Vyriausias Palangos vairuotojas: „Vairuoti ir mylėtis reikia iki tol, kol Dievas pašaukia“

Kaip patikti Dievui? Vasarą 90-ąjį gimtadienį švęsiantis palangiškis Petras Jonušas žino kaip: negerti, mylėtis, iki „kol dangus pašauks“ ir sėsti už automobilio vairo tol, kol akys šviečia, kad neprarastum gyvenimo džiaugsmo. Bene vyriausiasis Palangos vairuotojas tikisi, kad senjorų metais naujoji kurorto valdžia senjorams vairuotojams palengvins dalią – atleis nuo didelių rinkliavų už automobilio statymą.

Naujas „Žigulis“ parvarytas sugedo
„Mano vairuotojo stažas – bene didžiausias Palangoje. Negirdėjau, kad kas nors mane būtų juo aplenkęs: vairuoju mašiną jau nuo 1964 metų – pirmiausia kolūkio duotą „gaziuką“ – dirbau agronomu Lenkimų kolūkyje Skuodo rajone, o 1971 metais gavau paskyrą nusipirkti „Žigulį“ – tų laikų daugelio svajonių automobilį“, – puikią atmintį demonstravo „be penkių minučių“ 90-metis.
Vyras vyko į automobilių gamyklą Kuibyševą pats naujos mašinos parsivaryti – tokia tvarka buvo.
„Sukoriau apie du tūkstančius kilometrų, sumokėjau už ją 4 tūkst. rublių, kai pasiekiau Skuodą, „Žigulio“ vožtuvas jau ėmė klaksėti – iškart nuvariau į auto remontą keiksnodamasis. Rusai tiesiog tyčiojosi iš savo žmonių. Neduok Dieve, kad kada nors sovietinė imperija sugrįžtų“, – sakė vienas vyriausių kurorto gyventojų.
P. Jonušas po beveik dešimt metų „žiguliuką“ padovanojo sūnui ir ėmė vėl žvalgytis sau automobilio. Jo akys nukrypo į automobilį „Moskvič“.
„Irgi norėjau naujo, nors iš manęs kolūkyje valdžia pasišaipydavo, kad aš – „biednas“, nieko neturiu. Bet netiesa: aš vis rublį prie rublio spausdavau – taupiau“, – sakė palangiškis.
Taupymo vyras išmoko dar smetoniškais laikais iš savo tėvų, išauginusių didelę šeimą Skuodo rajone. „Būdavo, kad ryte atsibundu, o aplink patalai šerkšnu spindi. Nepatikėsite, ar ne? – šypsojosi redakcijos svečias. – Bet, laimei, duonos užteko, nes tėvas labai darbštus buvo – įvairius darbus dirbo“.
Prisimindamas „senus laikus“, senolis aiškino, kad jam labiausiai į atmintį įstrigę visų patriotiškumas, džiaugsmas 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. „Aš tuomet dar nebuvau gimęs. Bet kai „biški“ paaugau, man labai patiko vyrų mūsų troboje kalbos, kaip Lietuvos Vyriausybė kuria valstybę, kokius įstatymus priima, ypač svarbius mums, ūkininkams.
Pirmąjį automobilį gyvenime Petras išvydo, baigęs ketvirtą klasę, kai į kaimą atvažiavo Telšių vyskupas. „Visi vaikai subėgo pasižiūrėti. Norėjo vaikai ją pačiupinėti, bet mūsų prie mašinukės neprileido“, – pasakojo redakcijos svečias.

