Šiurpios Drezdeno istorijos atgarsiai siekia ir Palangą: atsisveikinimas su Tėvyne

Prieš 75 metus, 1945-ųjų žiemos naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, britų ir amerikiečių karinės oro pajėgos subombardavo Drezdeną, vieną gražiausių Vokietijos miestų, ir ten buvusius žmones ištiko tokio baisaus masto katastrofa, kad visų to siaubo aplinkybių jau niekada nepavyks sužinoti. Drezdeno bombardavimo baisumus patyrė ir dabartinio Senosios gimnazijos direktoriaus Leono Šidlausko tėvas Vytautas. L. Šidlauskas pasidalijo su „Palangos tilto“ skaitytojais tėvo prisiminimais.

Iš namų – į nežinią

1944 m. buvo aišku, kad sovietų kariuomenė artėja su frontu prie Lietuvos, netrukus vėl sugrįš sovietinė okupacija su visais žiaurumais, trėmimais ir sušaudymais. Vytautas Šidlauskas tuomet buvo 36 metų amžiaus, dirbo Kauno centrinio pašto mechaninio skyriaus viršininku. Jis buvo vedęs, turėjo šeimą ir augino du mažamečius vaikus. Kadangi buvo kilęs iš turtingų ūkininkų šeimos, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, jis su žmona, kaip ir daugelis jo draugų, pažįstamų šeimos, buvo apsisprendę trauktis į Vakarus. 1944 m. liepos mėnesio pabaigoje V. Šidlauskas su žmona, 6 metų amžiaus dukra Romualda ir 4-erių sūnumi Vytautu, uždarė savo namų duris Kauno Žaliakalnyje ir iškeliavo su naujo gyvenimo viltimi į didelę nežinomybę.
Dukra Romualda (dabar gyvena JAV) savo prisiminimuose rašo, kad jų šeima, keliaudama į Vokietiją, dar sustojo atsisveikinti su artimaisiais savo giminių ūkyje, kuris buvo prie pat Vokietijos, tuomet jų vadinamos Prūsija. Iš Lietuvos jie keliavo per Lenkiją link Breslau (dabar Vroclavas). Šioje kelionėje pabėgėlių kolonas neretai užpuldavo rusų lėktuvai, todėl kelionė nebuvo rami ir saugi. Rugsėjo mėnesį V. Šidlauskas su šeima rado vietą pabėgėlio vargų atokvėpiui – apsistojo Vokietijos mieste Liegnitz (dabar Legnica, Lenkija). Tai senas turtingas Vokietijos miestas su išvystyta vario pramone, porceliano gamyba. Karo pabaigoje šiame mieste gyveno apie 90 tūkst. gyventojų. Tuo metu ten buvo ir apie 200 lietuvių pabėgėlių. Šeimos galva puikiai kalbėjo vokiškai, turėjo darbo pašte patirties, todėl, atvykęs į Liegnitz, gavo darbą šio miesto pašto siuntų tarnyboje.
Romualdos prisiminimuose bylojama, kad tėvo rūpesčiu vokiečių pašto administracija jų šeimai suteikė kambarį su atskiru įėjimu ir virtuve, aprūpino lovomis, spintomis rūbams, spintelėmis ir antklodėmis. Šeimai tai buvo tarsi palaima, lengvesnio atsikvėpimo akimirka nepavydėtinoje gyvenimo kelionėje. „Sesuo rašo, kad tėvas Liegnitz dirbo labai daug ir sunkiai – geležinkelio stotyje ant platformos krovė pašto siuntas, kurių karo metu buvo gausybė. Kraudamas pašto siuntas jis dar mokėsi vairuoti keltuvą ir jo darbas netrukus turėjo tapti lengvesnis, bet...“ – sunkios šeimos kelionės pradžią perpasakoja sūnus Leonas.
