Renesanso dvasia Klaipėdoje: „Dolce musica“ dėka atgimsta istoriniai šokiai

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ vadovas Valdas Paulauskas savo auklėtinius moko Renesanso istorinių šokių. Jo ir auklėtinių dėka vėl atgyja Europos (Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Anglijos ir kitų šalių) istoriniai šokiai, jaunimas pažįsta to laikmečio kultūrinį etiketą bei kostiumus.

Jaunieji klaipėdiečiai šoka populiariausius XVI a. šokius, pvz., pavaną, alemandą, boufoną, galjardą, nuotaikingus ratelius - branlius. „Jei XVI a. kas nors būtų sušokęs kokį nors šių laikų šokį, sunku net įsivaizduoti, kas jam būtų nutikę - tikriausiai jo lauktų liūdnos dienos. Tokį žmogų palaikytų apsėstu piktųjų dvasių arba uždarytų į kokius drėgnus, belangius rūsius...“ - juokiasi V. Paulauskas.

Apie šokio progresą, linksmiausius nutikimus ir Renesanso šokių galią suteikti pasitikėjimą savimi pasakoja charizmatiškasis „Dolce musica“ vadovas.

Įdomu išgirsti, kaip jūs atradote istorinius šokius ir tapote jų mokytoju.

Su istoriniais šokiais pirmą kartą susidūriau studijuodamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedroje. Iki tol man tai buvo nežinomas pasaulis. 

Buvau matęs tik trumpas ištraukas viename ar kitame istoriniame filme. Bet šio šokio žanro iki to laiko atlikti niekada neteko.

Šokio katedroje, be kitų paskaitų, turėjome ir istorinių šokių paskaitas. Jas vedė be galo šauni, charizmatiška asmenybė, Šokio katedros vedėja, dėstytoja Tulija Zinčiukienė. Ji puikiai perteikdavo studentams skirtingų laikotarpių (nuo XV a. pabaigos iki XIX a.) šokius, papasakodavo su įvairiausiom detalėm, atskleisdavo merginų ir vaikinų charakterio bruožus, šokio elgesio etiketą ir daug kitų dalykų, kas buvo svarbu istoriniame šokyje. 

Tulija Zinčiukienė tuo metu vadovavo ir studentų istorinių šokių kolektyvui „Saltanda“, į kurį buvau pakviestas ir aš. Tai dar daugiau man padėjo pamatyti, praplėsti akiratį ir atrasti istorinio šokio pasaulį. Koncertuodavome ne tik Klaipėdos mieste ar apskrityje, bet važinėdavome ir po visą Lietuvą.

Gal pradžioje būta ir komiškų nutikimų?

Prisiminus pirmuosius pasirodymus, norisi šypsotis... Tuo metu buvau gerokai liesesnis, tai kai kurie kostiumai, kiek juos besiaurino, vis tiek buvo didoki. 

Su kai kuria avalyne situacija buvo ta pati. Batai keliais dydžiais didesni. Kišdavau į juos popierių ir vatą, kad tik būtų patogu šokti. 

Tikriausiai, siuvant kostiumus bei avalynę, galvojo ir apie žmones, jog jie augs, ir apsidrausdami šiek tiek pridėjo (šypsosi).

O kartą koncertuojant užsienio delegacijai Verkių rūmuose Vilniuje, šokant galjardą ir atliekant šuolį ore, man vienas batas netikėtai nuslydo nuo kojos ir nuskrido. 

Bato skrydžio trajektorija ir vaizdas buvo gražus. Bet tik ne man. Tą akimirką tikrai nežinojau, kur dingti. Tai teko pasitelkti aktorinius gebėjimus, viską apvaidinti ir toliau šokti su 1 batu, tarsi taip ir turėjo būti.

Po mūsų pasirodymo į sceną turėjo keliauti žymus Lietuvoje iliuzionistas Arvydas Stonys atlikti programą. Ši mano kurioziška scena jam buvo tokia juokinga, kad jis niekaip negalėjo susikaupti ir paimti į rankas savo staliuko su magijos priemonėmis. 

Man ši istorija buvo vertinga pamoka visam gyvenimui. Todėl kiekvieną kartą prieš išeidamas į sceną kelis kartus pasitikrindavau, ar viskas gerai...

Pradžių pradžia...

