Robertas Dargis: Šiandien migrantai. O kas rytoj?

Skirtumai patys savaime nesukelia konflikto. Svarbu tai, kaip su tais skirtumais elgiamasi politiniame, socialiniame ir ekonominiame kontekste. Pernelyg dažnai lyderiai jais manipuliuoja ir juos išnaudoja, siekdami sustiprinti arba išlaikyti savo valdžią.“– Kofi Annano mintis iš jo 2000 m. JT kalbos.

Tuomet Annanas kalbėjo apie tai, kaip dehumanizuojantys mitai ir neapykantą skleidžianti žiniasklaida gali nuvesti nuo baimės iki smurto. Turbūt joks kitas pasaulinės darbotvarkės klausimas nėra taip lengvai manipuliuojamas demagogų kaip pabėgėlių ir migrantų klausimas.

Ar jums tai neprimena mūsų šiandieninės situacijos? Migrantų klausimas ir priešprieša su atskiromis tautinėmis grupėmis keliami dirbtinai. Juk patys politikai pripažįsta, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) šiuo metu nemato Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos, vadinamojo antrojo muftiato, radikalėjimo požymių.

Ši bendruomenė nepadarė jokio nusikaltimo, nebuvo jokių incidentų iš jų pusės, bet staiga lygioje vietoje, po mūsų pačių piliečių surengtos provokacijos su kiaulės galva prie Kauno mečetės, politikai užverda diskusijas dėl musulmonų bendruomenių ir galimos radikalizacijos. Mes staiga pamatome naują grėsmę.

Politikai pradeda rengti mitingus prieš masinę imigraciją. Organizuoja žmonių atvežimus į Vilnių iš kitų miestų. Priminsiu, kad Migracijos departamento duomenimis, rugsėjo 1 dieną beveik 227 tūkst. užsieniečių turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje. Iš jų Ukrainos piliečių buvo 80 tūkst., beveik 48 tūkst. - Baltarusijos piliečiai, 13 tūkst. - Rusijos, panašiai tiek - Uzbekistano, 9,4 tūkst. - Indijos, 7,4 tūkst. - Tadžikistano piliečiai. Tai kur čia tos masės?

Akivaizdu, kad aršieji kovotojai už „lietuvišką Lietuvą“ tokiais būdais jau pradėjo rinkimus. Jie kartoja 2016 m. Darbo partijos kelią, kuri visur skelbė: „Užkirsime kelią migracijai.“ Prisiminkime, kieno technologijomis ir lėšomis naudojosi ši partija... Susimąstykime, gal bandymai išprovokuoti riaušes valstybės viduje gali būti naudingi išorės jėgoms, siekiančioms susilpninti mūsų valstybę?

Dabar, kai žmonės jau yra psichologiškai pavargę nuo nuolatinių mūsų politikų kaitinamų aistrų ir nesibaigiančių ginčų apie tai, kokias grėsmes kelia karas, dronai, ir kaip mes nepasiruošę gintis, mes įžiebiame dar vieną židinį ir vienu balsu rėkiame: „Grėsmė!“

Ar jums tai neprimena 1933 m. Vokietijos, kai viena tauta buvo paskelbta blogiu ir visuotine grėsme, kai buvo pulta į isteriką ir buvo sukurta tokia nepakantumo atmosfera, kuri akino žmones geisti tvirtos rankos?

Kas pamiršo, siūlau grįžti prie Madeleine Albright knygos „Fašizmas. Įspėjimas“, kur labai aiškiai aprašyta fašizmo ir demokratijos susidūrimo kova, apribojusi žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntusi myriop.

Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti vis iškylančiais ideologiniais A. Hitlerio ar B, Mussolini pasekėjais, tačiau mes vėl lipame ant to paties grėblio. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių - kairiųjų ir dešiniųjų - pažiūrų atstovai. Ir Lietuva  ne išimtis.

Mes keliame nerimo temperatūrą ir nepriimame ilgalaikių, valstybei reikalingų sprendimų. Veikia seniai visiems žinomas politinis mechanizmas -  kai nenori spręsti kokių nors įsisenėjusių problemų, dirbtinai sukeli visuomenėje konfliktą ir ieškai naujų priešų ar grėsmių.

