Po poilsio Graikijoje džiugino ir Palanga: „Tai buvo pačios prasčiausios mūsų atostogos“

Atostogos yra atostogos ir ką čia be pridursi, bet mes mėgstame tą paprastą laimę skirstyti į Seimo, prezidento, mokytojų ir kitokias atostogas. Tai tegu būna ir tolimųjų reisų vairuotojų atostogos. Nors mus dažnai vadina „fūrų vergais“, bet ir „vergai“ turi teisę atostogauti.

Daugiau nei 40 metų dirbu (o gal vergauju!?) lietuviškose (Lietuvoje registruotose) įmonėse, bet, atleiskite man, gerbiamieji, kaip ir daugelis mano kolegų, turiu galimybę metų bėgyje neblogai pailsėti. Aišku, tenka pataupyti, kažko atsisakyti, kažką aukoti, bet juk tai geriau nei gyventi be aukų ir praleisti atostogas savo kieme.

Daug kartų poilsiavome Turkijoje, buvome Izraelyje, Egipte. Šiais metais pasirinkome Graikiją. Kadangi viską suplanavome, pasirinkome viešbutį dar pernai, tad išvengėme ženklaus šių metų kainų šuolio. 

Taigi, bendromis jėgomis atlikome susikaupusius namų darbus, pririnkome grybų, užvakavome pomidorų, bendruomenės lauko darželyje paminėjome Rugsėjo 1-ąją, pasiautėme su darželio vaikais ir pradėjome atostogas. 

Kad nereikėtų iš pajūrio krašto išvykti anksti ryte (skrydis 06 val.) į sostinę atvykome iš vakaro. Taip ramiau, juo labiau, kad radome apartamentus šalia miesto centro tik už 127 eurų parai. 

Sutiksite, kad 6 žmonių grupei (seneliai, vaikai, anūkai) tai nėra brangu. Esu pratęs prie spartietiškų gyvenimo sąlygų, man tie apartamentai – puikūs. Švarūs, tvarkingi, pilnas sukomplektavimas – nuo kavos aparato iki skalbimo mašinos. Kambariai per du aukštus, erdvi virtuvė, vietos pakankamai. 

Vakare nuėjome į kavinę priešais prokuratūros pastatą. Tokioje saugioje vietoje saugi vakarienė keturiems suaugusiems ir dviem vaikams atsiėjo 140 eurų. Brangoka, bet buvo labai skanu, saugu ir verta dar kartą sugrįžti. 

Toliau viskas įprasta: oro uostas, pakilimas, skrydis ir nusileidimas kariniame Graikijos aerodrome, kur priima ir vieną kitą „ turistinį lėktuvą“. Oro uoste viskas labai paprasta, greita, iki viešbučio tik 15 kilometrų. Tad vietoje buvome jau 10 ryto. Nors kambariai priklausė nuo 15 val., bet nereikėjo sėdėti ir laukti. Gavome apyrankes, pasėdėjome bare, pabendravome su agentu, nusipirkome ekskursiją į Patra miestą, vienuolyną, kalnus (125 eurai žmogui) ir pradėjome atostogauti.

Deja, anot mano brangiausios, tai buvo pačios prasčiausios mūsų šeimos atostogos – mums čia nepatiko. 

Kalbant apie maistą, tai kiek žmonių, tiek nuomonių – kas vienam atrodo maisto rojumi, kitam – badas. Jei lyginti su Turkija, čia pasirinkimas kuklesnis, bet pats maistas paruoštas skaniau. Aplinka graži, sutvarkyta, kuklūs nameliai tarp pušų, pora kuklių lauko barų ir du baseinai. Viename baseine kelios, anūko amžiui pritaikytos čiuožyklos, smėlėtas paplūdimys, švari šilta jūra ir tai būtu puiku, jei nebūtume turėję geriau. 

Sprendžiant iš aplink girdimos kalbos, daugumą sudarė vietiniai poilsiautojai, kelios lietuvių, lenkų šeimos. Vakarais vykdavo renginiai, bet jie mūsų nesuviliojo, tad vakarus leidome kavinėje. Jei Turkijoje kokteilių, gėrimų (įtrauktų į viskas įskaičiuota sąrašą) gausu, tai čia buvo tik vienos rūšies kokteilis. 

Paplūdimys puikus, švarus, gultai, skėčiai, smėlis, švarus vanduo, bet tik pora vandens pramogų. Mano brangioji nemėgsta to, kas netelpa į ramaus, normalaus poilsio ribas, bet man su anūku pavyko prikalbinti pasiplaukioti ant „vandens sofos“ ir išplaukėme į „ plačius vandenis“. Smagiai pašokinėjome per bangas ir tai viskas, kas nors kiek paįvairino kasdienybę.

Buvome išėję pasivaikščioti už viešbučio teritorijos, bet eiti nėra kur. Viena krautuvėlė, pora barų ir laukai. Užsukome pavakarieniauti į vietinę kavinę. Vakarienei užsisakėme 5 karštus patiekalus, vieną vaikišką, desertą, taip pat vietinio vyno butelį ir 200 gramų „vietinės naminės“. Už viską sumokėjome tik 104 eurus. 

Vilniuje, kaip minėjau, panašaus lygio pasisėdėjimas atsiėjo žymiai brangiau. Nieko nepadarysi – sostinė ir dar prokuratūros pašonė turi savo kainą. 

Labai patiko išvyka į Patra miestą, kalnus, vienuolyną, stalaktitų uolą. Turėjome dar kalnų tarpekliu pasivažinėti traukinuku, bet dėl netikėtų liūčių purvo nuošliaužos užvertė geležinkelio bėgius. 

Prieš važiuojant į kalnus gidas perspėjo apie lietingą orą ir rekomendavo pasiimti skėčius. Pabandėme rasti skėtį Patra miesto parduotuvėlėse, bet visus pardavėjus stebino mūsų klausimas apie skėtį.

„Neturime, čia lietus retas reiškinys ir šiuo metų laikotarpiu nelyja. – atsakydavo. Bet pažiūrėję į apniukusį dangų atsidusdavo ir pridurdavo. Tai nenormalu, tačiau tai ilgai netruks“. 

Tik vienoje krautuvėlėje pagaliau radome skėtį. Pravertė jis, nes 4 dienos iš 7 buvo lietingos, vėjuotos ir vėsios, bet prieš gamtą nepašoksi. 

Patra mieste sužavėjo apaštalo Andrėjaus katedra, deja, tai buvo vienintelė įdomi vieta, į kurią nuvedė gidas. Miesto kavinukėje atsigėrėme graikiškai paruoštos Elinikos kavos (du dvigubi + vanduo 7 eurai) ir išvažiavome į kalnus. 

Kelionė į kalnus siaurais vingiuotais keliukais mums, lygumų gyventojams, visada palieka neišdildomą įspūdį. Kartais autobusas sunkiai įsitekdavo į posūkius, bet vietinis vairuotojas buvo tikras profesionalas, jam 10 balų.

Gražioje vietoje, ant kalno šlaito įrengtoje kavinėje visa grupė pietavo (pietūs įskaičiuoti į kelionės kainą) ir kas norėjo, vietinėje parduotuvėje nusipirko įvairių vietinės gamybos produktų, suvenyrų. 

Iš kavinės – tiesiai į šventą vietą. Kalnų uolose, kuriose slėpėsi, meldėsi pirmieji krikščionys, apaštalas Andrėjus, vėlesnės kartos tikintieji pastatė, gal tiksliau „įmontavo“ kalne vienuolyną. 

Daug kartų jis degė, buvo griaunamas, vienuoliai žudomi, bet jis, kaip Sfinksas, vėl prisikeldavo naujam gyvenimui. Jame yra Marijos ikona, kurią niokojo, degino, bet taip ir nesudegino skirtingų epochų gaisrai. 

Viena iš paskutiniųjų negandų, kurią patyrė vienuolynas, vienuoliai ir netoliese esantis miestelis, tai vokiečių žiaurumas Antrojo pasaulinio karo metu. Vokiečiai, atėję į vienuolyną, visus vienuolius numetė nuo kalno, esančio šalia vienuolyno. Jauniausiai aukai buvo tik 14 metų.

Prie įėjimo yra lenta su nužudytų vienuolių vardais. 13-ąją gruodžio, 1943 metais, vokiečių okupantai, keršydami partizanams, sušaudė visus šalia esančio miestelio vyrus, berniukus, o moteris, vaikus uždarė vietinėje mokykloje ir sudegino gyvus. 

Tuos įvykius primena mokyklos kieme esantis paminklas ir amžiams sustojęs Rotušės laikrodis – 14.34. Skaudu, kai žmonės neišmoksta istorijos pamokų, vėl ir vėl kartoja tas pačias klaidas. 

Vieną prastą dieną praleidome keliaudami, o tris dienas lovoje, kavinėje ir valgykloje. Tiesa, trumpam išlindus saulutei, su anūkais nueidavome prie baseino, jūros, bet būdavome vieninteliai drąsuoliai. Jei būtų buvęs geras oras, viskas būtų atrodę kitaip, bet gero oro nenusipirksi. 

Grįžus Lietuva pasitiko puikiu oru, tai dar vieną parą pailsėjome Palangoje. Nesu Palangos fanas, bet turėjome dovanų čekį apsistoti viešbutyje, tai juo ir pasinaudojome. Patiko, nes buvo savaitės vidurys, ruduo, tai nebuvo žmonių šurmulio.

Aišku, buvo šventa pareiga pašlifuoti „Basankę“, pasėdėti kavinėje ir išsimaudyti Baltijos jūroje. „Basankė“ pustuštė, vanduo šaltas, bet vakarienė puiki. Iš viešbučio iki Basanavičiaus gatvės atėjome pėstute, atgal, po sočios vakarienės, grįžome su taksi. Kainavo 5 eurus, bet tai niekis, nes vakarienė dviem atsiėjo 85 eurų. Brangi ta „Basankė“, bet čia Palanga, čia Lietuva. 

Pats viešbutis patiko. Pasimaudėme įvairiuose baseinuose, skaniai papusryčiavome ir pasigrožėjome puikiu lietuvišku vaizdu. 

Žiūrint per langą į baseino „Linas“ griuvėsius net ištryško nostalgijos ašarėlė. Pradėjus baseinui veikti, mūsų įmonė vieną žiemos mėnesį kiekvieną penktadienį organizuodavo nemokamą pasimaudymą baseine pašildytu jūros vandeniu. Tada žiemos buvo rimtos, tai buvo galima pajusti visą šalto oro ir šilto vandens kontrastą. Tais laikais tai buvo fantastika. 

Nes tai buvo jaunystė, kuri, deja, nebesugrįš, o „Linas“ gal dar kada ir vėl atvers duris lankytojams. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Kęstutis Grubliauskas

Lrytas.lt