Vienintelis jautis Palangos miesto savivaldybėje prašo jam išrinkti vardą. Jau tarp pasiūlytų vardų - ir Šarūno

Būtingėje, pačiame Palangos miesto savivaldybės pakraštyje, netoli Lietuvos-Latvijos sienos, šaltuku pagardintą geltoną pievos žolę rupšnoja vienintelis Palangos miesto savivaldybės jautis. Jo šeimininkė Jadvyga Petrutienė jį meiliai vadina „buliuku“, tačiau bėda ta, kad vienintelis Palangos jautis jo vardu pavadintus naujuosius metus pasitinka be oficialaus vardo. Vienintelis Palangos laikraštis „Palangos tiltas“ kviečia visus siūlyti dvimečiui jautukui vardą. Trims jo sugalvotojams, kurių pasiūlytas jaučio vardas sulauks daugiausiai LIKE paspaudimų „Palangos tiltas“ Facebook paskyroje Facebook/Palangostiltas, „Palangos tiltas“ padovanos laikraščio 2021 metų prenumeratą e (pdf) formate. Ponia Jadvyga mielai atsakė apie savo jautuką į "Palangos tiltas" klausimus.

–Ar girdėjote, kad kiti metai pagal kinų kalendorių yra Jaučio metai?
–Taip, žinoma.
–Kiek jūsų jautukui metų?
–Du.
–Ar vardą jis turi?
–O, mane pagavote! Gal ir turi kokį nors, bet reikia žiūrėti jo dokumentuose. Jokiu vardu jo dabar nevadiname. Tiesiog – buliukas.
–Koks visas jūsų ūkis?
–Oi, didelis. Visko – labai daug. Tačiau toks didesnis jautis – tik šitas. Kiti – dar mažiukai, ir karvyčių pulkas.
–Ar žinote daugiau ūkininkų Palangos miesto savivaldybėje?
–Oi, ne. Me – vieni tokie. Ūkininkų reikia ieškoti Kretingos rajone, labiau į Vydmantų pusę.
–Koks jūsų jautuko mėgstamas pašaras?
–Žolytė ir šienukas, cukriniai runkeliai, vėlyvą rudenį ir žiemą – šienas.
–Ar patys pasiruošiate šieną?
–Viską daromės patys. Ačiū Dievui, turiu darbštų vyrą, keturis vaikus, kurie čia pas mus darbų nudirbti suvažiuoja iš Palangos, Marijampolės, Klaipėdos ir Vilniaus. Mūsų ūkis – visos mūsų šeimos, tačiau mūsų vaikai patys neūkininkauja, nors yra praėję ūkininkų kursus, turi pažymėjimus. Kai tik visi turi laisvą dieną, sulekia pas mus, padeda. Džiaugiamės visais savo vaikais.
–O samdote žmonių?
–Ne. Patys viską padarome.
–O koks jūsų jaučio būdas?
–Jis – perdaug taikus, ramus ir žaismingas. Pamatęs žmogų, lekia tekinasi link jo, tikėdamasis, kad bus palepintas.
–Kaip?
–Ir duonos rieke, ir buroku, jis nėra išrankus.
–Nebijote, kad suaugęs bus agresyvus?
–Iki šiol jis – labai ramus. Niekas nežino, koks bus gyvulys suaugęs. Bet čia jam nėra ko gąsdinti.
–Kas jūsų augintinį išveda iš kantrybės, supykdo?
–Tiesą pasakius, net nežinau. Nežinia, kaip jis reaguotų į piktą šunį ar vilką...Jis labai gerai sugyvena su visais mūsų ūkio nariais.
–Ar kitais metais jūsų jautis dar gyvens?
–Tikrai gyvens. Juk jis – mūsų veislinis jautis. Ką mūsų karvytės be jo veiks? Ir mes patys? (juokiasi)
–Kaip dažnai jūsų jautį aistra mylėtis aplanko?
–Jis – aistringas, bet kol kas visas karvytes sėkmingai apeina. Visos jį myli, o karvių pas mus – daug (juokiasi).
–Ko gero, po šio interviu su jumis Palangos poilsiautojai atvyks pas jus pamatyti vienintelį Palangoje jautį?
–Gali ir taip būti, bet mums reklamos nereikia. Mes – paprasti žmonės. Ir taip jį pamato... Teisingai pastebėjote: patys žmonės mus susiranda, atvažiuoja pamatyti mūsų gyvuliukų, karvyčių, o dabar, matyt – ir buliuko. Dabar – tokie laikai, kad kai kurie vaikai tik pas mus atvykę pirmąkart savo gyvenime pamato gyvą karvytę. Anksčiau turėjome melžiamų karvių – visiems atvykėliams vaikams buvo įdomu pamatyti, iš kur pienukas atsiranda. Jau ir kai kurie mūsų pačių anūkai nėra matę melžiamos karvytės. Tad labai nenustebčiau, jeigu pasakytų, kad pienas atsiranda iš „maksimos“ (juokiasi).
–Koks jūsų dvimečio jaučio svoris?
–Na, apie 600 kilogramų bus.
–Kiek metų jūs ūkininkaujate?
–Visą gyvenimą.
–Technikos turite?
–Taip.
–Kokie jums buvo 2020-ieji?
–Blogi labai nebuvo. „Kovido“ labai nebijome – gyvename uždarą gyvenimą, po miestus „nesitrankome“, tik būtiniausiais atvejais išvykstame. Mūsų gyvenimas – daržai, laukai, ūkis. Šiuo metu melžiamų karvių nelaikome, tad – lengviau. Laimei, kad einant prie gyvulių dar nereikia kaukės užsidėti. Mes daug ką patys užsiauginame. Visus metus turime savų bulvių, kopūstų, burokų. Gyventi kaime šiais laikais – laimė.
–Ko tikitės iš Naujųjų metų?
–Svarbiausia, kad būtų sveikatos. Daugiau mums nieko nereikia. Dėl karantino mūsų šiais metais per Kalėdas neaplankė nei vaikai, nei anūkai – saugo save ir mus.
–Ar daug kainuoja jautį išauginti?
–Daug. Labai daug. Jeigu nori jautį pardavimui išauginti, viskas labai brangiai dabar kainuoja. Juk reikia šieną pagaminti, papildų, kai sudedi viską, matai, kad neapsimoka. Paskutiniais metais mėsos supirkimo kainos – labai mažos. Darbo įdedi labai daug, o dienos pabaigoje – vis viską suvedi į nulį. Anksčiau penėjome jaučius, juos parduodame, buvo geresnės supirkimo kainos. Dabar tik mažus veršiukus auginame ir parduodame.
–Gal ūkio atsisakysite naujais metais?
–Visaip planuojame. Nauji metai mums bus bandomieji. Jau ir mūsų metai „spaudžia.“
–Kiek jums?
–Man jau greitai bus 70, vyrui Romui – tiek pat. Mums mūsų ūkis – įprasta, tik miestiečiams jis – įdomus, egzotiškas.