Dviračiu kirtęs šalį palangiškis Lukas Pantelejevas sako: „Lietuvos žmonės labai geri“

Šventes galima sutikti ir vienam, minant dviratį – tiek per karštį, tiek per krušą. Štai taip šiųmetes Velykas atšventė palangiškis Lukas Pantelejevas. Nors vyras, po 8-erių metų grįžęs iš Anglijos, pastaruosius porą metų gyvena Vilniuje, save vis dar laiko palangiškiu, ir netgi piligriminio, Šv. Jokūbo kelio „Camino Lituano“ punktuose visur žymėjo „Palanga“, kad būtent iš čia atvykęs. 

Norėjo išbandyti save

Tai – ne pirmasis Luko žygis dviračiu. Pernai mynė su grupe bendraminčių iš Klaipėdos į Vilnių. „O šiais metais norėjau panašios kelionės, bet jau vienas – norėjau save išbandyti. Kai važiuoji su grupe žmonių, prireikia kitam morališkai pagelbėti, kai sunku, ir tada nelabai pats supranti, kur tavo paties ribos. Šiemet būtent norėjau išbandyti savo jėgas“, – savo motyvaciją atskleidė pašnekovas. 

Tad kaipgi jautęsis 6-ių dienų kelionėje? „Emocijų karuselė – tai į viršų, tai į apačią, – neslepia Lukas. – Kai jau labai išvargsti, susirandi, kas džiugina. Pirmąsias 4 dienas vargino karštis plius 20, o paskutines 2 dienas temperatūra nukrito, ryte atsikėliau – 0 laipsnių. Tada jau reikėjo pakovoti su tuo šalčiu. Buvo kruša. Sniego daug negavau, bet pasisuko stiprus vėjas. Vis tiek judi kažkaip, toliau važiuoji ir sušyli. Ir nebuvo taip, kad važiuoji tik iš taško A į B, ir visada asfaltu. Važiavau per parkus, miško keliukus, žvyrkelius, laukus, vienoje vietoje teko kirsti upelį. Tačiau šita kelionė man ne apie nuvažiuotą kelią, numintus kilometrus, o apie sutiktus žmones.“

Numynė 568 km

Kelionę Lukas pradėjo nuo Lenkijos pasienio, traukiniu iš Vilniaus atvykęs iki Mockavos (Marijampolės rajonas), nukeliavo iki Seinų, nes maršrutas iš ten ir prasideda. 568-ių km žygio pradžią paženklino Lenkijos ir Lietuvos pasienyje aptikta nuotrauka su užrašyta mintimi: „Laisvė prasideda ten, kur baigiasi baimė“.

„Planuodamas šią kelionę, žinojau, kad reiks pakovoti su tais vidiniais velniais. Tikėjausi, kad pakeliavus po nuošalias vietas tos baimės neliks. Ir iš tiesų neliko jokios baimės, nesutikau nė vieno blogai nusiteikusio žmogaus. Susidariau įspūdį, kad Lietuvos žmonės labai geri – ir savo kojines, ir savo rūbus atiduotų, jeigu tau tik reiktų.“

Miegojo 5-iuose miesteliuose

Kaip vyko visa kelionė? „Dviračiu paminu kokias 2 valandas, sustoju pavalgyti, paskui dar kelias valandas paminu. Tad per dieną mindavau apie 5 valandas. Vežiausi drabužius, tad spėdavau nusiprausti, pavalgyti ir dar vietovę apžiūrėti, kur apsistodavau. Tikslas toks ir buvo, kad galėčiau neskubėti. Jeigu nebūčiau stojęs tose vietose, nebūčiau sutikęs visų tų nuostabių žmonių, o dabar galėjau juos pažinti.“

Keliaudamas miegojo 5-iose skirtingose vietovėse. Tos stotelės palangiškį labiausiai ir žavėjo: „Sustoji pavalgyti, bendrauji su tais žmonėmis, kurie apgyvendina tave. Visas maršrutas labai gerai suorganizuotas, kas 20-30 km yra kažkoks miestelis, kur gali ar vandens nusipirkti, ar pavalgyti. Tose vietose ir pasikalbini žmones, arba jie užkalbina, dažniausiai visi labai geranoriški. Buvo smagu pamatyti, kaip mažuose miesteliuose žmonės gyvena.“