Vokietis pagrasino nušauti, o vėliau sumuštinį davė
Kai 1940-aisiais Lietuvą okupavo vokiečiai, penkiolikmetis berniokas nė nesuprato, kas vyksta.
„Buvo toks griausmas, visa padangė nušvito. Aš paknopstomis nubėgau į Lenkimų miestelį, o ten jau visi šnekėjo, kad vokiečiai užpuolė Lietuvą. Parplūkęs atgal, viską tėvui papasakojau, o jis netiki – teko vėl sukarti kelis kilometrus į miestelį“, – prisiminė P. Jonušas.
Užtat vokiečių karinė technika paaugliui paliko neišdildomą įspūdį. „Tokios dar niekas nebuvo matęs. Tada sau pasakiau, kad savo gyvenimą su mašinomis susiesiu“, – sakė vyras.
Susidraugavus su kariais, šie vaikinukams leisdavo ir ant motociklų pasėdėti: „Vokiečiai buvo gan draugiški – kartu ir pažvejodavome. Jie vis pokštus krėtė kaime. Aš vokiškai mokėjau kelis sakinius“.
Bet blogėjant hitlerinės Vokietijos padėčiai karo fronte, ir vokiečiai tapo pikti. „Kartą jie pagriebė mane malūne ir liepė juos kažkur vežti. Buvau blogai arklį pakinkęs, tai kai keliskart pakinktai nukrito, vienas įsiutęs vokietis griebėsi revolverio: „Dar kartą nukris, negyvensi“. Su kiekvienu dunkstelėjimu į duobę, širdis sustodavo, bet, laimei, pakinktai laikėsi. Kai išalkau, išdrįsau vokiškai pasakyti, kad esu alkanas. Vienas iš keleivių piktai žvilgtelėjo ir, atidaręs lagaminą, ištiesė man sumuštinį“, – prisiminė P. Jonušas.
O jau atslinkę sovietai jauną vyrą paėmė į karinę tarnybą – išvežė į Maskvą. „Mane išlaikė daugiau kaip penkis metus. Labai kankino mane – teko dirbti „stroijbate“ (statybų batalione). Valgyti nieko neturėjau. Baisiau buvo nei kitiems Sibire. O kankino todėl, kad vienas mano brolių buvo partizanas“, – paaiškino Petras.

Geriausi automobiliai – japoniški
Senolis džiaugiasi, kad labai gerą atmintį dar turįs: „Iš viso gyvenime turėjau septynias mašinas. Po „žigulio“, „moskvičiaus“ turėjau kelis „volksvagenus“, o dabar „tojotą“ vairuoju jau septynerius metus. Žinote, japonas lieka japonu: japoniška mašina pati geriausia. Neveltui japonai yra pasaulio lyderiai technikoje. Pradžioje įsėdus į mašiną net baisu buvo: nespėji diržo užsisegti, o visos lemputės mašinoje blykčioja. Čia tau – ne „Žiguliai“.
P. Jonušas prisipažino, kad savo japoniškame automobilyje kol kas nėra nė tepalo keitęs. „O kam? Juk gerai važiuoja“, – truktelėjo pečiais beveik devyniasdešimtmetis vairuotojas.
Jis džiaugėsi, kad ir technikinę automobilio apžiūrą lengvai praeinąs. „Nesikabinėja“ prie manęs tie vyrukai. Ir daktaras dar, nors ir pasirauko, bet nieko nesako, kad vairuoju. O kaip aš be mašinos būčiau, nors turiu ir dviratį?“ – retoriškai klausė palangiškis.
Petras prisipažino, kad regėjimu nesiskundžiąs ir galėtų žvirblį iš šimto metrų nušauti. „Tik viena ausimi mažiau girdžiu. O tulžį prieš penkerius metus pašalino. Bet kam ji, jeigu riebiai nevalgai, – numojo ranka neįtikėtinas senolis. – Jokiais plaučių uždegimais nesu sirgęs, bet ėmiau – gal dėl persidirbimo? – dažniau pavargti kolūky, tai daktaras patarė į Palangą važiuoti gyventi. Taip ir padariau 1974 metais“.
Jo tėvas mirė sulaukęs 85 metų, bet mama, išauginusi šešis vaikus nedideliame kambaryje, mirė jauna.

