Albinas Antanas Kazlauskas, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ ir Žemaitijos rašytojų bendrijos narys: „Plačiai apkabinau gyvenimą“

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra margas kaip genys ir nenuspėjamas, pilnas nenumatytų vingių, klaidų ir pakilimų. Kiekvienam žmogui reikia meilės, gėrio ir grožio pajautimo, meno ir literatūrinių kūrinių, kurie sukelia teigiamas emocijas ir turtina žmogaus sielą. Polinkį poezijai pajutau ankstyvoje vaikystėje.  Mokydamasis pradinėse klasėse, iš miestelio bibliotekos nešdavausi vaikiškas knygeles ir skaitydavau, o labiausiai patikusius kūrinius išmokdavau mintinai. Gal tai paskatino ir mane kurti. Pirmieji literatūriniai bandymai prasidėjo mokantis šeštoje klasėje Vadžgirio vidurinėje mokykloje (buvusiame Raseinių, dabar Jurbarko raj). Tai buvo trumpi eilėraštukai apie gamtą, mokyklą ir artimus žmones. Vėliau mano kūriniai buvo spausdinami rajoniniame laikraštyje. Noras kurti eilėraščius, rašyti straipsnius į spaudą mane lydėjo visą gyvenimą. Tris dešimtmečius gyvendamas Biržų rajone, dvidešimt metų Vilniaus mieste ir jau septyni metai Palangoje, stengiausi, esant mažiausiai galimybei, vaikščioti poezijos pievose. Mėgstu klasikinio stiliaus poeziją. Tokiu pat stiliumi ir pats kuriu. Man turi būti ir rimas, ir ritmas ir kūrinio prasmė.

Intensyviau kūryba užsiėmiau, išėjęs į užtarnautą poilsį, jau gyvendamas Vilniuje ir Palangoje. Per paskutinius du dešimtmečius išleidau devynias autorines poezijos ir prozos knygas ir esu penkiolikos poezijos almanachų bendraautoris. Mano kūryboje vyrauja meilės tema, gamtos grožio pajauta, nevengiu ir patriotinių ar religinių temų. Nesvetimos man ir satyrinio pobūdžio eilės, pašiepiančios pasitaikančias negeroves. Mano kūrinių tekstais yra sukurta dvidešimt keturios dainos. Už tai esu dėkingas kompzitoriams Mykolui Pečiuliui ir Vytautui Mykolui. 

Nuo mokyklinių laikų žavėjausi Maironio, Kazio Binkio, Salomėjos Nėries, vėliau Pauliaus Širvio, Algimanto Baltakio, Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus ir kitų vyresnės kartos poetų kūryba. Mane žavėjo jų kūrinių dainingumas ir realus gyvenimo ir įvykių vaizdavimas.

Laikas tarsi mano metų žirgas nusinešė į praeitį prabėgusias 83 gyvenimo vasaras, palikęs nemažai įspaustų pėdų ilgoje kelionėje ir kūrybinėje veikloje. Nors nepavyko baigti matematikos studijų Vilniaus universitete, į kurį įstojau 1961m, nes po keturių mėnesių buvau pašauktas atlikti karinę tarnybą netoli Maskvos. Grįžus iš armijos, reikėjo imtis darbo, nes vienas po kito, palaužti sunkių ligų, į Amžinybę išėjo abu tėvai.

Aš, kaip vyriausias iš vaikų, įsidarbinau Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje, o jaunesni sesuo ir brolis dar mokėsi technikumuose ir teko man juos paremti morališkai ir finansiškai.

Nesigailiu dėl neįsigyto aukštojo išsilavinimo diplomo, gerai supratau, kad didžiausios vertybės yra ne karjera ar užgyventi turtai, o meilė, pasiaukojimas, santarvė, pagalba ir bendrystės žiedai su artimais ir mylimais žmonėmis.

Būdamas komandiruotėje Telšiuose, susipažinau su žemaite Danute Sudintaite, pamilome vienas kitą, sukūrėme šeimą ir išvykome gyventi į Biržų rajoną, kur dirbau žemės ūkyje elektriku, grūdų sandėlio operatoriumi. Su žmona pragyvenome 51 metus, užauginome sūnų ir penkias dukras, sulaukėme 12 vaikaičių ir 8 provaikaičių.  Nuo mažens vaikus mokėme darbštumo, meilės ir pagarbos vienas kitam. 

Mes, tėvai, džiaugėmės, kad mūsų atžalos neišvyko laimės ieškoti į užsienio valstybes, o triūsia gimtame krašte ir kuria savo gerbūvį, augina vaikus ir vaikaičius.

2025m. gegužės mėn.30 d už nuopelnus tėvystei, globai ir rūpybai, už atsakingumą ir įkvepiantį pavyzdį Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos dekretu buvau apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Tai yra didelis mūsų šeimos įvertinimas.

2003 metais persikėlėme gyventi į Vilnių. Čia atsivėrė didelės kultūrinio gyvenimo ir kūrybinės veiklos perspektyvos. Dalyvaudavome susitikimuose su rašytojais, aktoriais, lankydavome parodas, koncertus, vykdavome į eskursijas po gimtąjį kraštą. Sostinėje greitai įsijungiau į literatų klubo „Spindulys“ gretas, į Pensininkų „Bočiai“, Vilniaus Žemaičių ir Kraštiečių draugijas. Gyvendamas sostinėje, išleidau šešias poezijos ir prozos knygas, kurios buvo iliustruotos žmonos rankdarbių ir siuvinėtų paveikslų nuotraukomis.