Baigęs studijas universitete, kaip ir dauguma studentų, labai daug negalvojau, kad ateityje teks dirbti su istoriniais šokiais. Juos atlikti vilkint gražius istorinius kostiumus - smagu ir gražu, bet mokyti kitus - nelengvas kelias.

Po studijų pradėjau dirbti Klaipėdos jaunimo centre (dabar - Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras), tautinių šokių ansamblyje. O jau po metų, 2002 m., gavau pasiūlymą prisijungti prie vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ bei dirbti šokių vadovu. Tai ir buvo mano istorinių šokių mokytojo pradžia.

Kiek pamenu, apsisprendimas buvo nelengvas. Baiminausi, ar turėsiu pakankamai žinių. Atrodė, kad ir medžiagos apie istorinius šokius nebuvo daug. Viena kita knyga. Teko keliauti pas buvusią dėstytoją ir vadovę Tuliją Zinčiukienę prašyti knygų, verstis tekstus iš kitų užsienio kalbų. Tuo metu ir video- buvo sunku surasti.

Šiandien situacija visai kitokia. Galima rasti daug informacijos, bet esu labai atsargus, kelis kartus skirtinguose šaltiniuose patikrinu medžiagos autentiškumą. Taip pat dalyvauju seminaruose, mokymuose, kuriuose lektoriai stažuojasi pas užsienio istorinių šokių ekspertus.

Kaip atsirado ansamblis „Dolce musica“?

Šio ansamblio ištakos siekia 1991 m. Tada jis gyvavo kaip muzikinė studija. Pirmosios mokytojos buvo Jūratė Mateikienė ir Daiva Pielikienė. Iš pradžių buvo tik instrumentinė grupė, kurioje dauguma instrumentų buvo fleitos.

Vėliau likusi Daiva Pielikienė 2000 m. įkūrė vaikų senosios muzikos ir šokių ansamblį „Dolce musica“.

Po metų atsirado šokėjų grupė, kuri suteikė pasirodymams dar daugiau gyvybingumo ir meninės raiškos. Tačiau dar po metų išvykus vienai šokių vadovei, šią vietą pasiūlė man.

Bėgant metams, ansamblis augo ir tobulėjo, plėtėsi jo repertuaras bei dalyvių skaičius. „Dolce musica“ neapsiribojo tik vietiniais renginiais - ansamblis pradėjo dalyvauti festivaliuose, konkursuose ir koncertuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Šiandien ansamblis „Dolce musica“ yra tapęs reikšminga kultūrinės bendruomenės dalimi, ugdančia jaunąją kartą per muziką ir šokį. Kiekvienas pasirodymas - tai unikali kelionė laiku, kurią jaunieji ansamblio dalyviai dalijasi su publika.

Renesanso laikotarpio šokiai tikrai skiriasi nuo šiandienos šokių stilių?

Tikrai taip! Manau, tai akivaizdus skirtumas. Istoriniuose šokiuose galiojo griežti reikalavimai ir etiketo normos. Renesanso laikotarpiu šokiai buvo atliekami aukštuomenės dvaruose ir turėjo ne tik pramoginę, bet ir socialinę paskirtį. O kartais tai buvo ir antrosios pusės paieška.

Renesanso istoriniai kostiumai ribojo judesių amplitudę, o šokiai buvo atliekami pagal aiškią choreografiją, su simetriškais judesiais ir tam tikromis figūromis (pvz., linija, ratas). Jie galėjo būti šokami pavieniui arba grupėje, visada skambant gyvai muzikai.

Vyravo etiketo taisyklės - šokiuose buvo nustatyti net tikslūs reveransų ir žvilgsnių reikalavimai. Be to, šokių eiga turėjo aiškią tvarką - nebuvo galima bet kada pasirinkti ir atlikti bet kurį šokį.

Be aukštuomenės šokių, egzistavo ir liaudies šokiai - jie buvo daug gyvesni, energingesni ir laisvesni nei dvaro šokiai.

Ko iš istorinių šokių galima pasimokyti?

Istoriniai šokiai mokiniams suteikia elegancijos, grakštumo ir išskirtinės laikysenos. Patikėkite, kaip širdis džiaugiasi, kai pamatai savo šokėją, kuris po kiek metų pajaučia tą išskirtinę laikyseną, stovėseną, rankų pozicijas ar jų perėjimus. 