1944 m. lapkričio 3 d. Liegnitz mirė tėvo žmona ir jo vaikų motina Juzė Prapuolenytė-Šidlauskienė. Dukra Romualda savo prisiminimuose rašė, kad jos motinos silpna širdis dėl išskirtinių gyvenimo išbandymų Liegnitz pastebimai prastėjo (motina turėjo įgimtą širdies ydą). Romualda rašė, kad motina dažnai eidavo į bažnyčią ir ją su broliuku beveik visada vesdavosi kartu. Mirties išvakarėse motina iš bažnyčios grįžo apie 8 val. vakaro ir kaip visada buvo rami. Po kiek laiko ji pasijuto blogai. Tėvas nuvežė ją pas garsų Liegnitz gydytoją dr. Loewenhardt, bet jis jau nieko negalėjo padėti. Pirmoji Vytauto žmona ir jo vaikų motina amžinojo poilsio atgulė Liegnitz kapinėse.
„Jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. aš pas tėvo svainį ir jo pirmosios žmonos Juzės brolį Juozą Prapuolenį, gyvenusį Palemone, mačiau savo tėvo ant matematikos sąsiuvinio lapo rašytą jam laišką iš Liegnitz, kuriame tėvas praneša Juozui Prapuoleniui apie savo žmonos ir jo sesers mirtį. Prisimenu, man didžiulį įspūdį paliko tėvo ranka parašyta žinia apie jo sesers ir savo žmonos mirtį: „Mylimas broli Juozai, mes su Juzele planavome nugyventi gražų ir ilgą gyvenimą, tačiau Dievas nusprendė kitaip. Mylima Juzelė 1944 m. lapkričio 3 d. išėjo Amžinybėn, palikusi mane ir mūsų vaikus giliam liūdesy“. Laiške buvo ir daugiau žinių apie palaidojimo vietą, paskutines jos gyvenimo akimirkas ir savo nepaprastus rūpesčius“, – sunkiais šeimos istorijos vingiais vedžioja L. Šidlauskas.
Pasak sūnaus, šiandien jau vargu ar galima tiksliai pasakyti, kiek ilgai tėvas su vaikais dar gyveno Liegnitz. Vėliausiai – iki 1945 m. sausio pabaigos. Sovietinė kariuomenė Oderio upę netoli Liegnitz pasiekė 1945 m. sausio 25 dieną. Liegnitz užėmė tų pačių metų vasario 9 d., po dviejų dienų didelių mūšių.

Drezdenas

„Norėdamas geriau pažinti iš Liegnitz į Drezdeną nuo rusų kariuomenės besitraukiančio tėvo ir jo vaikų vargus ir nuojautas, ieškojau medžiagos tuo metu Liegnitz gyvenusių žmonių prisiminimuose. Radau to laikmečio įvykių dalyvės Elisabeth Erbrich iš Breslau 1946 m. parašytą liudijimą apie karo pabaigos sumaištį Liegnitz. Ji rašo, kad 1945 m. sausio mėnesio 24 d. ji dar sugebėjo įlipti į traukinį Liegnitz geležinkelio stotyje. Tą dieną Liegnitz geležinkelio stotį iš kitos Oderio pusės jau apšaudė rusų artilerija ir keletas sviedinių pataikė į geležinkelio stoties teritoriją. Atsirado aukų ir tai sukėlė tarp pabėgėlių didžiulę paniką – stotyje susidarė grūstys, verkė vaikai. Sumaištyje, bandant įlipti į vagonus, kai kurie vaikai atsiskyrė nuo motinų ir liko stotyje arba su siaubu akyse matė, jog tolsta į nežinią nuo perone likusios mamos. Ji rašo, kad iš Liegnitz galima buvo traukiniu nuvažiuoti iki Gorlitz, o iš ten tiesioginiu susisiekimu iki Drezdeno. Paskutinis traukinys iš Liegnitz išvyko sausio 31 d.
Šiandien, deja, jau nežinodamas tikslių tėvo išvykimo aplinkybių, galvoju, kad jis, dirbęs Liegnitz pašte ir geležinkelio stotyje, turėjo galimybę gauti leidimą su vaikais išvažiuoti traukiniu į Drezdeną bent keletu dienų anksčiau nei sprogo pirmieji rusų patrankų sviediniai šiame mieste. Tėvas man sakė, kad jis po žmonos mirties turėjo vokiečių karinės administracijos išduotą pažymą, kad jis yra vienintelis savo vaikų globėjas, kad vaikų motina yra mirusi. Toks dokumentas jam ne kartą padėjo išsigelbėti“, – pasakoja šiandien sūnus Leonas.
