Vicemeras R. Mikalkėnas: „Po „Marriott“ viešbučio į Palangą ateis ir kiti tarptautiniai investuotojai“

Palanga turi „užmiršti“ tradicinius europinius finansavimo būdus ir pasinaudoti kitomis vieningos Europos teikiamomis galimybėmis, sako Palangos miesto vicemeras Rimantas Antanas Mikalkėnas. „Didžiausios pasaulio kompanijos, svarstydamos apie investicijas Europoje, žiūri į jas kaip į vientisą darinį ir planuodamos investicijas įvairių šalių miestuose žvelgia į juos kaip į vieną grupę – pagal jų infrastruktūros panašumą, vystymosi spartą ir pridėtines galimybes. Neabejoju, kad į Palangą atėjus „Marriott“ viešbučių tinklui, išvysime ir kitų tarptautinių ženklų Palangoje“, – įsitikinęs vicemeras. Jis „Palangos tiltui“ davė interviu.
–Kalbamės po gražaus lietaus Palangoje. Ar jis jus džiugina?
–Aišku, kad taip. Trūko vandens – lapai pradėjo kristi kaip rugsėjo mėnesį, geltonuoja visi žolynai, blogai Botanikos parkui, visoms kurorto žaliosioms vejoms. Tik kad per daug nelytų.
–Jeigu jūsų žodžius išgirstų J. Basanavičiaus gatvės restoranų savininkai, jie jus, ko gero, toli pasiųstų...
–Gali būti, bet savo žodžių neišsižadu. Kai gražu mieste, visiems gerai, kai lyja, tiesa, ne visiems patinka.
–Žinau, kad antradienio rytą lankėte miesto objektus, domėjotės, kas vyksta. Ką pastebėjote?
–Šiandien (rugpjūčio 1 dieną) prasidėjo pirmieji Palangos baseino statybos darbai. Tveriama tvora, prasideda, kaip sakau, judėjimas. Visi mes labai laukėme statybų pradžios ir reikia prisipažinti, kad nelengvai link jų „stūmėmės“. Turiu omeny, ir su projektavimu, ir finansavimu. Šią savaitę pasirašysime finansavimo dokumentus su Sporto departamentu, žodžiu, startas duotas.
Tokio didelio objekto Palangoje seniai nestatėme – senais laikais Palangoje buvo du baseinai: „Lino“ ir „Jūratės“. Tuomet buvo visai kitokios statybų technologijos.
–Laukiate dienos, kai galėsite pūkštelėti į Palangos baseiną?
–(Juokiasi) Žinoma, kad laukiu. Eidavau ir į senuosius baseinus, kartu su Dainiumi Kepeniu į „Jūratės“ baseiną eidavome, su šeima – į „Lino“. Vystyti kūną, ištvermę už baseiną geresnio dalyko nėra.
–Kas džiugina, o kas galbūt ir liūdina jus šią vasarą Palangoje?
–(Mąsto) Sunku pasakyti greitai. Labai gerai, kad paplūdimyje pastatėme modernius konteinerinius kilnojamus tualetus. Pirmąkart nuo 1973 metų negirdėjau jokių skundų, kad Palangos paplūdimyje trūksta tualetų, kad žmonės gamtinius reikalus atlieka jūroje ir panašiai. Labai liūdna, kad Statybos inspekcija mano, jog tokie modernūs tualetai – stacionarūs statiniai ir turi būti nukelti. Įsivaizduokite, kad mes vėl pastatysime biotualetus paplūdimyje. Kvapai, reikia juos atvežti, tuštinti turinį – absurdas. Bandysime įrodyti Statybų inspekcijai, kad ji – neteisi. Pasitelksime Aplinkos ministeriją įrodinėjant.
–Ko jūsų akimis dar trūksta Palangos paplūdimio infrastruktūrai?
