Darbėnų provizorius Augustinas Pocius

Palangos tiltas, 2022-09-16
Peržiūrėta
1980
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Augustinas Pocius su žmona, grįžtantys iš grybavimo, prie siaurojo geležinkelio Darbėnai– Rucava. Marijono Daujoto nuotr. 1926 m. Autoriaus archyvas
Augustinas Pocius su žmona, grįžtantys iš grybavimo, prie siaurojo geležinkelio Darbėnai– Rucava. Marijono Daujoto nuotr. 1926 m. Autoriaus archyvas

Tarpukariu Darbėnuose savo vaistinę turėjęs Augustinas Pocius (1888–?) – vienas iš daugelio carinėje Rusijoje XIX a. pab.–XX a. pr. profesinį išsilavinimą įgijusių lietuvių, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžusių į savo gimtąjį kraštą. Gimęs 1888 m. Lazdininkų kaime, čia užaugo valstiečių šeimoje. Tėvai, suprasdami mokslo svarbą, savo sūnų stengėsi išleisti į mokslus, ir jis apie 1906 m. baigė Palangos progimnaziją. Vykdydamas tėvų norą savo šeimoje turėti kunigą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet čia, nesuradęs pašaukimo, po dviejų kursų iš jos išstojo. Atsisakę tapti dvasininkais, lietuviai jaunuoliai neretai pasirinkdavo farmacininko kelią, išvykę į didžiuosius carinės Rusijos miestus, kur savo profesinę veiklą pradėdavo nuo darbo vaistinėje, nes baigusieji du dvasinės seminarijos kursus, vaistinės mokinio praktika galėjo verstis be papildomų egzaminų. O tai buvo svarbu, nes dažniausiai netekusiems tėvų finansinės paramos vaistinės mokinio darbas padėjo išgyventi ir siekti profesijos. A. Pocius, išvykęs į Kijevą, čia praėjęs vaistininko mokinio ir vaistininko padėjėjo kelią, Kijevo universitete 4 semestrus studijavo farmacijos mokslus ir sėkmingai išlaikęs provizoriaus egzaminus, įgijo universiteto baigimo diplomą, kas jam suteikė teisę verstis provizoriaus praktika. Dirbdamas įvairiose Kijevo vaistinėse, A. Pocius patyrė po bolševikinio perversmo 1917 m. šalį apėmusią ekonominę suirutę, tad po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Darbėnuose, šalia gimtojo Lazdininkų kaimo.

Po kurio laiko, gavęs iš valdžios leidimą verstis provizoriaus praktika ir steigti vaistinę, ją įsteigė įsigytame 1902 m. statytame mūriniame dviejų aukštų pastate prie kelių, vedančių į Kretingą ir Palangą, sankryžos. Šis namas, buvęs vienas iš kelių mūrinių namų Darbėnuose, buvo ir pats puošniausias. Pastato kampus puošė baltai dažytų figūrinių plytų, ėjusių per visą jo aukštį, juostos, balta spalva buvo paryškinti ir pastato langai, kai iš miestelio centro pusės, virš įėjimo į vaistinę, buvo balkonas.

Vaistinę juosė metalinė, įrėminta betoniniais stulpeliais, tvora. Nėra žinoma, ar A. Pocius įsigijo čia jau anksčiau veikusią vaistinę ar pats šio pastato pirmajame aukšte ją įkūrė, nors antroji versija labiau tikėtina. Pagal to meto reikalavimus, kiekvienai mažesnių miestelių vaistinei turėjo tekti ne mažiau negu 3 tūkst. gyventojų, tad Darbėnuose galėjo veikti tik viena vaistinė. Buvo numatytas ir privalomas 7 km atstumas tarp miestelių vaistinių.

Tuo metu pagal gydytojų receptus gaminami vaistai sudarė apie 40–50 proc. parduodamų vaistų, kai kitą jų dalį sudarė Lietuvos ir užsienio farmacijos įmonių produkcija. Pagal gydytojo išduotą receptą vaistinė gamindavo skystus ir sausus vaistus: tinktūras, ekstraktus, tepalus ir kt., ir pati juos išfasuodavo. Piliules reikėdavo padengti kolodijumi, kuris stingdamas sudarydavo tvirtą plėvelę, cukrumi, sidabru ar net auksu. Pagal receptus buvo gaminamos ir ampulės. Farmacininko ir jo padėjėjų darbas reikalavo ne tik teorinių, bet ir praktinių įgūdžių, kruopštumo ir atsakomybės. Vaistininkas, kuriam atnešamas gydytojo laiškas – receptas, turi ne tik jį teisingai perskaityti ir pagal gautus nurodymus pagaminti vaistą, bet ir aptikti galimas klaidas, tad vaistininkas suklysti neturėdavo teisės.

