Algio Kriščiūno paveikslus graibstė tiesiai nuo parodos erdvės sienų: menininkas – atvirai apie kūrybos procesą ir dažnai aplankantį nerimą

Liepos 3 d. „Kablys+Jūra“ erdvėje Palangoje įvyko oficialus menininko Algio Kriščiūno parodos „Sapnuojant gyvenimą“ atidarymas. Į šią erdvę A. Kriščiūnas grįžta septintą kartą. Apie didžiausią gyvenimo dovaną, pagrindinį tokių parodų tikslą ir kaip gimsta paveikslai, kuriuos susirinkusieji pasiryžę graibstyti tiesiai nuo parodos erdvės sienų – tiesiai iš menininko lūpų.

Svarbiausia – bendravimas 

„Čia yra būtent ta atmosfera, kuri man labiausiai patinka. Tai ne sausa meniška galerija, bet ir tuo pačiu nėra mugė. Tai yra tarpinis variantas, kur bet kokie žmonės nebijo ateiti, patirti meną ir kita vertus tai nėra pigių niekučių parduotuvėlė. Žinai, kas man fainiausia? Kad čia ateina žmonės, kurie nori jausti, kurie kažką jaučia. Tie, kurie nori ir mėgsta kalbėtis, su kuriais aš galiu bendrauti. Čia būnant man svarbiausia bendravimas“, – Delfi po minias žmonių pritraukusio parodos atidarymo pasakojo A. Kriščiūnas.

Žinomas menininkas atsimena ir vieną įvykį, dar kartą įrodžiusį, jog būtent tokios erdvės suburia žmones iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių ir padeda išeiti iš to „burbulo“, kuriame neretas užsibūname, skendėdami savo rutinoje: 

„Pavyzdžiui kartą atėjo vienas žmogus, buvęs kažkoks nusikaltėlis, vėliau atsivertęs į dievą. Mes gal valandą kalbėjom apie religines tiesas. Galbūt aš nesutikau su jomis, bet man buvo žiauriai įdomu kalbėtis su tuo žmogumi, nes tai buvo visiškai iš kito pasaulio žmogus, kurio aš šiaip niekada gyvenime nesutikčiau, nes tai visiškai ne mano socialinis sluoksnis, bet jis išgirdo, kad vyksta paroda, atėjo ir mes susitikome. Argi ne puiki vieta susitikti su įvairiais žmonėm? Jei visa tai vyktų pavyzdžiui meno galerijoje, ateitų tas „burbulas“, o tas žmogus neateitų, nes jam būtų baisu, o čia prieinama kiekvienam“. 

Išgyvena egzistencinį nerimą: tai – didžiausia dovana, kokią žmogus gavo 

Menininkas neslepia, jog kuriant darbą išgyvenamos įvairios stadijos: „Paveikslo piešime yra pradinė, idėjos sugalvojimo stadija. Šis „gimdymas“ kartais būna labai sudėtingas, kelias dienas būna vaikštai, atrodo, nusprogsi, na niekaip nesigauna sugalvoti. Pirmiausia mano galvoje turi gimti vaizdinys. Tada sugalvoji, padarai eskizą, pradedi piešti ir tada prasideda techninė dalis, kuri yra nyki, neįdomi. Įsivaizduok, va tokį dangų [rodo į mėlyną paveikslo dangaus foną, aut. past.] visą reikia užpeckinti. Tai tada aš pasileidžiu audioknygą, labai mėgstu jas klausyti. Jos sukuria specifinę nuotaiką ir dažnai būna vieną paveikslą su viena knyga tapau. Turbūt tos audioknygos dalis kažkokiu būdu patenka į paveikslą [juokiasi, aut. past.]. Taigi, taip, būna ir sunkių, nuobodžių etapų, bet iš esmės tai yra džiaugsmas, tai yra nuostabu“, – Delfi dalinosi A. Kriščiūnas.

Nauja tai, jog prie šių metų parodos prisidėjo ir žymus dainininkas bei kompozitorius Vidas Bareikis, dalyvavęs parodos atidaryme. Septyniems A. Kriščiūno paveikslams jis sukūrė specialią muziką, kuri džiugino ir susirinkusių į parodos atidarymą lankytojų ausis. Parodos atidarymo metu V. Bareikis pastebėjo, kad didumoje eksponuojamų darbų tarsi jaučiasi nerimo gaidelė, tad teiraujuosi, ar tapyba A. Kriščiūnui yra tik džiaugsmas, o gal kartu paleidžiamos ir ne tokios šviesios emocijos? „Neturiu blogų emocijų. Nerimas? Nerimas taip, bet tai nėra bloga emocija. Egzistencinis nerimas nėra bloga emocija. Tai – didžiausia dovana, ką žmogus gavo, signalas, kad nori kažką daryti. Nes jei viskas, esi sotus, laimingas – tiesiog sėdi ir augini lašinius ir viskas, kas čia per gyvenimas?“ 

Žinomas menininkas pasakoja, jog itin dažnai išsiskiria jo ir aplinkinių interpretacija žiūrint į A. Kriščiūno paveikslą, tačiau pašnekovas sako, kad jo kaip menininko tai nė kiek neužgauna: „Mane tai džiugina. Kartais, jei mano ir kito žmogaus socialinės patirtys panašios, mes matome ir paveiksle tą patį. Tačiau yra žmonių, kurie turi kitas patirtis nei aš, todėl tame paveiksle, kur aš nupiešiau ir vieną žinutę perdaviau, jie mato visai ką kita. Ir gerai. Svarbiausia, kad tai veiktų. Manau, kad koks bebūtų kūrinys – tapybos ar muzikos, šokio, – jei jis veikia, nesvarbu, kaip – svarbu, kad žmoguje kažką sužadintų“.

Norinčių įsigyti A. Kriščiūno darbus netrūko jau parodos atidarymo metu – vakarui dar nė nepriartėjus prie pabaigos prie daugybės paveikslų jau kabėjo lapelis, bylojantis, kad šis kūrinys turi naują šeimininką. Originalai parodos erdvėje buvo vos keli ir šių kainos prasidėjo nuo 6 tūkst eurų, tačiau, kaip žinia, kone kiekvienas paveikslas turi galimybę virsti autoriniu sunumeruotu ir A. Kriščiūno pasirašytu printu. Tokių vieno paveikslo printų būna vos šimtas ir šių kainos prasideda nuo 109 Eur.

Parodos erdvėje A. Kriščiūnas įrengė ramaus pasibuvimo kampelį, kur klausydami muzikos lankytojai dideliame ekrane galės stebėti paveikslų videotransformacijas.Paroda yra nemokama ir veiks visą vasarą, o norintys galės įsigyti patikusius A. Kriščiūno kurtus eksponatus.

DELFI

Justina Asakavičiūtė