–Mano pozicija tokia: kuo mažiau ką nors paplūdimyje statys, tuo geriau. Paplūdimys– jautri vieta. Kai dalykai yra nukeliami – suolai, persirengimo kabinos, tualetai – viena kalba, o su stacionariais, nemobiliais dalykais reikia labai atsargiai.
–Ar reikia paplūdimyje įvesti apšvietimą?
– Manau, kad kol kas ne. Tai pareikalautų didelių finansinių resursų, antra, siūlyčiau kai ką prisiminti. 1985 metais, jei neklystu, esame paplūdimyje pakloję vandens tiekimo liniją su kranais. Įleidome giliai į žemę, o po žiemos jau linija buvo išdraskyta. Vėl ją sujungėme, sutvarkėme, o smėlis vėl atliko savo griaunantį darbą. Apšvietimo kabelių negalima kloti į smėlį. Reikia palaukti naujų bekabelinių apšvietimo technologijų – tuomet galėsime svarstyti paplūdimį apšviesti. Bet tai – ateities klausimas. Tam jau kitur naudojama saulės generuojama elektra, bet paplūdimui apšviesti reikėtų didelių jos pajėgumų.
–Ar palaikote mintį, kad tilto gale atsirastų restoranas?
–Nežinau, kaip į tokią idėją pažvelgtų paveldo institucijos– tiltas yra tam tikra prasme paveldo objektas, nors jis nėra oficialiame paveldo objektų sąraše. Kai 1992 metais po uragano iš tilto liko tik, kaip sakau, gabaliukai, tuometinė Vyriausybė svarstė, iš kur paimti jo atstatymui lėšų. Liūdna prisiminti, kad kai kurie ministrai aiškino, jog Palangai jo nereikia. Toks mano nukrypimas į praeitį. Esu matęs tiltų, ant kurių įrengtos kavinės, vyksta diskotekos, tačiau nesu įsitikinęs, kad mums to reikia. Pirmiausia norėčiau pamatyti labai detalų projektą, kad pakeisčiau savo nuomonę tuo klausimu.
–Vicemere, ką jūs regite atstatytoje Kurhauzo medinėje dalyje? Restoraną?
–Ne. Manau, kad, ir kaip senais laikais, joje turi būti miesto rotušė. Lemiamą žodį tars miesto savivaldybės Taryba. Bet aš joje matau rotušę, kurioje vyktų svarbios miesto ceremonijos, delegacijų sutikimai, svarbiausių dokumentų pasirašymai ir panašiai. Gal joje galėtų būti kažkoks miesto oficialių dovanų muziejus, nes dabar jų, tiesą pasakius, sulaukiame nemažai, o sudėti jas civilizuotai nelabai yra kur.
–Šiek tiek vėluojant su miesto baseino statyba, pripažinkite, kad ir „Marriott“ viešbučio, ir SPA statyba atsilieka nuo žiniasklaidoje skelbtų grafikų, o SPA su geoterminiais vandenimis statybų projektas Vytauto g. 170, regis, visai „užstrigęs“.
–„Marriott“ projektavimo darbai eina į pabaigą – vakar (liepos 31 dieną) žiūrėjome elektros nuvedimo į viešbutį schemą. Jau vyksta jos derinimo darbai. Turėsime labai didelius elektros padavimo galingumus – 1600 kilovatų. Kito tokio galingo objekto Palangoje nėra. Projektuotojų prašėme, kad elektros kabeliai į „Marriott“ eitų kuo atokiau – jie bus nuvesti nuo „Lino“ teritorijos, šalia „Naglio“ teritorijos.
–Kad viešbutis jungsis ir prie miesto šilumos bei vandens tinklų irgi – labai gerai.
–Neabejotinai. Kuo daugiau vartotojų, ypatingai tokių didelių, tuo geriau visiems– kaina turi tendenciją mažėti tokiu atveju. Ir vandens, ir šilumos, elektra – ne mūsų reguliavimo sritis. Manau, kad „Marriott“ statyba prasidės jau šį rudenį.