Kitiems vaikams, kurie dar nėra tiek įgudę, kad nereikėtų kiekvieną kartą sakyti „ištieskite nugaras, pakelkite galvas, įtempkite kojų kelius“ ir pan., esame sutarę, kad, jei pasakysiu žodį „Prezento“, visi žinos, jog turi būti šimtu procentų pasiruošę šokiui. Tikrai padeda!

Be to, mokiniai, besimokydami istorinių šokių, gali susipažinti su žingsniais, kurių nėra kituose šokių žanruose, prisiliesti prie Renesanso laikotarpio istorijos ir kultūros. 

Tai taip pat ugdo jų socialinius įgūdžius - mokomasi bendradarbiavimo ir tarpusavio pagarbos. Šokiuose svarbu žinoti, kaip prieiti prie partnerio, kaip paduoti ranką, laikytis bendravimo etiketo.

Prisilietimas prie istorinių šokių ir jų pažinimas, manau, padeda ugdyti kritinį mąstymą bei platesnį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį.

Kokiuose pasirodymuose, konkursuose dalyvauja „Dolce musica“? Kokie yra didžiausi pasiekimai?

Ansamblis dalyvauja įvairiuose Klaipėdos miesto bei respublikiniuose reprezentaciniuose renginiuose, pasirodo švietimo įstaigose ir kultūros renginiuose. 

Taip pat koncertuojame mūsų įstaigos ar jos socialinių partnerių šventėse. Esame pasirodę įvairiuose dvaruose, muziejuose, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, taip pat įvairių renginių, švenčių bei konkursų atidarymuose. 

Ne kartą dalyvavome Klaipėdos miesto mero renginiuose, o viename iš jų mūsų pasirodymą stebėjo ir LR prezidentas Gitanas Nausėda.

Manau, kad kiekvienas pasirodymas mokiniams yra ypatingas - nesvarbu, kur jis vyktų ir kam koncertuotume: ar didelėje scenoje, ar mažoje erdvėje, garbingiems svečiams ar senelių globos namuose. 

Prieš keletą metų mūsų įstaiga užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Klaipėdos Taikos Karalienės globos namais, kur jau surengėme ne vieną pasirodymą. 

Mokiniai turi išmokti dovanoti savo pasirodymus visiems - ir jautresnėms visuomenės grupėms. Tai ugdo jų socialinę atsakomybę ir pilietiškumą.

Konkursuose dalyvaujame rečiau, nes Lietuvoje nėra istorinių šokių konkursų arba jų tiesiog nepavyko rasti. Kartais galime dalyvauti bendruose šokių konkursuose, tačiau ne visi organizatoriai priima mūsų pasirodymus, nes teigia, jog tokios kategorijos nėra. 

Vienas didžiausių mūsų laimėjimų - tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje-konkurse „Svatek času“ Čekijoje, kur su ansambliu „Dolce musica“ pelnėme I vietos laureato vardą. Tai buvo komandinio darbo rezultatas, kurį pasiekėme kartu su buvusia kolege, mokytoja Daiva Pielikiene. 

Ne kartą keliavome ir turėjome pasirodymų Pietų Čekijoje - tiek prie įspūdingų pilių, tiek istoriniuose XVI a. senamiesčiuose su nuostabiomis miesto aikštėmis.

Drauge su mumis dažnai keliaudavo ir dainos studija „Keberiokšt“, kuri atlikdavo Renesanso laikotarpio istorines dainas. Tai buvo puiki muzikos, šokio ir dainavimo sintezė, kuri užburdavo žiūrovus. 

Ne kartą po pasirodymų prie mūsų prieidavo žmonės ir dėkodavo už įspūdingas akimirkas - kartais net su džiaugsmo ašaromis akyse.

Su ansambliu taip pat teko koncertuoti Estijoje, Graikijoje ir Austrijoje. Kadangi siekiame išlaikyti istorinių šokių autentiškumą, šokėjams leidžiame kurti ar improvizuoti tik smulkiose detalėse - atrandant savitą „spalvą“, atskleidžiant šokio charakterio bruožus bei manierą.

Ką galite papasakoti apie ansamblio kostiumus? Gal kostiumai turi kokią nors ypatingą istoriją arba simboliką?

Mūsų istoriniai kostiumai yra stilizuoti. Bet stengiamės kuo daugiau išlaikyti originalumo. Labai daug teko peržiūrėti medžiagos ir literatūros šaltinių, nuotraukų, kad būtume kuo arčiau istorinės tiesos.