Drezdeną tėvas su vaikais pasiekė sausio pabaigoje arba vasario pradžioje. Šiandien jau tiksliai negalima pasakyti. Tuomet daugelis vokiečių ir pabėgėliai galvojo, kad Drezdeno dėl šio miesto ypatingo grožio nebombarduos, kad šis miestas bus saugi stotelė, jei reiktų dar toliau bėgti nuo sovietinės kariuomenės. Tėvas man ne kartą pasakojo, kad vieną vėlyvą vakarą, jam esant Drezdene, pradėjo kaukti sirenos ir jis su savo vaikais – Vytautu ir Romualda – nuėjo į artimiausią slėptuvę, kuri buvo didelio mūrinio namo rūsyje ir laukė galimo bombardavimo. Vėliau jiems buvo pranešta, kad artėja didelis antskrydis. Ten suėjo gal 20-30 sunerimusių žmonių. Slėptuvė, kur jie slėpėsi, buvo ankšta ir po kiek laiko joje tapo tvanku. Vienas iš jo vaikų pradėjo skųstis, kad jam yra blogai, prašė tėvo, kad eitų iš čia kitur. Vaikas pradėjo verkti. Kuomet prasidėjo bombas nešančių lėktuvų gausmas ir nuo nesiliaujančios bombų gausos pradėjo drebėti žemė, vaikai labai išsigando ir abu pradėjo dar labiau nerimauti. Tėvas pasakojo, kad vaikai verkdami tiesiog lipo jam ant kelių, stipriai apsikabinę spaudėsi prie kaklo, su ašaromis akyse prašė: „tėveli, einam iš čia kitur“, „man baisu, skauda galvą“ ir panašiai. Slėptuvėje kartu buvusios karo nelaimių išvargintos vietinės moterys tarpusavyje apkalbėdamos tėvą pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad tėvai neišmokė vaikų, kaip reikia elgtis slėptuvėje ir panašiai. V. Šidlauskas puikiai kalbėjo vokiškai, todėl viską, ką kalbėjo apie juos pasipiktinusios moterys, suprato. „Tėvas man pasakojo, kad sprogstant bomboms, žemei drebant, jis vis ramino vaikus, sakė jiems, kad tuoj tuoj viskas baigsis ir eisim. Bet vieną iš vaikų apėmė beveik isterija ir slėptuvėje esančių žmonių pastabos dėl vaikų nesibaigiančio verksmo ir prašymų tapo dar atviresnės. Tėvas, supratęs, kad vaikų nuraminti jau neįmanoma, nusprendė, kad jiems geriau išeiti iš slėptuvės. ,,Ką darysi, pasiėmiau kuprinę, vaikus ir einu į gatvę, kur nuo gaisrų buvo šviesu kaip dieną. Paėjau toliau, perėjau į kitą gatvės pusę ir sakau sau – atsigręšiu, pažiūrėsiu, kurio namo slėptuvėje aš čia buvau. Eidamas atsigręžiu, pažiūriu pasukęs galvą atgal ir... mano akyse į namą, kuriame buvo slėptuvė, pataiko bomba. Visas kelių aukštų mūrinis statinys mano akyse paskendęs dulkėse išnyko, palaidojęs amžiams visus ten buvusius žmones“, – atgyja tėvo prisiminimai.