Kalbant apie Vytauto g. 170 projektą (priminsime, kad darbus čia atlieka UAB „Minera“, AB „Šiaulių bankas“ dukterinė bendrovė. Daugiau nei 6 ha plote bus pastatyta moderni 700 vietų sanatorija, kurioje bus teikiamos apgyvendinimo, gydymo mineraliniu vandeniu ir purvu paslaugos. Į esamų griuvėsių rekonstrukciją ir naujų sanatorijos pastatų komplekso Vytauto gatvėje statybą ketinama investuoti 50 mln. eurų iš kelių šaltinių: Europos Sąjungos fondų, banko, privačių investuotojų. Projektą įgyvendina „Minera“ drauge su AB „Eglės“ sanatorija. Sanatorijoje ketinama eksploatuoti 4 mineralinio vandens gręžinius ir gydomąjį purvą iš Pryšmančių karjero, kuris yra už daugiau nei 7 km nuo sanatorijos ir išsiskiria unikalia chemine sudėtimi – aut.), vis dar vyksta projektavimo darbai ir aktyviai ieškoma projekto partnerių – investuotojų. Regis, šiam objektui europinių pinigų nepavyks gauti, vadinasi, reiks pritraukti privačias lėšas – „sukrapštyti“ 50 milijonų eurų nėra paprasta. Vis tik tikimės, kad ir šio projekto statyba prasidės artimiausiu metu, gal net kitais metais.
Ši sanatorija bus labiau prieinama visiems – „Marriott“ bus brangesnis. Kai atsiras „Marriott“ ir sanatorija bei SPA su geoterminiais vandenimis Vytauto g. 170, Palanga bus žengusi labai didelį žingsnį į priekį. Juolab, kad turime ir modernią Koncertų salę, universalią sporto areną, be to, iškils miesto baseinas. Tai – labai daug.
–O kas toliau?
–Manau, kad atsiradus visiems čia mano paminėtiems objektams, į Palangą turėtų ateiti dar didesnės investicijos.
–Ar signalų jau gavote, kad taip drąsiai sakote?
–Taip, nors konkrečių vardų, sprendimų dar nėra. Pasakysiu, kad stambūs užsienio investuotojai domisi dar keliomis Palangos vietomis, kuriose būtų statomos visame pasaulyje žinomų prekinių ženklų – sanatorijų ir SPA – sanatorinio tipo gydyklos.
Gyvename globaliame pasaulyje: visi, kamįdomu, mato, net ir toli gyvendami nuo čia, kad Palanga kyla, sparčiai vystosi. Tikėtis vietinių investicijų, ta prasme, lietuviškų gan sudėtinga. Dabar vyksta kitoks procesas: lietuviai jungiasi investicijoms su žinomų užsienio kapitalo investuotojais, žinomais konsorciumais.
Mes linkę vis dar ieškoti finansavimo savo projektams iš tradicinių šaltinių – žiūrime į europinius fondus, bet Europoje pastebima kita tendencija (projektams vykdyti) – keli ar keliolika Europos miestų jungiasi pagal interesus, infrastruktūros lygį į grupes investicijoms vykdyti. Ir būtent tokiai schemai Europos Sąjunga siūlo paramą dabar. Tiesioginių Europos pinigų ir tradicinių finansavimo šaltinių ilgai jau neturėsime.
Kaip miestas pagal savo dydį esame kaimelis – net Vilnius yra mažas Europos mastu – todėl dabar mūsų tikslas yra ieškoti tokių investuotojams įdomių miestų grupių, miestų partnerių. Jeigu viskas pavyks, apie 40 tokių galimų miestų partnerių atstovų kitų metų šiltąjį sezoną atvyks į Palangą. Jie žiūrės, ar Palanga yra tinkama jų konkretiems projektams įgyvendinti. Mes taip pat siūlysime savo bendradarbiavimo variantus. Ieškome naujų būdų naudotis vieningos Europos teikiamomis galimybėmis. Jų vis dar – daug.