Bet žmogaus likimo vingiai yra nenuspėjami ir nelaukti: prieš septynis metus po sunkios ligos žmonai iškeliavus į Amžinybę, atsikėliau gyventi pas jauniausią dukrą į Palangą ir vėl aktyviai įsijungiau į kurorto kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą. Tapau literatų klubo „Takai per kopas“ ir Žemaitijos Rašytojų bendrijos nariu. Čia gyvendamas išleidau dar tris knygas: „Po meilės ir mūzos skraiste“ (2022m), „Po kerinčiom žvaigždėm“ (2024m),  „Spalvotų žingsnių aidai“ (2025m), kurios yra iliustruotos žmonos, dukters Gitanos siuvinėtų paveikslų ir vaikaitės Atėnės tapybos darbų nuotraukomis. Jau trys metai, kaip ruošiu klubo literatų kūrybos literatūrinius puslapius savaitraščiui „Palangos tiltas“.

Gyvenimas pajūryje daug kuo pasikeitė: jaučiasi ramybė, nėra to nuolatinio transporto gausmo, šurmulio, skubėjimo, spūsčių gatvėse, oro užterštumo. Tai tikra rimties ir susikaupimo kūrybiniam darbui oazė. Čia sutikau daugybę bendraminčių draugų ir draugių, kuriais galiu pasikliauti sunkiomis akimirkomis. 

Dėkingas esu visiems už pareikštą man užuojautą, prieš metus netekus mylimo sūnaus Dainiaus. Nors turiu rimtų sveikatos problemų, bet stengiuosi neužsidaryti tarp keturių sienų: pagal galimybę lankausi miesto kultūriniuose renginiuose, ekskursijose ir kuriu naujus eilėraščius, kurie galbūt po metų suguls į dešimtą knygą, nes poezija yra mano negęstanti kūrybos liepsna ir viso gyvenimo hobis. 

Domiuosi ir politiniais įvykiais, sportu, o ypač krepšiniu, nes jaunystėje mėgau jį žaisti, o dabar esu šio žaidimo aistruolis, palaikau Vilniaus „Rytą“ ir Klaipėdos „Neptūą“, o eurolygoje Kauno „Žalgirį“. 

Savo vaikams ir vaikaičiams visada sakydavau, kad gyvenimo prasmė yra ne karjeros aukštumos ar turtų gausa, o darbščiais ir kultūringais užauginti vaikai, įdiegtos gyvenimiškos vertybės ir patirtys bei draugiški tarpusavio santykiai. Kad neišnyktų mūsų tauta, kiekvienai šeimai reikia užauginti bent tris vaikus. Šiais laikais auginti vaikus yra palankios sąlygos: daug patogumų, geras medicininis aptarnavimas, ilgos motinystės atostogos, mokamos pašalpos, vaikų darželiai. Prieš pusę amžiaus, kai mes auginome, viso to, išskyrus darželius ir mediciną, neturėjome ir neverkšlenome, kad yra sunku. Pikta darosi girdint, kad ir vieną vaiką auginti yra sunku, o daugiau – tai didžiausia tragedija. Liūdna matant, kad jaunos šeimos ne vaikučius, o papuoštus, kruopščiai išpuoselėtus šunis vedžiojasi. Matomai, tokia nūdienos realybė ir jaunimo supratimas apie tautos išlikimą.

Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, o ypač – poeziją. Dabar, jau būdamas senjoras, daugiau laiko skiriu kūrybai, retsykiais paskaitau kolegų išleistas knygas.

Jaunajai kartai linkiu siekti mokslo aukštumų, o baigus, likti gimtoje šalyje, čia kurti savo gerbūvį ir gražiais darbais puošti gimtąjį kraštą, auginti vaikus, nuo mažumės skiepyti jiems meilę Tėvynei, saugoti gamtą, tautos paveldą ir puoselėti žmogiškąsias vertybes. 

Dažnai prisimenu dar mokykloje išmoktą V.Kudirkos eilėraščio „Labora“ žodžius: „Kol  jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir dirvos neapleisk, o tada, kada jausi, 

kai kūnas ims stingti, dvasia bus susnūdus, vėlu bus prie darbo – nei sėsi, nei pjausi!“

Kol dar pilnai nenusileido mano gyvenimo saulutė, norėčiau išleisti ir sakralinio pobūdžio giesmes, kurias sueiliavau pagal Dovydo psalmių tekstus: iš viso 150 psalmių ir sudarytų apie 200 puslapių. 

Prieš 15 metų rėmėjų tam neatsirado, o leisti asmeninėmis lėšomis yra per didelė našta. Mano dvejų metų įdėtas triūsas iki šiol guli stalčiuje. Turiu sukūręs kelias dešimtis eilėraščių vaikams ir mini spektaklį mažiesiems „Kam duoti karūną“. Norėčiau ateityje juos išleisti atskira knygele. 

Džiaugiuosi, kad ilgoje kelioneje nesuklupau po įtempto darbo ir sunkumų našta, po anksti išėjusių į Amžinybę artimų žmonių gedulo ir savo sveikatos problemų. Sukaupęs jėgas ir valios pastangas, padedamas artimų žmonių, plačiai apkabinęs gyvenimą, nešiau meilę ir gėrį savo didelei šeimai ir gimtajam kraštui.

Šį ilgą pasakojimą noriu užbaigti savo posmu iš eil. „Odė eilėraščiui“: 

                   Ilgai lyg kūdikį širdy tave nešioju,

                   Kaip tobulybės sėklą brandinu,

                   Dedu į aukurą prie amžinybės kojų

                   Ant aro skrydžiui pakeltų sparnų.

Albinas Antanas Kazlauskas

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ ir Žemaitijos rašytojų bendrijos narys