Jei gydytojo laiškai – receptai buvo paprasti ir neišvaizdūs, tai vaistininko laiškai, vadinami signatūromis, dažnai pasižymėdavo puošnia išvaizda. Nuo senų laikų jos būdavo pririšamos prie vaistų buteliuko kaklelio, vėliau – ir priklijuojamos. Signatūroje paprastai buvo rašomas vaistinės pavadinimas, pavaizduotas farmacijos simbolis-apie taurę apsivijusi gyvatė, neretai įdedama ir vaistinės pastato nuotrauka, buvo leidžiama naudoti ir valstybės ženklą Vytį. Signatūros turėjo ir atskiras spalvas, kad ligonis nesupainiotų vaistų vartojimo būdo. Vidiniams vaistams buvo naudojama balta spalva, injekciniams, leidžiamiems po oda – mėlyna, išviršiniams – geltona ar rausva. Tipografijoje atspausdintoje signatūroje buvo galima perskaityti provizoriaus vardą ir pavardę, gydytojo pavardę, recepto numerį ir jo išdavimo datą, ligonio pavardę, vaistų kainą, jų vartojimo tvarką ir sudėtį ir kt. Kretingos muziejuje saugoma 1933 m. pagal Darbėnų gydytojos Jochvedos Marijampolskaitės (1898–1941) receptą A. Pociaus Darbėnų vaistinės, vadintos aptieka, išduota signatūra Nr. 608 Drebulienei, kurioje, be kitų duomenų, yra ir vaistinės pastato nuotrauka. Provizorius A. Pocius, be savo intensyvios darbinės veiklos, nes vaistinė turėjo dirbti sekmadieniais ir per valstybines, tautines ar religines šventes, aktyviai dalyvavo ir Lietuvos vaistininkų draugijos veikloje, kartu su kretingiškiu provizoriumi Vladu Grudzinsku buvo renkamas į jos visuotinių susirinkimų rengimo organizacinius komitetus. Vaistinėje tvyrantis vaistažolių kvapas, čia vyraujanti švara ir tvarka, puošnus interjeras, ąžuolo spintos stiklinėmis durimis su indais ir vaistais, didžiulis mechaninis sieninis laikrodis, keliomis kalbomis kalbantis provizorius, žmonėms, čia atėjusiems paguodos, patarimo ar vaisto, keldavo pagarbą, tad čia buvo elgiamasi pagarbiai, o vyrai nusiimdavo ir kepurę. Nuo 1930 m. į vaistinę buvo galima paskambinti ir telefonu Nr. 7, randamu to meto Darbėnų telefonų abonentų sąraše.

Darbėnuose A. Pocius su šeima laisvalaikiu bendraudavo su čia gyvenusio miškininko Marijono Daujoto (1891–1975) šeima. Baigę mokslus carinėje Rusijoje, jie buvo vieni iš negausios Darbėnų šviesuomenės, kuri stengėsi savo laisvalaikį praleisti sveikai ir turiningai: rengdavo medelių sodinimo ir miestelio tvarkymo talkas, organizuodavo spektaklius, labdaros vakarus, dalyvaudavo tautinių ir valstybinių švenčių iškilmėse, gegužinėse. Vasaromis šios šeimos kartu poilsiaudavo ir Palangos pajūryje, o rudenį kartu miške grybaudavo. M. Daujotas, turėdamas fotoaparatą, mėgo fotografuoti, tad jų bendro laisvalaikio akimirkos liko įamžintos jo šeimos išsaugotose nuotraukose. Vienoje jų provizorius su žmona nusifotografavę prie siaurojo geležinkelio Darbėnai–Rucava bėgių, prie kelmo su pilnu krepšiu grybų. A. Pocius nepriekaištingai apsirengęs, lyg vaikščiotų po miestelį, nors grybauta buvo miške. Provizoriaus vardas, išsilavinimas ir užsitarnauta pagarba įpareigojo jį būti visada pasitempusiu ir atitinkamai apsirengusiu.

