Pranas Knieža, daugkartinis Lietuvos čempionas iš Palangos, būsimiems čempionams linki užsispyrimo

Palangiškiui Pranui Kniežai šie metai – ypatingi. Jis atšventė vasario mėnesį garbingą jubiliejų, o pažvelgus atgal – į savo gyvenimo istoriją, matyti, kad metai atnešė tiek daug pergalių, tiek jaudulio, kad, kaip pats sakė, sunku viską ir papasakoti. Atmintin įsirėžė aktyviausias gyvenimo laikotarpis, kai sėsdavo ant dviračio ir mindavo iki pergalės. Pranas net 15 kartų tapo Lietuvos čempionu. 

Nedidelio ūgio, bet itin sportiškas

Paklaustas, kaip tapti čempionu, ką patartų šiuolaikiniams jaunuoliams, Pranas patikino, kad nieko naujo nepasakys – tiesiog reikia labai daug užsispyrimo, didelio noro ir, žinoma, turi būti sumanus, sportininkai nesivadovauja vien tik raumenimis, nors dažnai manoma ir kitaip.

„Kai buvau jaunas, mane vadindavo kniuisiu (uodu). Kadangi buvau toks nedidelio ūgio, – savo jaunystės metus prisiminė Pranas. – Nuo mažų dienų, kurios prabėgo netoli oro uosto, kur iki dešimties metų užaugau, traukė mane sportas. Svorius kilnodavau, eidavau žiemos metu praustis į lauką. Net organizuodavau varžybas, kuris ilgiau išbūsim basas ant ledo. Visą laiką grūdindavausi. Kai baigiau devintą klasę, važiuodavau padėti ūkiui tėvui, tai bėgiodavau kiekvieną dieną iki dešimties kilometrų. Pažadėjau sau, kad sportuosiu, tą ir dariau“.

Aktyvaus laisvalaikio rezultatai greit pasijautė, mat grįžęs į mokyklą po vasaros atostogų jis fizinio ugdymo pamokose ir varžybose neturėjo ką veikti. Fizinio ugdymo mokytojas Jonas Zaranka pastebėjo aktyvų vaikiną ir pasiūlė jam sėsti ant dviračio. Pirmosios varžybos buvo organizuotos Palangoje, kitos – Kretingos rajone. Laimėjo visas varžybas. Beje, net neturėjo tada pašnekovas savo dviračio, pasiskolino iš kaimyno, bet tai nesutrukdė pasiekti finišo pirmajam. Pats tuomet turėjo tik paprastą, sportui netinkamą.

Taip varžybos po to sekė viena po kitos ir visur Pranui sekdavosi, nes jis nuolat sportuodavo, palaikydavo sportinę formą.

Be veiklos niekada nebuvo

„Tai mes ir buvom tie, kurie palangiškiams parodėme pavyzdį važinėti dviračiais“, – nusišypsojo Pranas.

Dviračių sportas – pavojingas, sportininkai neišvengia traumų. P. Knieža patikino, kad neišvengė to ir jis, bet kadangi lankė gimnastiką, kažkaip pavykdavo kristi laimingai.

„Tiesą sakant, kas buvo susiję su sportu, man viskas patikdavo. Aš ir sklandymą išbandžiau. Beje, ir fizikos būrelį lankiau, tuomet mes, jaunieji technikai, buvom pakviesti į parodą Maskvoje. Be veiklos niekada nebuvau“, – pripažino Pranas.

Vos tik baigęs mokyklą jis sulaukė kvietimo atvykti į Vilnių. Įstojo į universitetą, fizikos-matematikos kursą. „Didelio noro nebuvo mokytis, negalėjau pasigirti labai gerais pažymiais, o kaip jie tokie ir galėjo būti, jei stojamiesiems nepakėliau nei vienos knygos. Nepaisant to, įstojau. Pažino mane dekanas, pakalbino, galvoju, gal tai man taip pat padėjo įstoti“, – šyptelėjo palangiškis.

Jautė konkurenciją

Varžybos neapsiribojo vien Lietuva. Išvažiavus į Krymą, ten organizuotas varžybas, Pranas pajautė konkurenciją, pastebėjo, jog ko paklausus konkurentų, jokio patarimo nebuvo įmanoma sulaukti, bet ir tai nepakišo kojos, įveikė juos, įrodė savo vertę. Po reikšmingų pergalių jis sulaukė ir tinkamo dviračio. 

O paskui buvo pakviestas į kariuomenę. Tarnauti aktyviai teko du mėnesius, o paskui teko įrodinėti save dalyvaujant varžybose įvairiose komandose. Įrodinėti save teko ir prieš pašauktuosius kareivius. „Neatrodžiau stiprus, mažiukas toks, bet kai pamatė keliant štangą, noras užkliūti visiems dingo“, – šypsojosi Pranas.