Su kuprine ant pečių ir dviem mažais vaikais tėvas ieškojo saugesnės vietos, tolyn nuo sprogimuose skęstančio miesto centro. Tėvas vėliau sūnums pasakojo, kad jis, ieškodamas saugesnės vietos, tai bėgo, į glėbį pasiėmęs vaikus, tai turėjo eiti glausdamasis prie namų sienų, nes bombardavo fugasinėmis bombomis ir reikėjo saugotis, kad degi, bombų ištaškyta medžiaga neužtikštų ant rūbų. Šios kaitrios medžiagos nuo paltų nebuvo galima nusivalyti rankomis. Jei užtiškus padegamam skysčiui žmogus nespėdavo nusimesti palto, pradegdavo rūbai, kūne atsirasdavo gilios žaizdos. Naktis Drezdene buvo tarsi pragaras – žemę draskantys bombų sprogimai, gatvės, nusėtos fosforinių bombų ugnies, gaisrai, griuvėsiai, išgąsčio apimtos moterys, vaikai, paniškai besiblaškantys žmonės.

Nunešė batsiuviui taisyti suplyšusius batelius
„Kuomet savo seseriai Romualdai, tą naktį buvusiai su tėvu Drezdene, prieš keletą metų nusiunčiau šią man tėvo pasakotą istoriją, ji man parašė, kad įvykio slėptuvėje ji neprisimena, tačiau prisimena, kad bombardavimo išvakarėse tėvas nunešė batsiuviui taisyti jos suplyšusius nunešiotus batelius ir tą baisią naktį ji bėgo Drezdeno gatvėmis tik su kojinėmis. Tėvas man sakė, kad jo vaikų verksmas ir nesibaigiantis prašymas išeiti iš slėptuvės buvo Dievo siųstas ženklas, išgelbėjęs jiems gyvybes“, – pasakojo L. Šidlauskas.
Po bombardavimų nakties tėvas su vaikais nusigavo į gaisruose ir griuvėsiuose skendinčio miesto geležinkelio stotį, iš kurios traukiniais evakavo žmones į saugesnes vietoves. Tėvas sūnums pasakojo, kad į traukinių vagonus Drezdeno geležinkelio stotyje buvo įleidžiami tik moterys ir vaikai, jo su vaikais į traukinį neįleido. Tuomet tėvas, turėdamas vokiečių administracijos Liegnitz išduotą pažymą, kad jo vaikų motina yra mirusi ir jis yra vienintelis jų globėjas, kreipėsi į stotyje esančius pareigūnus. Perskaitę pažymą jie davė nurodymą įleisti jį su vaikais į traukinį. Taip jie saugiai išvyko iš ugnies apimto miesto.
Išvykstant iš Drezdeno, lipant į traukinį savanoriai kiekvienam keleiviui davė maisto davinius. Tai rodo, kad vokiečiai, net ir tokioje sumaištyje, buvo labai organizuoti ir susitelkę.
„Norėdamas išsamiau aprašyti šią istoriją, ieškojau medžiagos Drezdeno bombardavimo liudininkų prisiminimuose, istorikų publikacijose. Skaitydamas žmonių liudijimus, atkreipiau dėmesį, kad geležinkelio mazgas Drezdene nuo bombardavimo mažai nukentėjo, todėl jau kitą dieną buvo atstatytas traukinių judėjimas. Paprasti vokiečiai katastrofą, užgriuvusią Drezdeną ir kitus miestus, suprato taip: Vokietijos miestų griovimu buvo siekiama ne laimėti karą (karo baigtis jau buvo nulemta), o fiziškai išnaikinti vokiečius. Tai nevilties valandą žmones sutelkė, laikė kartu iki pat karo pabaigos. Drezdeno bombardavimo metu rusų kariuomenė buvo už 100 km nuo miesto ir jo užėmimas buvo tik laiko klausimas. Buvo žinoma, kad ši teritorija atiteks rusams. Nugalėtojų neteisia, tačiau šiandien Drezdeno bombardavimą daugelis supranta kaip baisią karo vadų pramogą, nedavusią karo nugalėtojams jokios naudos“, – istorijos puslapius sklaido L. Šidlauskas.