Velykų rytas – parapijos namuose

Keliaudamas Lukas susipažino su iki šiol nematytais miesteliais, kaimeliais. Pirmąją kelionės naktį praleido Lazdijuose, Šv. Onos parapijos namuose. „Priėmė klebonas Nerijus, labai geras žmogus. Dar vakare pasėdėjome prie arbatos puodelio, kalbėjome apie gyvenimą. Man – neeilinė patirtis, nes nesu labai religingas, nors „prijaučiu“ tokiems  įsitikinimams, kad būk visiems geras, ir tau kiti bus geri, bet šiaip jau neičiau bendrauti su klebonu.“ 

Čia keliauninkas ir sutiko Velykų rytą. Į „Camino Lituano“ kelią įsitraukusieji piligrimams siūlo 2-3 kartus žemesnes kainas už paslaugas, bet nakvynė parapijos namuose palangiškiui visai nieko nekainavusi: „Kadangi čia atsikėliau Velykų rytą, klebonas pasakė, kad dėl Velykų nieko duoti nereikia. Netgi pats mėsos papjaustė, davė majonezo, aš išsiviriau kiaušinių. Šios Velykos man buvo labai neįprastos – be artimų, be šeimos, be draugės, su nemargintais kiaušiniais, pusryčiavau, klausdamasis Mišių (jos vyko lauke ir buvo transliuojamos per kolonėles), pro langą mačiau bažnyčią.“ 

Antroji sustojimo vieta buvo Punia Alytaus rajone. Čia Lukas aplankė Punios piliakalnį, pasigrožėjo Nemuno pakrantėmis. Dar kitą naktį praleido Biliūnuose, už Kauno. 

Stebino žmonių geranoriškumas

Toliau Lukas stabtelėjo Radviliškio rajone, Vadatkuose. „Šio miestelio seniūnaitė laikė vištas. Paklausiau, gal galiu nusipirkti kiaušinių. O ji sako, kad nieko nereikia, pinigų nereikia, atnešė nemokamai kiaušinių. Apskritai visur beveik visi žmonės siūlė, jeigu kažko nenusipirkai, skambink – atnešim ar sviesto, ar duonos“, – žmonių geraširdiškumu neatsistebėjo laikraščio pašnekovas. 

Paskutinė nakvynės vieta buvusi Joniškio rajone, Gataučių kaimo turizmo sodyboje. Minant paskutinius kilometrus nuo Gataučių iki Žagarės Lukui labiausiai įsiminė Beinoraičiai Pakruojo rajone. 

„Ten yra klėtis, įrengta specialiai piligrimams. Toje nešildomoje klėtyje vasarą galima miegoti, yra vaišių, kavos, arbatos, arbatinis, – įspūdžiais dalijasi palangiškis. – Man sustojus prie tos klėties išėjo močiutė. Paskui sužinojau jos vardą – Danutė. Buvo jau pašalę, tad pakvietė sušilti, pavaišino pačios keptu pyragu, išgėrėme kavos. Kitąmet jai bus 90 metų, papasakojo apie savo gyvenimą, 17 metų išbuvusi tremtyje. Ji taip ir pasakė: „Išgyvenau tremtį, ir dabar jau niekas nebaisu.“ Visai baigdamas kelią dar pamačiau geltonos, žalios, raudonos spalvos stulpus su užrašu: „Tautos jėga – vienybėje“. Tad maršrutas prasidėjo su prasminga fraze, ir pasibaigė su fraze“.

Visur – pastogė, tik Palanga – namai 

Palangiškiui šis žygis buvo ne tik savęs paties, bet ir gimtinės pažinimas. „Automobiliu taip pat gali keliauti, bet nepajusi to, ką eidamas pėsčiomis ar važiuodamas dviračiu, – sako laikraščio pašnekovas. – Tik užpraėjusį spalį iš Anglijos grįžau į Lietuvą, į Vilnių, bet laikas sostinėje jau suskaičiuotas. Visur, kur esu, man atrodo, kad ten – tik pastogė, o Palanga – tai namai. Ir šioje kelionėje visur, kur reikėjo pasirašyti, iš kur esu, rašiau, kad iš Palangos“.  

Ryšį su gimtuoju miestu Lukas jautė ne tik įrašinėdamas Palangos vardą – apskritai jautėsi grįžęs į vaikystę: „Būdami vaikai išeidavom į kiemą nuo ryto, grįžtam, pavalgom, ir vėl – su draugais. Ir būni 12 valandų be perstojo lauke. O dabar turime darbus, po kurių – limituotas  laisvas laikas. O čia – atsikeli, eini į lauką ir ant dviračio.“ 

Palangiškis kelionę pradėjo kovo 30 d., Velykų išvakarėse, baigė balandžio 4 d.  

Ligita Sinušienė