Vaikiukas besispjaudančiam dėdulei: „Nespjaudyk ant naujo mūsų gatvės šaligatvio!“

Šių metų rugsėjo viduryje visų seniai pamėgtos Žvejų gatvės naujutėlaičiu šaligatviu mokyklinį dviratį mynęs gal šešerių metų vaikiukas, – aiškiai vietinis! – žaibiškai pastebėjęs ties „Pušynu“ netikėtą, gal pagiringo senyvo dėdulės atsikosėjimą ir spjūvį, taip pat drąsiai ir staigiai jį sudrausmino: „Nespjaudyk ant naujo mūsų gatvės šaligatvio!“
Labai patiko ta vaiko pastaba. Tada ir dabar po pustrečio mėnesio, tas vaikūzas yra tikras Palangos miestuko patriotas. Naujojo amžiaus palangiškis neabejingas savo gimtavietės švarai, tvarkai visų laukiamiems pokyčiams, jis didžiuojasi be priekaištų, net pavyzdingai meistrų, darbininkų sutvarkyta Žvejų gatvele. Jaunasis tvarkdarys principingai ir teisingai ragina gerbti ir neteršti to, kas jau sutvarkyta. Gerbti kaip šventorių, parką. Dviračiu minančio Palangos berniuko draudimas nespjaudyti ant visuotinio turto rodo gal ir jo visos palangiškių šeimos, tėvelių požiūrį: „Lietuva prasideda mūsų kieme, mūsų gatvėje, mūsų Palangoje, todėl niekur, niekam negalima šiukšlinti, spjaudyti ant to, kas daugelio pastangomis ir nelengvu darbu sukurta. Darbštiems žmonėms ačiū! – dabar ir ateityje bus visuotinei gerovei kuriama. Kūryba – lėtesnė, jai kantrybės, laiko ir proto reikia daugiau negu griovybai“. Palangos gražintojų tradicijos keliauja iš kartos į kartą.
Istorinės Palangos laiko atkarpos tai akivaizdžiai įrodė: Palangoje gyvenanti unikaliai darbščių, išmintingų, sudėtingiausius ekonominius uždavinius išsprendžianti įvairių kraštų lietuvių bendruomenė seniai įrodė, kad verta pagarbos. Šiame tekste be „jūros putų“ minėtini pavasariškaus darbais gyvi, Palangą visaip puošę ir puošiantys, jos „moralinį klimatą šviesinantys savo žiniomis, gabumais, intelektu visų Lietuvos kraštų „augintiniai“. Tarp jų – ryškesnės asmenybės: Boleslovas Normantas ir Juozas Miklovas, Liudas Serapinas, Vytautas Strikas, Petras Gabrėnas, Vytautas Jurevičius, Jonas Brindza, Zigmantas Dokšas, Virginijus Biskys, Vitalius Litvaitis, Mikelis Balčius, Antanas Tranyzas, Gintautas Plaušinis, Jurgis Kuzmickas, Leonas Mardosas, Vaclovas Petkus, Rimantas Mikalkėnas, Edvardas Skritulskas, Napoleonas – Pranas Maselskis... Tiek vyrų! Tik dalelė. Mokytojai, gydytojai, architektai, kunigai, meno žmonės, eiliniai darbo žmonės, telpantys į vieną sąvoką – Lietuvos vaikai, neabejingi Palangai, visų valstybės provincijos miestelių karalienei.
O visų mūsų Palanga, kuria gėrisi pasaulio svečiai prasideda nuo paprastų, pilkų šaligatvinių plytelių kurorto gatvėse, takuose, kurie etnografiškai, tradiciškai, kaip Lietuvos upės, mus veda ir suartina su Pažinimo jūra, turtinančia vaikų, tėvų ir senelių gyvenimus, teikia poilsį ir jėgas, kurių reikia, iriantis per ne visada lengvą žmogaus ir visos bendruomenės gyvenimą. Nuo taisyklės nepabėgsim: miesto taryba, Palangos savivadybės administracija ir asmeniškai meras, čia gimęs Šarūnas Vaitkus. 2011-2013 metais Vilniaus instancijoms padedant, nepagailėjo energijos, pastangų, lėšų, kad iš esmės pasikeistų Palangos‚ „šaligatvių kultūra“, išvaizda, kad diskomforto, nepatogumų nepatirtų nei patys palangiškiai, nei kurorto svečiai.
Prisimenu, prieš dešimtmetį duobėčiausiais „klišais“ Kęstučio gatvės šaligatviais einant su šviesaus atminimo poetu, sausį mus palikusiu Donium Remiu (1925-2013), senjoras gyvenęs Amerikoje ir apkeliavęs 112 pasaulio valstybių, neapsikentęs ir neslėpdamas apmaudo, tarstelėjo: „Na ir pagyvenę, ne, visai nusigyvenę, nugyventi Palangos šaligatviai. Turėtų susigėsti šeimininkai“.
Tikėjimo nėra be pasitikėjimo. O kad galima sutvarkyti Palangą, kaip Birutės parką, kaip Kretingos žiemos sodą, nesižvalgant vien asmeninės naudos, o „doksiškai“, kaip antai Juknaičių lygumos seniai pavirto gamtos, kraštovaizdžio draustinių lygiavertėmis teritorijomis. Ne vien žydai gudrūs. Išmintingas lietuvis Petras panorėjęs gali Birutės kopos (kalno) koplyčią „išauginti“ šalia Šanchajaus Kinijoje. Še tau ir „Baltų parkas“. Taip reprezentuojama visa nedidukė, o pasaulyje mums vertingiausia, o gerai „pateikta“ – visų vertinama, nes gerbiama Lietuvos valstybė.
Stenkimės visi ir 2014, ir... 2024 metais...
Vėl „nusileidus ant žemės“, kalbant apie Palangos infrastruktūrą be „jūros putų“ galima atkreipti atsakingų valdžios, administracijos pareigūnų dėmesį į tai, kad dar labai neestetiškai, visiškai „nugyventai“ atrodo ir šaligatviai priešais „Nykštuko“ vaikų darželį Kastyčio gatvėje, Bangų gatvės atkarpa tarp Klaipėdos – Liepojos plento ir Ganyklų gatvės, priešais pačius Palangos komunalininkus, administracinio pastato langus, pertvarkytinos ir S. Nėries. J. Janonio, Maironio gatvės. O jau tasai eismo „kryžiažodis“ per dvi aikštes tarp Pirties gatvės ir evangelikų-liuteronų bažnyčios, – keikiasi vairuotojai ir pėstieji, neatsargu. Šitokios „velniavos“ neatrastum ir Nepalo karalystėje. Kol kas savo pažadų išplatinti kelią, nutiesti naujus šaligatvius, – deja, dūsauja palangiškiai! – nesilaiko kitiems pretenzijų turintys aukšti ponai iš „Rimi“. Miestas dėmesingas jiems, tad čia irgi derėtų tvarkytis šeimininkiškai, kuriant, be negatyvesnių emocijų. O kas yra vietovės vizitinės kortelės? Tai – asmeniniai tvarkingi tualetai, kapinės ir keliai, šaligatviai.
...Man asmeniškai labai patinka senutis tik Palangai būdingas, savas, šimtametis pavadinimas „Sermiestis“. O vienas manaamžis, toje vietoje gyvenantis palangiškis Algis, girdint mano bičiuliui Stasiukui Mickūnui, mįslingai tarstelėjo: „Mažai, vaikiai, jūs žinot, tikrumoje visa Plaušė yra Carmiestis“.