Drezdeno bombardavimo antskrydyje dalyvavo beveik 1300 lėktuvų, apie 75 proc. bombų buvo padegamosios. Pirmasis antskrydis vyko 1945 m. vasario 13 d. per Užgavėnes 22.09 val., antrasis – 01.22 val., trečiais – vasario 14 d. po 20.30 val. Per miesto bombardavimo antrąjį vidurnakčio antskrydį pavieniai gaisrai peraugo į uraganą primenančią audrą – nuo karščio susidarė kaukiantys ugnies viesulai, įtraukiantys didesnius daiktus ir žmones. Drezdeno centre žmonės degė, duso nuo išdeginto oro. Išgyveno tik tie, kurie buvo lauke ir galėjo išvengti padegamųjų bombų.
„Mes gerai žinome (arba bent jau esame matę) garsaus vokiečių fotografo Ričardo Peterio 1945 m. padarytą nuotrauką, kurioje į sugriautą Drezdeną nuo rotušės stogo tarsi žvelgia iš smiltainio nukalta Augusto Šraitmiulerio skulptūra su bombos nudaužtu nykščiu. Nežinojau, kad ši skulptūra, nužvelgianti griuvėsiais pavirtusį miestą, vadinasi „Gėris („Gėrio alegorija“). Skulptūros nuotrauką man ne kartą rodė tėvas, pasakodamas apie šį gražų miestą ir jame savo patirtus baisius išgyvenimus“, – atkreipė dėmesį į istorinę detalę L. Šidlauskas.

Koks tolesnis tėvo ir jo vaikų likimas?
Karui pasibaigus tėvas su vaikais atsidūrė Berlyno rytų sektoriuje, kur jis nuomojo kambarį. Vieną dieną, beeinant gatve Berlyne, jį areštavo sovietų kariškiai. Tėvas buvo įkalintas, iškentėjo baisius tardymus. Kartu su kitais suimtaisiais vokiečių karininkais 1945 m. buvo išvežtas į Archangelsko lagerį Rusijos šiaurėje. Po tėvo arešto jo vaikai iš pirmosios santuokos apdriskę kažkieno buvo atvesti į lietuvių pabėgėlių stovyklą, nes kalbėjo lietuviškai. Vaikai buvo tiek suvargę ir apleisti, kad tėvo brolis su žmona, buvę pabėgėlių stovykloje, žiūrėdami į atvestus vaikus jų nepažino – juos pažino patys vaikai, pamatę tėvo brolį, pribėgę apsikabino sakydami „dėde, dėde“. Visi suprato, kad čia Šidlausko vaikai, kad su juo įvyko baisi nelaimė. Po kurio laiko į pabėgėlių stovyklą atėjo rusų saugumiečiai ir sakė, kad Šidlauskas nori paimti savo vaikus, ir jie atėjo jų paimti. Stovykloje buvęs tėvo artimas pažįstamas gydytojas Viktoras Sabataitis rusų saugumiečiams pasakė – jei Šidlauskas nori pasiimti savo vaikus, tegul pats ir ateina. Rusų saugumiečiai nieko nesakę apsisuko ir išėjo, daugiau negrįžo. Vėliau tėvo vaikai, giminių padedami, išvyko į JAV ir pradėjo savo gyvenimus.
„Tėvas iš lagerio Archangelske buvo paleistas 1947 m. Grįžęs iš lagerio tėvas rado užimtus savo namus ir apsigyveno Marijampolėje, kur vėliau susipažino su mano motina – 2 vaikų našle, ir ją vedė 1949 m. 1951 m. spalio mėnesį mūsų šeimą iš Marijampolės ištrėmė į Sibirą, į Tomsko sritį. Mano broliui Stasiui tuomet buvo 9 mėnesiai. 1954 m. Sibire gimiau aš. Iš Sibiro grįžome 1959 m. Mano tėvas mirė 1968 m. rudenį, sulaukęs 60 metų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mano tėvas Vytautas Šidlauskas (po mirties) buvo pripažintas Lietuvos kariuomenės savanoriu, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sužinojau, kad tėvo namuose Kaune antinacinius atsišaukimus spausdino seserys Nijolė ir Vida Bražėnaitės, Juozas Prapuolenis, čia slapstėsi architektas Jonas Pajaujis, rinkosi ginkluotojo pasipriešinimo vadovai. Bet čia jau kita istorija“, – apie savo šeimos likimą papasakojo Leonas Šidlauskas.