Romualdas Rima: „Išdirbęs šiek tiek daugiau nei 10 metų, Anglijoje jau gali gauti valdišką pensiją. O Lietuvoje?“

Palangoje buvo radijo stoties savininkas bei redaktoriaus pavaduotojas trumpai gyvavusiame kurorto laikraštyje „Mūsų Palanga“, taip pat dirbo direktoriaus pavaduotoju Palangos moksleivių klube, o emigracijoje, Jungtinėje Karalystėje – apsaugininkas. Buvęs palangiškis Romualdas Rima mielai atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.

– Romualdai, koks jūsų gyvenimas Jungtinėje Karalystėje? Pasigendate kitokio gyvenimo, kuriame būtų labiau vertinamas jūsų intelektas ir žodžio valdymas nei akylumas?

– Pirmą kartą į Jungtinę Karalystę išvykau 2004 metų rudenį, kai tų pačių metų pavasarį Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Žinojau, kad anglai mane įleis be problemų, nes tuomet ir jie patys priklausė ES. Kažkuriame skelbimų puslapyje internete radau pasiūlymą dirbti Anglijoje vištienos fabrike. Paskambinau skelbimo autoriui ir per keletą dienų susikroviau lagaminą. Važiavome penkiese kartu su pačiu vairuotoju, kuris tame fabrike ir dirbo. Nepamenu, kiek jis paprašė už įdarbinimą, bet mes nė vienas neturėjome tiek pinigų, todėl sutarėme, kad sumokėsime, kai uždirbsime. Kelionė buvo pakankamai ilga ir varginanti. Kažkur pusiaukelėje lenkdami sunkvežimį vos nesusidūrėme su dviem vilkikais, kurie būtų mūsų automobilį tiesiog sutraiškę, vienas iš priekio, kitas iš galo. Tuo metu automobilį vairavo jaunas vaikinukas, nes automobilio savininkas buvo pavargęs nuo ilgo vairavimo.

Kaip ir daugumai tautiečių, pirmos dienos ir mėnesiai svečioje šalyje buvo sunkūs. Tekdavo keltis ketvirtą valandą ryto, penktą atvažiuodavo mikroautobusas, važiuodavome iki fabriko beveik valandą. Dažnai būdavo taip, kad atvažiavus į fabriką, atstovėjus ilgoje eilėje prie darbų paskirstymo stalelio, išgirsdavome, kad jau visos darbo vietos užimtos. Jei spėdavome į tą patį mikroautobusą, važiuodavome namo, jei ne, tekdavo laukti darbo pamainos galo, ir lauke prasėdėję visą tą laiką, grįždavome pikti, alkani ir neuždirbę nė penso. Po kurio laiko teko bėgti iš to fabriko ir ieškotis kito darbo. Taip aplankiau ne vieną Anglijos miestą ir dirbau įvairius darbus fabrikuose ir sandėliuose. Bet visi darbai būdavo organizuojami per įdarbinimo agentūras, todėl niekada negalėjai žinoti, ar pakvies į darbą rytoj. Tokia sistema man nusibodo, todėl po keleto metų, netekus darbo, grįžau į Palangą. Paskutinį kartą į Angliją išvažiavau 2011 metų pavasarį, o Leicester (Lesterio) mieste atsidūriau tų pačių metų gruodį. Taip čia ir likau, nes supratau, kad bastytis po svetimus miestus neverta, visur darbai fabrikuose ir sandėliuose per agentūras yra laikini.

Miestas gana gražus, panašaus dydžio kaip Kaunas. Čia yra ir gana gerai žinoma „Leicester Tigers“ regbio komanda, ir didelis bei modernus futbolo stadionas. Tai gana šiuolaikiškas studentų ir pramonės miestas. Deja, lietuvių bendruomenės čia kol kas nėra, nors buvo keletas bandymų ją suburti. Pagal tautiškumą labiausiai aktyvi yra lenkų ir azijiečių bendruomenė.

Kitokio gyvenimo, kurį gyvenau Palangoje, pasiilgdavau pirmaisiais metais. Šiandien jau pripratau prie savo naujo statuso. Tačiau iki šiol rašymo į žiniasklaidą nepamečiau, nuo 2004 metų kartas nuo karto parašau į „DELFI Piliečio“ rubriką, džiaugiuosi, kad esu redakcijos įvertintas nuolatinis šios rubrikos autorius. Esu gavęs geriausio užsienio autoriaus titulą ir knygą dovanų.

– Kokios buvo netikėčiausios jūsų, kaip apsaugininko, darbinės patirtys?

– Pats sunkiausias, gal labiau psichologiškai, buvo darbas miesto ligoninės priimamajame. Ten atveždavo girtų, apsvaigusių nuo narkotikų ir visokių pamišėlių, su kuriais reikėdavo susitarti. Jei nepavykdavo tai padaryti draugiškai, keturi apsaugininkai guldydavome ligonį ant žemės, kol gydytojas suleisdavo raminamuosius. Juokingiausios situacijos būdavo, kai lietuviai arba rusakalbiai sužinodavo, kad aš ne anglas ar italas, kaip jie galvodavo. Dirbant „Amazon“ sandėlyje, tikrinau vieną lietuvę. Iš dokumentų, kuriuos turėjau, žinojau, kad ji tautietė. Todėl, kai atėjo jos eilė, pasisveikinau su ja lietuviškai. Tai moteriškė net pašoko iš nuostabos.

– O kas jūsų geriausi draugai ten? Lietuviai?