Daug ištvermės, bet ir galvos ant pečių reikia

„Pirmąjį Lietuvos medalį laimėjau 1963 metais Kačerginėje, tuomet buvau trečias. O paskui jau medaliai tik ir biro. Pagal oficialius skaičiavimus esu tapęs 12 kartų Lietuvos čempionu, bet pagal mano skaičiavimus – 15, nes trys varžybos neišliko jokiuose įrašuose“, – teigė Pranas. 

Ištvermės medaliams pelnyti Pranui nestigo, tai teko ne kartą pamatyti itin sunkiose varžybose. Pavyzdžiui, Paryžiuje 1967 metais komandinėse varžybose iš visos komandos finišą jis pasiekė vienintelis. O konkurentai tąkart bandė jį įkalbėti pasiduoti, bet tai Pranui netiko.

„Kartą pavogė mano dviratį. Ir nuojauta man kuždėjo, kad taip gali nutikti, buvau paslėpęs tarp kitų ir vis tiek pavogė. O dviratį paruošti varžyboms yra reikalų. Mes su rusais visada kaudavomės, tai pagalvojau, kad čia jie. Tris dienas pykau“, – prisiminė palangiškis.

Kaip patikino Pranas, norint laimėti reikia daug ištvermės, bet taip pat reikia ir galvą turėti, išlaviruoti, sugalvoti, kaip aplenkti konkurentus, bet tokie būdai – sukčiavimo, apgaulės – negarbingi.

Aktyviai sportavo Pranas iki 32 metų, kol pajuto, kad sveikata ima šlubuoti. P. Knieža užsitarnavo sporto meistro vardą, paskui – garbės sporto meistro.

Perdavė laišką A. Mončiui

Dviračių varžybos ne kartą nutiesė Pranui kelius į užsienio valstybes. Viena viešnagė itin įsiminė. Lietuvos dviratininkas palangiškis 1968 m. gegužės mėnesį kartu su sovietinės „Dinamo“ draugijos dviratininkų rinktine vykęs į Prancūziją dalyvauti automobilių bendrovės „Peugeot“ organizuojamose lenktynėse, vežėsi A. Mončiui adresuotą laišką, kurį jam perdavė jo tėvai, gerai pažinoję Mončių šeimą. Po lenktynių kelias dienas dėl šalyje vykusio streiko užsibuvęs Paryžiuje, jis, ištaikęs progą, pavakarę aplankė netoli jo viešbučio gyvenusį skulptorių, kuris buvo maloniai nustebintas tokiu vizitu ir savo artimųjų perduotu storu laišku. Pokalbis nebuvo ilgas, nes dviratininko galėjo būti pasigesta viešbutyje jo komandos vadovų. Apie šį susitikimą savo bičiuliui, JAV gyvenusiam kretingiškiui Juliui Veblaičiui, A. Mončys rašė: „Vis daugiau turiu ryšių su seserimis... Jos pasinaudoja proga man perduoti storų laiškų ir šiaip smulkmenų, kas man teikia malonumą. Buvo užsukęs iš Palangos vienas jaunas dviratininkas, sesers Birutės kaimynas. Tarp kitko gerai pažinojau jo tėvus. Jis gana plačiai nušvietė padėtį. Jie neša ir žino, kad neša ant savo pečių priespaudos naštą, bet dūšia nėra pavergta ir didžiuojasi, kad lietuviai kokioje nors srityje prašoka kitus... Gyvenimu nebesiskundžia, „bet jau laisvės, kaip pas jus, pas mus tai nėra“, pasakė jis išeidamas.“

Kaip pasakojo P. Knieža, dėl šio susitikimo ir perduoto laiško jam Lietuvoje teko aiškintis su KGB, jis buvo įkalbinėjamas „išpirkti kaltę“ sutikus bendradarbiauti, nes apie tai kažkokiu būdu tapo žinoma sovietiniam saugumui. „Bijojau, kad neišleis daugiau į varžybas užsienyje, bet, laimei, taip nenutiko“, – pripažino palangiškis.

Istorija prisimins

Istorijos puslapiai Praną prisimins. 1960 m. pradėjo dviratininko karjerą. 12 kartų – Lietuvos dviračių sporto čempionas (1965–1974). 3 kartus – SSRS komandinių lenktynių čempionas (1969, 1971, 1972), vicečempionas (1970, 1972), bronzos medalininkas (1965). SSRS dviračių sporto čempionatų bronzos medalininkas (1967, 1969). SSRS tautų spartakiados bronzos medalio laimėtojas (1967).

SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1972). 1971 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą.

Nuotraukoje:

Dviratis Pranui išliko svarbi transporto priemonė iki šiol.