Gruodžio pabaigoje krapščiau galvą: važiuoti „pasižmonėti“ į Vilnių – pamatyti jo Kalėdinę eglutę ir nupėdinti iki Seimo, kurį, girdėjau, jau „ima“, ar nuvažiuoti prasieiti per Palangą.

Prancūzijos Strasbūras, maždaug mūsų Klaipėdos su priemiesčiais dydžio, 12 kartų per metus – tiek kartų šiame Prancūzijos–Vokietijos pasienio mieste per metus vyksta Europos Parlamento plenarinės sesijos – neregėtai išpampsta, išsprogdindamas viešbučių kainas penkis ar šešis kartus aukštyn.

Linkėdamas malonaus artėjančio savaitgalio, norėčiau pasidalinti keliomis savo linksmesnėmis žurnalistinėmis istorijomis. Mėgstu kartoti: senai nedirbu, tik mėgaujuosi, ką veikiu, tačiau mano širdis priklauso Palangai.

23-oji Europos regionų ir miestų savaitė spalio 13-15 dienomis – su 6 500 dalyvių, 220 sesijų ir 300 pranešėjų – dar kartą patvirtino savo, kaip matomiausio ES regioninės politikos renginio, statusą. Atidarymo metu spalio 13 d. Regionų komiteto (RK) pirmininkė Kata Tüttő pristatė šeštąją metinę ataskaitą apie regionų ir miestų būklę, perspėdama, kad sanglaudos politika susiduria su...

Kokiais tik vardais šios naujosios Vyriausybės nevadina – prasčiausia, baisiausia ar net pavojingiausia Lietuvai per visą daugiau kaip trijų dešimtmečių Nepriklausomybės istoriją. Ar tikrai taip? Priklauso, ko apie tai teirausitės.

Labai myliu Palangą ir visą pajūrį, bet kadangi mėgstu sakyti, kad mano kūnui reikia pajūrio – į jūros, ne miesto pusę, o sielai – Vilniaus, stengiuosi į sostinę kaskart nukakti.