– Deja, ne. Pažįstu keletą lietuvių Lesteryje, o su kai kuriais bendrauju dar nuo 2004 metų, bet jie gyvena Velse, kur ir aš kažkada gyvenau ir dirbau. Lietuviai mane yra labai nuvylę, tiesiog per juos esu praradęs nemažai pinigų. Todėl dabar net nesistengiu megzti kokių nors naujų pažinčių su savo tautiečiais. Tiesa, kartais į specialias feisbuko grupes įdedu skelbimus, kad tvarkau kompiuterius, tai mano hobis, todėl laisvalaikiu kažkam padarau gerą darbą. Turiu ir nuolatinių savo klientų lietuvių.

– Esate sakęs, kad grįžti į Lietuvą, Palangą, tikrai nesiruošiate, nes iš savo draugų ir artimųjų dažniau girdite, kad sudurti galą su galu Lietuvoje ne lengviau, bet net sunkiau tampa. Ar taip ir dabar manote?

– Kaip bebūtų gaila, bet šiandien Lietuvoje nė kiek negeriau nei prieš metus ar keletą. Domiuosi tuo, kas vyksta mano šalyje, ir negaliu atsistebėti, kodėl viskas daroma taip, kad žmonėms būtų kuo sunkiau gyventi. Kodėl apie 40 procentų tautiečių yra pasiryžę išeiti iš darbo ir važiuoti į kitą šalį? Kodėl viskas taip brangu, ypač maisto produktai? Kodėl lietuviai savo sunkiai uždirbtus eurus palieka Lenkijoje? Kas vyksta su švietimo, medicinos, policijos reforma?

Aš Anglijoje išdirbau šiek tiek daugiau nei dešimt metų, o tai yra minimalus laikotarpis, už kurį jau galima gauti valdišką pensiją. Lietuvoje mano darbo stažas yra daugiau nei dvigubai didesnis. Bet prisijungiu prie savo lietuviškos Sodros paskyros ir matau, kad būsima mano pensija bus maždaug trigubai mažesnė už anglišką.

– O jei kas nors jums tėkš: „Tylėk, nes nesugebėjai įsitvirtinti savo gimtojoje šalyje ir gyveni tremty“. Ką atsakytumėte?

– Taip sakyti gali tik pavyduoliai, kurie nieko žemiau savo bambos nemato ir nieko nesugeba. Tokių kaip aš daug, gal net trečdalis Lietuvos ar daugiau, jei skaičiuotume visus emigrantus pasaulyje. Ir tas skaičius, kaip suprantu, dar didėja ir jis tik augs. Aš manau, kad pakankamai sugebėjau įsitvirtinti savo šalyje ir padariau gal beveik viską, ką galėjau. Turiu kuo pasidžiaugti ir prisiminti. O geresnio gyvenimo ieškoti juk niekas neuždraus.

– Kokie gyvenimo mažame Lesteryje privalumai ir trūkumai?

– Manau, kad pagrindinis privalumas – nedidelis triukšmas, daug žalumos ir nedideli atstumai. Gyvenu centre, todėl iki autobusų ar traukinių stoties galiu nueiti vos per dešimt minučių. Nežinau, koks galėtų būti trūkumas, nebent mažiau renginių, nedaug didelių parduotuvių, gal mažesnis asortimentas, bet yra du dideli prekybos centrai.

– Bet, ko gero, ten pas jus kaimynai taip pat vieni į kitus pirštais bado ir liežuvauja? Gyvenate vienas, ar ne? Matyt, tai irgi priežastis gandų malūnėliui suktis?

– Sakyčiau, kiek juokinga tai, kad aš nepažįstu kaimynų. Gyvenu daugiabutyje, kur beveik visas namas tuščias, tik vasarą apsigyvena studentai. Ir tai ne visuose butuose, nes miesto centre nuomos kaina ženkliai didesnė. Todėl tie gyventojai nuolat keičiasi.

Gyvenu ne vienas, turiu labai gerą draugę, kurios vardas Kiska. Mudu ir miegam kartu, ji gražiai pasideda galvytę man ant rankos ir aš greičiau užmiegu nuo jos murkavimo...

– Kaip jums iš toli atrodo Lietuva ir Palanga?

– Nenoriu meluoti nei sau, nei skaitytojams. Tikrai Lietuva pamažu keičiasi, tobulėja, nežiūrint jau minėtų negandų. Pastebėjau, kad atsiranda kitų tautybių ir odos spalvos gyventojų. Man tai patinka, nes jeigu kažkas važiuoja į mano šalį gyventi ir dirbti, vadinasi, verta, ir tas atvykėlis tikriausiai myli Lietuvą. O Palanga per paskutiniuosius dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai.

– Ar planuojate grįžti į Palangą? Pagalvojote, ką galėtumėte joje veikti?

– Kol kas apie tai negalvoju. Nebent, kai išeisiu į pensiją. Bet ką tada reikėtų veikti? Neįsivaizduoju, kur šiandien galėčiau būti naudingas Palangoje. Esu žurnalistas, bet nemanau, kad šioje srityje atsirastų man vietos. Esu ir neformaliojo ugdymo pedagogas, jau turintis patirties bei visus reikalingus popierius. Tačiau kam tokio reikia? Ir koks būtų atlyginimas, turbūt nesunku suprasti. Nors aš žinau, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Jis visada turi savo planą, pagal kurį gyvena pasaulis. Mėgstu iššūkius ir šiokias tokias avantiūras. Kas žino, gal net nesusimąstęs bėgčiau atgal, jei kas pasiūlytų vėl įkurti radijo ar televizijos stotį. Juk pasvajoti irgi kartais verta...