Kaip pasakojo įžymaus miškininko M. Daujoto duktė Irena Daujotaitė (gim. 1931 m.), A. Pocius turėjo motociklą su lopšeliu, kuriuo nuvykdavo į aplinkinius kaimus ir miestelius, ir tuo išsiskirdavo iš darbėniškių. Be savo tiesioginio darbo vaistinėje, A. Pocius vadovavo ir Darbėnų valsčiaus smulkaus kredito bankui, kuriam bankrutavus, 1933 m. jam teko parduoti vaistinę žydų kilmės provizoriui Alteriui Eilsbergui, kad padengtų susidariusias skolas ir išvykti iš Darbėnų. Jis su šeima persikėlė į Šiaulius ir čia pradėjo dirbti Šiaulių miesto savivaldybės vaistinėje Nr. 314 Vilniaus g. 174. Vėliau A. Pocius dirbo provizoriumi įvairiose Šiaulių regiono vaistinėse, o vėliau, jau išėjęs į pensiją, gyveno Vilniuje. Čia jis 1968 m. parašė 5 puslapių prisiminimus apie farmacijos studijas ir darbą carinėje Rusijoje ir tarpukario Lietuvoje – jie saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus Kaune fonduose. Senosios vaistinės pastate Darbėnuose vaistinė veikė ir sovietiniais metais iki XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigos. Vėliau, vaistinei išsikėlus, pastatas buvo privatizuotas, o jos buvusiose patalpose įrengti butai.

Šiandien prie įvažiavimo į Darbėnus, šalia kelių į Palangą ir Kretingą sankryžos, stovintis pastatas iš išorės gana apleistas, o apie čia ilgus metus veikusią miestelio vaistinę liko tik kelios nuotraukos ir žmonių prisiminimai.

Romualdas BENIUŠIS

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vilniaus „Stekas“ (12-16) puikiai pradėjo trečiąjį „7bet-NKL“ ratą ir šeštadienį išvykoje 81:64 (17:17, 22:21, 20:6, 22:20) nugalėjo Palangos „Kuršius“ (10-18).


Tarpukariu Darbėnuose savo vaistinę turėjęs Augustinas Pocius (1888–?) – vienas iš daugelio carinėje Rusijoje XIX a. pab.–XX a. pr. profesinį išsilavinimą įgijusių lietuvių, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžusių į savo gimtąjį kraštą.


Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas.


Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, atsakydama į Seimo narių klausimus dėl Palangoje esančios sanatorijos „Pušynas“ likvidavimo, teigė, kad tarp ministrės ir Šventosios seniūnės Veronikos Skeberdytės nėra jokio asmeninio ryšio.


Rugsėjo 23 dieną Palangos senosios gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Tą dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.


Savivaldybių gerovės indekse Palanga – tarp šalies lyderių

"Palangos tilto" informacija, 2018 11 16 | Rubrika: Miestas

Palanga pagal Savivaldybių gerovės indeksą užima aukštą 8 vietą tarp 60 šalies savivaldybių, o pagal kriterijų „Socialinis saugumas“ nusileidžia tik sostinei ir užima 2 vietą. Tokius duomenis šią savaitę pristatė išsamią savivaldybių gerovės analizę atlikęs Vilniaus politikos analizės institutas.


Šiandien, tarp 11 ir 12 valandos, į kavinę "Armėniški šašlykai" (J. Basanavičiaus g. 27, Palanga) atvykus FNTT pareigūnams, kavinės savininkas Darius Miklovas, kuris yra ir Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos (PVRA) prezidentas, pareigūnams pasipriešino. Sutramdyti D. Miklovą pavyko jį paguldžius ant promenados grindinio ir...


Žemaitis iš Kiauleikių kaimo vieną dieną man visiškai galvą susuko. Kad suvokčiau, kur buvau buvus, teko nusipirkti butelį gero gruziniško vyno ir mintimis sugrįžti pas vieną keistuolį, kuris daro muziejinius daiktus ir kalbasi su ąžuolu.


Kreipiamės į Jus pranešdami, kad vykdoma Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, pagal kurią numatoma tikrinti gyventojų sveikatą. Kviečiame Jus dalyvauti šioje patikroje. Kodėl vykdoma ši patikra, kaip ji atliekama, koks jos tikslas ir kodėl jos reikia?


„Nykštuko“ vaikai įteikė dovanas Žemei

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 03 19 | Rubrika: Miestas

Praėjusį penktadienį lopšelyje-darželyje „Nykštukas“ nenuilstamai čiauškėjo būrys įvairiausių paukštelių, pranašaujančių atėjusį pavasarį. Mažieji „nykštukiečiai“ šiltai atšventė pasaulinę Žemės dieną. Trykšdami neblėstančia energija mažieji traukė linksmas daineles, šoko, medžius papuošė inkilais bei pasotino žemelę, užkasdami joje duonos riekelę, tikėdamiesi, kad ji bus dosni.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius