Režisieriaus Ramūno Kaubrio „Santuokiniai žaidimai“: nėra nugalėtojų, tik nusikankinę kovotojai

Publiką sudominusi drama „Santuokiniai žaidimai“ tapo išskirtiniu akcentu, žyminčiu žinomo režisieriaus Ramūno Kaubrio trisdešimties metų kūrybinės veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį publika išvydo 29 spektaklius. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose pristatyta premjera atskleidė šmaikštų ir kartu jautrų Edvardo Olbio pjesėje R. Kaubrio užfiksuotą požiūrį į meilę, ilgamečius santykius bei jų išbandymus.

Santuokinė kovos arena

„Labas, aš tave palieku...“ – taip savo žmonai Vilijai Gruodytei scenoje pranešė Ramūnas Zebleckis-Šeputis. Tačiau ar vilčių išsaugoti santuoką dar yra? Atsakymas į šį klausimą paaiškėja tik spektaklio finale, o kelionė link šio momento kupina švelnios ironijos, dainų ir atpažįstamų šeimyninio gyvenimo akimirkų.

Spektaklyje žiūrovai išvydo talentingus aktorius-bardus Viliją Gruodytę (Džilė) ir Ramūną Zebleckį-Šeputį (Džekas), kurie ne tik vaidino, bet ir dainavo, atskleisdami savo meninius gebėjimus. Prie R. Kaubrio suburtos kūrybinės komandos prisijungė dailininkė Marta Vosyliūtė, muzikos autoriai Vilija Šeputienė ir Ramūnas Zebleckis-Šeputis, tekstų autoriai Liutauras Degėsys, Marijus Budraitis, Romualdas Žilinskas, muzikos apipavidalintojas Edvinas Vasiljevas.

„Santuokiniai žaidimai“ – tai šeimyninio gyvenimo akimirkų popuri, meilės kronika, kurioje Džekas ir Džilė – pora, gyvenanti kartu trisdešimt metų. Eilinę dieną Džekas grįžta iš darbo anksčiau nei įprasta, kad pasakytų Džilei, jog ketina ją palikti. Prabėgę aistringi gyvenimo kartu metai, užauginti vaikai, džiugūs prisiminimai – visa tai iškyla spektaklio scenoje, keldami klausimą: kas lieka, kai kasdienybė nustelbia malonumus? Ar verta kovoti už tai, ką sukūrei?

Anot režisieriaus R. Kaubrio, santuokinio gyvenimo prasmės ieškojimas yra nuolatinis procesas: „Santuokinis gyvenimas – lyg knyga, kur kiekvienas puslapis svarbus ir reikšmingas, tačiau rasti tą svarbiausią sudėtinga. Galbūt pradėti viską nuo pradžių, o gal nuo švaraus puslapio? O ką daryti jeigu tarp gausybės puslapių pasiklydai?… Pasak autoriaus, santuoka – tai kovos arena ar net karo zona, kurioje nėra nugalėtojų, tik nusikankinę kovotojai.“

Bilietai į pirmąsias premjeras buvo išpirkti akimirksniu, todėl visi, norintys patirti šio spektaklio emocijas, turėtų nedelsti ir rezervuoti vietas artimiausiems rodymams.

Apie režisierių Ramūną Kaubrį

Ramūnas Kaubrys – vienas ryškiausių Vakarų Lietuvos teatro režisierių, jau daugiau kaip tris dešimtmečius kuriantis Lietuvos kultūros panoramoje. Jo kūrybinė biografija apima teatrą, muziką, edukaciją ir kultūros vadybą, o sukurtų darbų gausa bei įvairiapusiškumas liudija neblėstantį kūrybinį polėkį.