–Kaip vyksta Nemirsetos kempingo ir Koncertų salės koncesininkų paieška?
–Labai norėjome salę patys valdyti, bet pagal europinius reikalavimus negalėjome. Koncertų salė – didelis darbas. Toli gražu nepakanka paskelbti, kad ji yra tokia pastatyta.
Su abiem jūsų minėtais objektais šiais metais reikalai pajudėjo, turiu omeny koncesininko paieškas. Sutartis su kempingo koncesininku iš Vilniaus jau atiduota Finansų ministerijai tikrinti. Pastabos dėl sutarties turi ateiti rugpjūčio viduryje – manau, kad kempingo klausimas jau 90 procentų yra išspręstas. Tikiu, kad jau spalio mėnesį kempingą perduosime koncesininkui. Žinant, kiek teko įdėti pastangų ieškant koncesininko, tai – labai daug.
Kalbant apie Koncertų salę, paskutiniajame jos koncesijos konkurse dalyvavo keturi dalyviai – dabar derybos vyksta iškart su dviem likusiais pretendentais. Svarstymas jau eina į pabaigą. Yra likę keturi klausimai, kur likę dalyviai gali dar ką nors keisti.
Skirtingai nuo kitų koncesijos konkursų, šis – žymiai rimtesnis. Anksčiau matėsi, kad dalyviai labiau zonduoja galimybes. Tikimės, kad rugsėjo mėnesį, po derinimo su Finansų ministerija, gausime galutinį sutarties variantą. Todėl spalį ar lapkritį galime tikėtis pasirašyti Koncertų salės koncesijos sutartį.
–Ar vienpusis eismas Vytauto gatvėje pasiteisino?
–O kaip jums atrodo?
–Manau, kad taip. Man labai patinka važiuoti Vytauto gatve.
–Visų kritikų ir oponentų nuogąstavimai, kad sužeistuosius į ligoninę, o lavonus į morgą kiekvieną dieną vešime, nepasiteisino. Tik keli dviratininkai sankryžoje susidūrė – didžiausia bėda kol kas. Atidavimas vienos Vytauto gatvės juostos dviratininkams yra neabejotinai teisingas dalykas. Palanga tapo jau didelio europinio dviračių tinklo – jis, beje, driekiasi net iš Rusijos, Murmansko, į Bulgariją – dalimi. Beje, jau kai kurių pastebėjimais, mūsų dviračių takas pajūryje tampa per siauras – teks ieškoti sprendimų anksčiau ar vėliau.
Atidavę vieną juostą dviratininkams, mes pasiekėme pagrindinį tikslą – sumažinome automobilių srautą Vytauto gatvėje. Gatvė buvo perkrauta – visi tą matė.
Net vietiniai gyventojai tapo sąmoningesni – šimtą ar kelis šimtus metrų eina pėstute ar ant dviračio, o nesėda į automobilį. Iš Palangos poilsiautojų girdžiu tik pagyras: „Pagaliau sutvarkėte miesto centrą“.
–Pavasarį Palangos komunalinio ūkio direktorius sakė, kad dėl dviratininkų saugumo ketinote pastatyti specialias kaladėles, skiriančias dviratininkų ir automobilininkų juostas...
–Jos – labai brangios. Patvirtinę „Darnaus judumo“ planą, galėsime joms tikėtis europinių pinigų, tad tokie specialūs dalykai, kaip mes vadiname, „sraigės“, atsiras. Kaip tik dabar jas renkamės. Kitais metais jos jau bus pastatytos.
–Jūs pats išbandėte dviratininkams skirtą juostą Vytauto gatvėje?
–O kaipgi. Turiu dviratį ir vakarais važinėju. Jeigu pats nebūčiau išbandęs, matyt, ir teisės kalbėti apie pasikeitusią Vytauto gatvę nelabai turėčiau.