Pradžioje teko ieškoti ir pigesnių medžiagų, įvairių juostelių, detalių, nes ansambliui reikėjo ne vieno kostiumo. Kitas dalykas, su kuo teko susidurti, kad ne kiekvienas siuvėjas nori imtis šio darbo.

Be kostiumų istorinis šokis tikrai neatrodytų visavertis. Jie ne tik puošia pasirodymą, bet ir suteikia jam ypatingą dvasią bei atmosferą. Ne kartą mums tik įžengus į sceną, salėje nuvilnydavo susižavėjimo šūksniai.

Turime keletą kostiumų, kuriuos nėra lengva apsivilkti. Tam reikia kitų pagalbos. Todėl mokiniams pusiau juokaudamas sakau: „Dabar tikriausiai suprantate, kodėl seniau turėdavo po kelis tarnus, jog vienam iki galo apsirengti kartais neįmanoma“ (šypsosi).

Kuo ypatingi pas jus šokantys vaikai?

Šiuo metu ansamblyje šoka 15 vaikų. Man kiekvienas iš jų - ypatingas, unikalus, kiekvienas įneša į ansamblį savo dvasią ir indėlį. Be galo džiaugiuosi savo gimnazistėmis. 

Šiuo metu jų turime net tris. Suprantu, kokie svarbūs joms priešpaskutiniai metai, kiek daug turi kontrolinių, atsiskaitymų kiekvieną dieną, pasiruošimų, įvairių konsultacijų, bet vis tiek randa laiko ir lanko repeticijas, koncertuoja su mumis.

Ką savo ansamblyje turime išskirtinio - tai, kad šiuo metu pas mus lanko net dvi sesutės ir du broliukai iš Gaudėšių šeimos. Tai be galo nuostabi, šilta šeima. Ir tai - ne pirmieji jų vaikai, užaugę mūsų ansamblyje. Yra buvę metų, kai iš šios šeimos mūsų ansamblį lankė net šeši vaikai vienu metu! Tokie atvejai - labai reti ir ypatingi.

Ką patartumėt norintiems prisijungti prie „Dolce musica“?

Prisijungti į ansamblį kviečiame visus, kas tik nori, nuo 6 iki 19 metų. Svarbu tik norėti šokti, turėti šiek tiek kantrybės, o viskuo kitu pasirūpinsime mes.

Šokis reikalauja fizinio pasirengimo, todėl pradžioje skiriame laiko kūno paruošimui ir Renesanso šokių pažinimui. Paruošti kūną šokiui naudoju ir klasikinio šokio pagrindus. Taip pat neatsiejama dalimi tampa ir lietuvių liaudies sceninio šokio pagrindai. Juk gyvename Lietuvoje, tad ir šią kultūros dalį turėtume pažinti.

Ansamblio šokėjai turi galimybę susipažinti ne tik su istoriniais šokiais. Kas pusmetį visada stengiuosi juos supažindinti su kitų pasaulio šalių ar šiuolaikiniais šokiais.

Jūsų asmeniniai tikslai ir svajonės neatsiejamos nuo „Dolce musica“? Gal galite išduoti kokios...

Be abejo, tikslų ir svajonių yra daug. Bet visada stengiuosi pradėti nuo mažų, apčiuopiamų ir įgyvendinamų. O paskui galima žvelgti ir plačiau. 

Visų pirma man svarbu, kad pas mane atėję mokiniai ne tik sužinotų apie istorinius šokius, puikiai praleistų laiką, bet ir jaustųsi gerai. Noriu, kad jie atsipalaiduotų po visos dienos mokykloje, pamirštų rūpesčius.

Jiems vis primenu ir dažnai sakau, kad turime gerbti vieni kitus, padėti vieni kitiems ir būti kaip viena šeima.

Labai džiaugiuosi, kad pas mane buvo, atėjo ir mokėsi tokių mokinių, kurie iš pradžių neturėjo didelio pasitikėjimo savimi, buvo nedrąsūs, uždari ar neturėjo daug draugų. 

Po kelerių metų pamačiau juos visiškai pasikeitusius. Todėl mano tikslas ir yra, kad mokiniai būtų laimingi ir po mano šokių pamokos ar koncertų išeitų su šypsena!

Agnė Benetytė