1999 m. R. Kaubrys baigė dramos režisūros magistro studijas Klaipėdos universitete, vėliau Mykolo Romerio universitete įgijo socialinės pedagogikos bakalauro laipsnį. Jau studijų metais jis pradėjo savo režisūrinę veiklą – pirmasis spektaklis „Tėvo kalba“ buvo pastatytas Klaipėdos jaunimo centre. Jame vaidino dabar visiems puikiai pažįstamas televizijos ir laidų vedėjas, žurnalistas Rimas Bružas, taip pat aktorė Vilija Gruodytė. Šis spektaklis tapo pradžia kūrybiniam keliui, kuris tęsiasi iki šiol. „Jubiliejumi šios sukakties nevadinčiau, tačiau faktas, kad nuo pirmojo kūrybinio darbo praėjo trisdešimt metų, o per tą laiką sukūriau beveik tris dešimtis spektaklių“, – sako režisierius.

Kaubrys ilgą laiką buvo glaudžiai susijęs su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru: nuo 1997 m. dirbo režisieriaus padėjėju, vėliau – režisieriumi, teatro vadovu, o 2015–2017 m. – vyriausiuoju režisieriumi. Čia jis pastatė daugelį ryškiausių savo darbų: A. Honeggerio oratoriją „Žana d’Ark ant laužo“ (1998), A. Bražinsko miuziklą „Šnekučiai“ (1999), R. ir R. Shermanų „Merė Popins“ (2003), A. Žigaitytės operą „Žilvinas ir Eglė“ (2002), Z. Liepiņio operą melodramą „Paryžiaus katedra“ (2005), šokio spektaklį „Altorių šešėly“ (2014), A. Kučinsko operų vaikams trilogiją „Bulvinė pasaka“ (2007), „Makaronų opera“ (2014) ir „Žvaigždžių opera“ (2018), taip pat barokines komiškas operas – D. Scarlati „Dirindina“ (2017), T. Albinoni „Vespeta ir Pimpinonė“ (2018), G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“ (2006) ir „Livjeta ir Trakolas“ (2016). Jo darbų sąraše – ir klasikinės operetės J. Strausso „Šikšnosparnis“ (2006) bei „Vienos kraujas“ (2008), P. Ábrahámo „Balius Savojoje“ (2007).

Šalia teatro scenos Kaubrys aktyviai dirbo pedagoginį darbą – mokytojavo Klaipėdos S. Dacho vidurinėje mokykloje, dėstė Klaipėdos universitete, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, kur buvo docentas, ugdęs jaunuosius režisierius, operos atlikėjus ir muzikantus. Jo veikla apima ir kultūros vadybą – jis buvo tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ projekto vadovas, dalyvavo įvairių kultūros projektų ekspertinėse komisijose, aktyviai prisideda prie Klaipėdos miesto kultūrinio gyvenimo.

Kaubrys režisavo ne tik spektaklius, bet ir daugybę teatralizuotų koncertų bei renginių: nuo paminklo Vieningai Lietuvai atidengimo ceremonijos iki Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos šimtmečio minėjimo ar didingų Naujųjų metų koncertų. Jo kūrybiniai darbai ne kartą įvertinti prestižiniais apdovanojimais – tarp jų „Padėkos kaukė“, „Metų klaipėdiečio“ nominacijos, o už operą vaikams „Bulvinė pasaka“ (2007) ir kitus darbus režisieriui įteiktas garbingas „Auksinis scenos kryžius“.

Šiandien Ramūnas Kaubrys vadovauja Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrui – būtent ten, kur prieš trisdešimt metų pristatė pirmąjį savo spektaklį. Naujausias jo kūrinys „Santuokiniai žaidimai“ liudija, kad net po trijų dešimtmečių intensyvios kūrybos jis išlieka smalsus, atviras naujoms idėjoms ir gebantis nustebinti tiek žiūrovus, tiek save.

Ramūno Kaubrio vardas šiandien neatsiejamas nuo Vakarų Lietuvos teatro. Tai kūrėjas, kuriam teatras – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, o trisdešimt metų trunkantis kelias – ryškus įrodymas, jog kūrybos aistra, talentas ir ištikimybė scenai tik tvirtėja.