasarą įvykusi „I-ąjį gatvės teatrų festivalį Šventojoje“. Liepos 2-3 dienomis Šventosios pėsčiųjų alėjoje ir Jūros gatvės pušynėlyje turėjome rodyti du spektaklius. Galbūt šis projektas labiausiai įsiminė tuo, kad privertė į jau pažįstamą erdvę pažiūrėti kitaip. Jūros gatvėje esame organizavę daug renginių, mugių, edukacijų, apdovanojimų, tačiau nesame rodę spektaklio. Kilo idėja, jog teatro trupės „Teatronas“ spektaklį „Skambutis tėvui“, kur visas spektaklio siužetas pastatytas telefono budelėje, perkelti į gamtą – pušyną. Reikėjo atrasti tinkamą erdvę, kad tilptų budelė, žiūrovai ir kad vasaros pramogos, esančios toje gatvėje, netrukdytų pasirodymo. Mano nuomone, festivalis praėjo puikiai ir įkvėpė mane rašyti projektą „II-ąjam gatvės teatrų festivaliui Šventojoje“. 

–Atsiminkite, prašau, pačią nedėkingiausią situaciją, kuomet reikalai „degė“ ir teko gelbėti viską.. ...ir situaciją, nebūtinai iš renginio, komiškiausią, kuomet nesulaikėte kvatojimo ar ašarų?

–Dėl Covid-19 apribojimų susidūrėme su iššūkiais organizuojant renginius. Ne išimtis – Joninės. 2020 metais su komanda nusprendėme organizuoti virtualias Jonines. Nutarėme, kad iš anksto nufilmuosime visą ritualą – skulptūrų deginimą, ugnies šou ir vaidilučių šokį bei vainikų plukdymą ir Joninių dieną parodysime tai socialinėse medijose. Tą dieną viskas vyko sklandžiai: prie Šventosios upės žiočių susirinko visi dalyviai, buvo puikus oras, pasirepetavome ir laukėme saulėlydžio. Susirinko keletas gyventojų ir svečių stebėti mūsų filmavimo. Buvau atsakinga už visą scenarijų, vizualizaciją, filmavimo eigos planą. Su Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos šokių grupės „Palangos Vėtrungė“ vadove Birute Gikariene pastatėme choreografiją ir pasiruošėme filmavimui. Viskas, regis, ir toliau vyko sklandžiai: nufilmavome šokėjas su fakelais, tada ugnies šou ir liko paskutinė dalis –  vaidilučių šokis. Staiga dingsta muzika, apšvietimas...Visa komanda apsidairo, šokėjos nebežino ką daryti. Išsiaiškinome, jog generatoriuje pasibaigė kuras – nebeturime elektros... Tačiau filmavimą turime kaip nors pabaigti. Taigi, susitariau su šokėjomis, jog garsiai šauksiu skaičiavimą ir jos supras ritmą. Tad visą likusį filmavimą skandavau 1,2,3,4,5,6,7,8, 1,2,3… Po šio filmavimo su komanda juokėmės, jog galėčiau per visus renginius skaičiuoti, nereikėtų net muzikos (šypsosi). Džiaugiamės, jog tai buvo tik renginio filmavimas, o ne viešas renginys. Taip pat, prieš kiekvieną renginį, kuomet užsakinėjame generatorių, užsakome kuro daugiau (šypsosi).

–Palangos kultūros ir jaunimo centras – geriausias Lietuvoje. Vienu sakiniu, kokia jo sėkmės formulė?

–Visos komandos atsidavimas darbui ir vieni kitų palaikymas yra svarbus momentas norint pasiekti sėkmę. Kuomet žinai, jog gali pasiklausti kolegų nuomonės, kai sulaukta kritika yra teisinga ir tikslinga, kai gali kreiptis pagalbos – visa tai motyvuoja stengtis. O kai visos komandos pastangas įvertina visoje Lietuvoje, nesinori sustoti. Tad manau, jog komandinis darbas yra svarbiausias elementas. Juk vienas kare – ne karys (šypsosi).

–Pasijuskite akimirką PKJC direktore su dešimtkart didesniu centro biudžetu. Kokio renginio organizavimo imtumėtės? O gal centrą reformuotumėte? Kaip?

–Nuo pat atėjimo į šį darbą, svajoju, jog vieną dieną vasaros renginiui sukursime programą ir scenarijų jūroje.Didelė apvali scena giliai jūroje, didingas apšvietimas, instaliacijos, besileidžianti saulė. Pasikviestume pasaulinio lygio atlikėją. Neišduosiu ką, galbūt kada nors pavyks įgyvendinti šį projektą (šypsosi). Žiūrovai ant pakylos vandenyje stebėtų šį reginį. Manau bandyčiau suorganizuoti ir įgyvendinti tokio pobūdžio renginį. Tik nežinau, kiek ilgai išbūčiau PKJC direktore – tai labai sunkus ir atsakingas darbas. 

–Nuo ko prasideda jūsų darbo diena?

–Šame darbe nėra monotonijos ir kiekviena diena skirtinga, tačiau dažnai darbo dieną pradedame nuo komandos susirinkimo, kuomet aptariame mėnesio renginių planą, pasiskirstome darbus, aptariame ką jau padarėme. Jeigu ryte nebūna susirinkimo, pirmiausia perskaitau laiškus pašto dėžutėje ir darbo knygoje susirašau dienos darbus. Esu tiksliukė, mėgstu viską susirašyti, pasižymėti, dėti pliusus atlikus darbą. Tai man padeda nepamiršti ir nepraleisti jokių paskirtų darbų.

–O kokia jūsų asmeninė svajonė? Jūs – laiminga?

–Esu laiminga, ir džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau būdama 26 metų. Galiu mokintis, tobulėti, realizuoti save ir savo džiaugsmu dalintis su kitais. Svajoju, ir labai daug, tik savo svajones pasiliksiu sau (šypsosi).

–Prašau, pabaikite sakinį: „Palanga...“

–Palanga  – jaunas, gyvas, gražus, spalvotas ir kūrybiškas miestas (šypsosi).