Ar yra Palangoje vyresnių vairuotojų?
Tituluojamas vyriausiu Palangos vairuotoju, P. Jonušas nesipuikavo: „Ot, žiūrėk dar ir išlįs iš kur nors senesnis. Prieš kelis metus buvo ir vyresnių už mane vairuotojų, bet dingo jie kažkur. Gal pasimirė?“
Anot jo, dabar vairuoti Palangoje yra gerokai sunkiau nei sovietmečiu. „Sovietmečiu visoje Žvejų gatvėje tebuvo trys mašinos, o dabar vienoje šeimoje ir vyras, ir žmona turi po mašiną. Nėra kur dorai ir mašinos mieste pasistatyti, vis mokėti reikia. Daug įtampos vairuotojui dabar“, – neslėpė P. Jonušas.
Prieš kelis metus jis nukėblino pas merą Šarūną Vaitkų ir pensininkų vardu prašė, kad miesto senjorai vairuotojai būtų atleisti nuo mokesčių už automobilių parkavimą. „Kur matyta, kad atvažiavęs į parduotuvę pieno, dar turiu tiek pat, kiek už jo butelį, mokėti už mašinos statymą?“ – piktinosi senolis. Meras jį maloniai išklausė ir pažadėjo, kad keisiąs tokią tvarką, bet pažadai liko neįvykdyti.
„Per kitus žmones sužinojau, kad meras buvo supykęs, kad aš jį trukdžiau su tokiu prašymu, – atskleidė pašnekovas, prisipažinęs, kad rinkimuose balsavęs už konservatorius. – Man tik Kubilius labai nepatinka. Jis neturi supratimo apie daugelį dalykų“.
Petras sako, kad mašinos – juolab japoniškos – nesiryžtų ardyti iki detalių, bet ratus ir padangas iki šiol keičiąs pats: „O kaip gi, nelėksi dėl kiekvienos smulkmenos į auto servisą!”

Sveikata senolis nesiskundžia
Per visa gyvenimą P. Jonušas tik vieną didesnę avariją palei Plungę yra patyręs, o Palangoje – nė vienos.
Bet dabartinė vairuotojų kultūra senolį gąsdina: „Kai kurie taip pralekia, kad, regis, šoną gali perbraukti. O kam taip skubėti?“
Paklaustas, kame slypi jo ilgaamžiškumo priežastis, senolis sakė, kad svarbiausia gyvenime „nekonfrontuoti“ su niekuo. „Kai dirbau kolūkyje, buvo sunku, bet buvau sąžiningas sau ir kitiems: niekas, jokia valdžia negalėjo prie manęs prikibti, – pasakojo P. Jonušas. – Svarbu ir ant butelio kamščio dažnai neužlipti. Per savo ilgą amžių tik vieną „bonką“ esu išgėręs. Labai svarbu grūdines košes valgyti. Man labiausiai patinka grikių košė“.
Jau persikėlęs į Palangą su šeima, vyras dirbo buitiniame ir draudime.
Iki šiol Petras automobiliu pasiekia ir Klaipėdą, bet pastaruoju metu į ją rečiau nukanka. „Baisu, kad nereikėtų su automobiliu skirtis, jeigu ateityje sveikata imtų blogėti“, – nuogąstavo netrukus 90 metų jubiliejų švęsiantis vyras.
Keturis vaikus užauginęs palangiškis prisipažįsta, kad žmonai mirus 2003 metais, kartais „liūdnumas pagauna“, bet senolis sako, kad bendrauti mėgstąs, tik kad nėra ką labai su jaunesniais šnekėtis.
„Moteriai daug laiko nelieka – vasarą reikia poilsiautojais, kuriems nuomoju kambarius, rūpintis, laimei, kad man su jais sūnūs padeda, – pasakojo kaip reta guvus senolis. – Reikės važiuoti ir kitais metais dar. O kaip be mašinos gali gyventi?“
P. Jonušas skaitęs, kad jau kuriamos mašinos, kuriose vairuotojui neteksią nė vairo laikyti – pati mašina keliais riedės. „Tik kažin ar aš jau sulauksiu tokių mašinų Palangoje? – šypsojosi. – Bet bus taip, kaip yra Dievo duota“.