Socialinis darbuotojas išsakė nuomonę apie paimtą vaiką: neskubėkime linčiuoti institucijų

Ilgai aš sau svarsčiau, ar verta man sudalyvauti šiame pasisakymų turnė apie skausmingą vaiko paėmimo istoriją Palangoje. Įvairūs veikėjai iš skirtingų visuomenės užkaborių, tikėtina, jog ir besivaikantys sau per akciją nukainuoto moralinio populiarumo, mėgina samprotauti, kas šioje istorijoje teisus,o kas ne. 

Šioje vietoje parašysiu, jog aš, skirtingai nuo kitų, neketinu čia rašydamas pūsti to savojo savireikšmės gobtuvo, bet mane kaip socialinį darbuotoją jau užkniso juodai tai, kad, metaforiškai rašant, pastarosiomis dienomis, net pravėrus eilinio šaldytuvo duris, gali išgirsti, kaip ir kokiam specialistui tuomet derėjo toje duotojoje situacijoje pasielgti. Ir, aš kadangi dievinu rašyti naktimis, nes tuomet mano kompiuterio ekranas man tarsi atstoja savotišką sielos veidrodį, tai ir šiuokart būsiu linkęs parašyti ne atliepiant į visuomenės minties mados klyksmą, apie tai, kokie visi tie Valstybės tarnautojai niekadėjai,o likusioji visuomenės dalis tarsi iš natų išlieti angelai. 

Bet, kaip ir minėjau jau pirmai – pažvelgsiu į šią istoriją kitu ir ne dekoratyviniu kampu, o tokiu, kuriuo dar niekas ir net nemėgino gvildenti šios istorijos lig šiolei. Nes man šioje kontroversiškoje istorijoje tiesiog maga pažvelgti į tuos du suaugusius, kurie šioje istorijoje vis pakaitomis dedasi tais teisiaisiais.

Ir tuo pačiu pasamprotauti, ar apskritai tokia situacija būtų galima, jei to vaiko tėvai, kaip du suaugę ir visaverčiai asmenys, bent jau trumpam būtų pamiršę savo asmenines ambicijas ir nuoskaudas, ir tai būtų padarę, jei jau ir ne dėl savęs pačių, tai bet bent jau dėl jųdviejų bendro vaiko? 

Nes aš puikiai sumoju, jog visų lengviausia esti apsisiausti tą teisiojo skraistę ir viskuo kaltinti tik buvusį arba jau buvusiąją, bet ar tuo pačiu nepaminamas ir geriausias vaiko interesas, kurį viešai deklaruoja, jog gina abu tėvai? Ir ar tai ne pats tas tikriausias paradoksas, nes bent jau man tai ir esti šios istorijos tikrasis slėpinys? 

O kur dar visuomenė šiuo ir panašiais kartais? Kodėl ji visuomet linkusi eliminuoti individualią atsakomybę, kaip taisyklė ją perkeliant Valstybei?Juk jeigu tie du suaugę skundais nesifektuotų, tai gal ir apskritai kažkoks to vaiko paėmimas nebūtų niekuomet įvykęs? Ir galiausiai, kodėl kur du pešasi, kaip taisyklė, lieka trečias kaltas, ir dar tas, kuris besipešančius mėgina kažkaip tai ramdyti?

Ir kodėl sau niekas neužsiduoda klausimo, kelintoje prioriteto vietoje tiems patiems tėvams to vaiko interesai, kai jų skyrybas lydi net 46 skundai, adresuoti pačioms įvairiausioms Valstybės institucijomis?O gal jie sau mąsto, jog nuolatinių skundų rašymas tai ir esti tas tikras vaiko intereso gynimas?

Kodėl visuomenėje linčiuojamos Valstybės institucijos, kai panašu, jog biologiniai to vaiko tėvai niekaip nesumoja, jog nepaisant to viso santykių neigiamo fono, to saito, kuriuo jie laisvanoriškai esti save susisaistę per bendrą vaiką, jau niekas ir niekuomet nenutrauks ir kad bet kokie nepagrįsti jų skundų rašinėjimai, tai visų pirmiausia bumerangu atsilieps tam pačiam jų vaikui? 

Ir kodėl visuomenė ir į josios nuotaikos taktą linkę linguoti kai kurie politikai tų tėvų už tai nepasmerkia? Kodėl neatrandamas priežastinis ryšys tarp tėvų veiksmų ir procesinių pasekmių? Ar visuomet ir visų lengviausia tiesiog pasistverti sau į rankas šakes ir deglus ir pasileisti į kažkokį tai mistinį Kryžiaus žygį?

Nes šiame kontekste jau spėjo pasižymėti visa aibė Lietuvos politikų, kurie, matyt, tokias istorijas interpretuoja tarsi prieškalėdines-priešrinkimines dovanas, ir pastariesiems, matyt, jog net nėra jokio poreikio, kad tokias istorijas kas tai jiems ant sidabrinio padėklo atneštų, nes jiems svarbu, jog nors ir ant bet ko, bet kad apskritai atneštų ir kad jie galėtų pasimėgauti savo žvaigždžių valanda? 

Todėl pabaigai ir šios istorijos herojei motinai, kuri paviešindama tą vaizdo įrašą ir davė startą tai informacinei gniūžtei ridentis ir taip aplipt viskuo, ir kuri viešai deklaruoja, jog bene dešimtmetį dirbo katalikiškoje mokykloje, tenoriu parašyti ir priminti seną kaip šis pasaulis Biblinę tiesą, kad nuosavas mūsų teisumas nė iš tolo neprilygsta dieviškajam standartui. Ir apskritai, linkiu visiems nepamiršti, jog mūsų praeities žingsnių aidai mus lydi ir lydės visuomet. 

DELFI pilietis

DELFI skaitytojas Stasys