Su mokytoja Kostancija Strikiene galima atsisveikinti Palangos laidojimo namuose rytoj, pirmadienį, liepos 15 d., nuo 14.00 val., mišios už ją bus aukojamos antradienį, liepos 16 d., 9 val., o laidotuvės – 12 val. antradienį

Su mokytoja Kostancija Strikiene galima atsisveikinti Palangos laidojimo namuose rytoj, pirmadienį, liepos 15 d., nuo 14.00 val., mišios už ją bus aukojamos antradienį, liepos 16 d., 9 val., o laidotuvės – 12 val. antradienį.

Prisimindamas Mokytoją, „Palangos tiltas“ skelbia beveik prieš du metus su ja įvykusio pokalbio/interviu ryškiausias dalis.

–Kiek  metų mokytojavote?

–Oi, apie skaičius kalbėti nenoriu (juokiasi – aut.) – beveik visas mano darbo stažas – Palangos meno mokykloje, virš 30 metų. Mokiau muzikos istorijos ir solfedžio.

–Koks mokytojas jums – geras?

–Tas, kuris randa kelią į mokinio protą ir širdį. Tas, kuris moka reikalauti, bet daro tai su šypsena. Tas, kuris išmoko. Jeigu mokytojas moko, duoda žinių, bet mokiniai jų nepriima, vadinasi, netikęs mokytojas. Jeigu mane mano buvę mokiniai lanko, vadinasi, aš kažką jiems daviau. Aš taip galvoju. Esu kai kam ir griežtesnį žodį pasakiusi – su pagarba, aišku. Aš mylėjau savo mokinius.

–Kokie jūsų mokiniai – žymiausi?

–Oi, mano galva jau taip šviesiai nedirba, kad visus juos prisiminčiau. Visi „popsų“ dainuotojai. Pavyzdžiui, Edmundas Kučinskas...Pagal nuotraukas ir kitų pavardes pasakyčiau.

–Jūs ir Palangos merą, Šarūną Vaitkų, mokėte?

–Taip. Buvo labai geras vaikis, labai domėjosi viskuo ir gerai mokėsi. Aš net norėjau, kad jis muzikos kryptimi gyvenime eitų, o jis, va, į politiką pasuko. Toks tas gyvenimas – pakiša savo gaires.

–Kodėl pasirinkote mokytojos specialybę?

–Aš nepasirinkau...Mano numatyta specialybė buvo kita – dainininkės...Aš jau tokia senmergė, 22 metų, įstojau į Klaipėdos muzikos mokyklą.  Mano gyvenimo kelias suvedė su mano gyvenimo draugu, Vytautu – jis metais anksčiau už mane (mokyklą) baigė, netrukus ir susituokėme. Aš galbūt būčiau mokiusis ir dainavimo – man neblogai sekėsi dainuoti, bet likimas buvo kitoks. Labai geras!

–Per savo darbo Palangoje dešimtmetį niekada nemačiau jūsų liūdnos, susiraukusios. Nebuvo žmonių, kurie jus erzino?

–Visokių buvo, bet svarbiausia – būti žmogumi. Kai matai kitą nuliūdusį, reikia prieiti, pabendrauti. Stengiausi tai daryti...Man tai buvo labai svarbu. Ypač vyresnio amžiaus žmogui reikia geresnio žodžio. Tiesiog pasikalbėjimo. O kam gyvenime skųstis? Didžiausias džiaugsmas – kad gyveni.

–Kaip nugyventi tokį ilgą gyvenimą ir išlikti stipriai – kūnu ir siela?

–Sunku pasakyti...Daug kas nuo mūsų pačių priklauso...Ar mes teisingus sprendimus gyvenime darome...O man, va, jau ir kaištukus į ausis sudėjo. Dabar net atrodo, kad per gerai girdžiu (juokiasi – aut.). Didelių klegesių aš čia privengiu, tačiau draugių turiu. Ačiū joms.

–Ar dėl ko nors gyvenime gailitės?

–Ne. Nebent dėl to, kad jis labai greitai bėga (šypsosi – aut.). Nepatikėsite: gyvenimas labai greitai pralėkė.

–Ant jūsų staliuko prie lovos matau kryžiuką. Žinau, kad jūs buvote aktyvi Palangos bažnyčios narė. Jums svarbu tikėjimas?

–Taip. Aš – tikėjimo žmogus.

–Esate patyrusi Aukščiausiojo ženklų?

–Turbūt. Didžiausias – kad vis dar mane laiko šioje žemėje. Be didesnių nuskriaudimų. Kiekvienas svarbesnis įvykis žmogaus gyvenime gali būti iš kažkur duotas. Tik mes kartais to nepastebime ir nežinome iš kur tai.

–Pro jūsų langą globos namuose atsiveria vaizdas į žalumą. Esate mačiusi gyvūnėlių čia?

–Taip. Net lapę bėgančių per kiemą mačiau. Ir daug paukščių: kirų, strazdų, varnėnų. 

–Kaip patartumėte nugyventi ilgą ir prasmingą gyvenimą?

–Džiaugtis. Kiekviena diena. Viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Reikia viską priimti – nedėti ant teismo svarstyklių, o (reikia dėti) ant paprastų gyvenimo svarstyklių. Gyvenime yra visko. Ir jame reikia visko. Gyvenimas negali būti tik „ok“ . Na, va, ir aš moderniai moku pasakyti (šypsosi – aut.).

–Ko maldoje prašote Aukščiausiojo?

–Kad leistų sekantį rytą pamatyti (juokiasi – aut.).

–Ar bijote mirti?

–Nebijau. Būdama čia gerai pasiruošiau mirčiai. Anksčiau mirtis kaime keldavo rypavimus ir vaitojimus, o čia (senelių namuose – aut.) mirtis tokia labiau kasdieniška, įprasta. Į ją čia labai niekas nekreipia daug dėmesio. Tiesiog įpranti. 

–Ar tikite, kad su mirtimi gyvenimas nesibaigia?

–Tikiu...Nors to niekas nežino. Nors savo vyrą jau senai palaidojau, aš jo pasigendu. Jis man – tarsi gyvas. Regis, jis vis dar čia...

–Ko palinkėtumėte visiems palangiškiams, „Palangos tilto“ skaitytojams?

–Kad džiaugtumėmės gyvenimu, kurį gauname. Svarbiausia, sveikatos, šypsenų vieni kitiems – kad ir bedantėmis burnomis (šypsosi – aut.).

Linas Jegelevičius

„Palangos tilto“ redaktorius