Daugiau nei dešimtmetį visoms buvusioms valdžioje vyriausybėms  ir politinėms partijoms keliame klausimą: kada turėsime ilgalaikę, ekonominėmis ir demografinėmis prognozėmis paremtą demografijos ir migracijos strategiją? Dešimtmečius kalbėjome apie tai, kad reikalinga viena institucija arba atsakingas asmuo Vyriausybėje, kuris koordinuotų šiuos klausimus. Bet niekas negirdėjo. Šis klausimas ir toliau mėtomas per kelias institucijas kaip karšta bulvė.

Dabar staiga įvyko praregėjimas - kaltas verslas: jiems reikėjo darbuotojų, jie čia privežė, o dabar Lietuva paskendo migrantų liūne. Pasieniečiams išduosime ginklus, migrantų kvotas sumažinsime. Viskas.

O tada klausimas, gerbiamieji, -  ką darysime su demografine situacija? Gimimų skaičius kasmet mažėja jau ne šimtais, o beveik tūkstančiu. O kaip spręsite slaugytojų, viešojo sektoriaus darbuotojų, paslaugų sektoriaus darbuotojų, policininkų ir kitų darbuotojų trūkumą?

Jokie šeimos paketai iš šios demografinės duobės mūsų neiškels, nes visuomenė sensta, mūsų jaunos šeimos tiesiog pasirenka kelią neturėti vaikų. O aptarnaujančio personalo reikės vis daugiau. Tai kaip šie klausimai bus sprendžiami? Kas dirbs?

Čia nekalbu apie verslą. Kalbu apie viešojo sektoriaus teikiamas paslaugas. Tik nepradėkime kalbėti, kad turime skatinti žmones dirbti. Turime pripažinti, kad su savo bedarbių kompensacijomis mes jau išauginome ne vieną chroninių bedarbių kartą, kurie tiesiog neis dirbti ir t. t. Jau turime darbų kategorijų, kur jaunimas tiesiog neis dirbti. Turime pažvelgti realybei į akis ir ieškoti sprendimų, o ne kiršinti visuomenę, generuojant sau reitingus prieš rinkimus.

Nesiūlau beatodairiškai atverti duris migrantų srautams. Matėme problemas, kurios buvo Švedijoje. Tačiau yra Danijos pavyzdys, kuri šiuos procesus suvaldė. Yra būtina parengti ilgalaikę demografijos, migracijos ir migrantų integracijos strategiją, kuri yra paremta ekonominėmis, socialinėmis ir kt. prognozėmis. Ir tai negali būti grindžiama emocijomis ir politikavimu.

O jeigu ir toliau sau kartosime, kad mes norime į Lietuvą pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, tai jie tikrai labai gerai pagalvos, ar čia saugu vykti. Nes artėjant mūsų mitingams jų bendruomenės jau platina žinią: „Jei tą popietę būsite Vilniaus centre, turėkite omenyje, kad vyks šis susirinkimas, venkite nereikalingų konfliktų ir pirmiausia pasirūpinkite savo saugumu. Jei susidurtumėte su grasinimais, smurtu ar neapykantos motyvuotu priekabiavimu, jei tai saugu, išsaugokite įrodymus ir kreipkitės į atitinkamas institucijas.“ Pridėkime dar po pasaulį išplitusius vaizdus nuo mečetės ir mūsų politikų pasisakymus...

Ir tai valstybė, kuri rengiasi pirmininkauti Europos Tarybai...

Baisiausia, kai mes pamirštame žmoniškumą ir padorumą. Mes leidžiame sau prabangą vadinti atskiras tautas invazinėmis rūšimis... Kaip greitai mes pamiršome, kiek lietuvių daugiau kaip prieš 30 metų išvažiavo į Norvegiją, JK, Ispaniją ir t. t. Kiek jų vogė, plėšė, gaudė gulbes iš miesto parko tvenkinių ir jas kepė. Skandinavijoje savanorių ginkluoti būriai naktimis saugojo savo laivus nuo lietuvių, kurie vogė laivų variklius. Ir jeigu kas nors juos būtų išvadinę invazinėmis rūšimis, tai kaip jūs, mielos aktyvistės, būtumėte pasijautusios, jeigu tai paliestų jūsų vaikus?

Nusikaltėliai ir nusikaltimai neturi tautybės ir negalime vienai konkrečiai tautai priskirti grėsmės naratyvo.

Išsiūbuoti laivą, susirinkti dividendus iš to labai paprasta, bet kas vėliau suvaldys šį gaivalą? Sąmoningas tautos dirginimas prie gero niekada nepriveda. O gal kažkam tai naudinga ir tas kažkas mūsų rankomis kursto neapykantos žarijas? Ir ką darysime, kai šios žarijos virs visa apimančia liepsna?