Gyvi Palangos langai. Likimų žymės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-04-20
Peržiūrėta
322
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gyvi Palangos langai. Likimų žymės

Kas yra Istorija? Istorija, mano manymu, yra TAI ir TEN, kur savo gyvuosiuose keliuose, takuose, darbuose jaučiame ESANT ŠALIA kūniškai mirusį, tačiau dvasia dar tebegyvą žmogų. Žmogiškumą. gyventi padėjusias ir dar padedančias mintis, protingus patarimus, kurių (juk būna!) tuo momentu gyvam nesinori klausytis, girdėti, tačiau kokie jie svarbūs ir prasmingi, kai žmogus miręs...
Istorija – tai į dar Gyvųjų jūros krantais einančio sūnaus nugarą, į jo pakaušį, patį smegenų centrą vis dar žvelgianti Mama: „Kad tik, sūnau, tau ir namiškiams būtų viskas gerai, taip, kaip aš norėjau...“
Taip Palangoje, eidamas S. Nėries gatve, (buv. Pancieriaus), pro vieno medinuko namo greta buvusios pigios sovietinės valgyklos-kioskelio antro aukšto langą visada jaučiu mano žingsnius stebintį mamos, čia vasarodavusios po ilgų metų gydant Šaukėnų gyventojų dantis, žvilgsnį.
Visada sustoju ir atsigręžęs lange nužiūriu mamos veidą: „Eik, eik, aš tau netrukdau, svarbu, kad viskas gerai... Žinau, jau žinau, kad į Palangą neatvažiuos, nes jau savo – Amžinybės ramią jūrą rado ir Kęstutis... susitiksim vėl visi“.
Mama yra Istorija. Beržų kelias plente tarp Nemirsetos ir Anaičių jau irgi istorija. Juo važinėjo ir mielas, bet 2000 m. rudenį netikėtai avarijoje žuvęs bene gabiausias paskutinio pusamžio Palangos dailininkas Edvardas Žiba. Tai iš jo išgirdau pirmąsyk prūsuose, tarp evangelikų-liuteronų gražiai išdainuojamus žmonių žodžius – „OPAPA“, „OMAMA“. Iškirto beržus tame kelyje, o aš jį ir medžius sapnavau tą 1996 metų sausio 27-osios rytą Kelmėje, kai mirė mama.
Daug kas yra istorija. Net ir šis tekstas Istorija taps tada, kai mūsų redaktorius Linas Jegelevičius parengs spaudai ir pasirašys spaudai naują „Palangos tilto“ numerį. Gal gimstantys dabar istoriografai pavartys komplektą ir tars: „Oho, čia yra kažkas vertinga“.
Istorinė asmenybė atmintyje tebeliko jau ir lietuvių vienytojas, Paberžėje mūsų šeimos 1980 metų vasarą su Kelmės pyragu ir bulvėmis aplankytasis klebonas, Santarvės premijos laureatas Tėvas Stanislovas (Dobrovolskis). Istoriškai jau reikšmingi ir jo žodžiai ant sveikinimo, kurį iš Ukmergės atsiuntė 2004 metus sutinkant jau „Istorinis“ redaktorius… mano brolis, neretas Palangos svečias, produktyvus poetinės publicistikos kūrėjas Kęstutis Griškevičius (1953-02-05 – 2014-12-24).
Didžiuojuosi, kad mes ėjome, einame vienodais keliais. Su Kęstučiu ir Vytautu, taip pat Rasa Grebliauskaite-Griškevičiene, energinga Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekos vadove, irgi profesionalia žurnaliste, baigėm tą pačią – Šaukėnų vidurinę mokyklą Kelmės rajone.
Savo mąsliais ir galvoti skatinančiais, kuklius darbo žmones ir visų mūsų spalvingą gyvenimą mylinčiais tekstais – „Sielos autografais“ mūsų Kęstas nuo 1972 metų, kai tapo Lietuvos moksleivių-literatų konkurso laureatu Panevėžyje, labai praturtino Šaukėnų, Šakių, o nuo 1988 metų – Ukmergės kraštų kultūrinius horizontus.
Jis niekada nebuvo abejingas. Niekam. Sportui. Muzikai. Žūklei. Knygai. Šeimai. Bičiuliams. Geopolitikai ir … grybams. Neabejoju, kad vertingiausi brolio K. G. tekstai ir eilėraščiai jį visada mylinčiųjų, kūrybą gerbiančiųjų rūpesčiu netrukus „suguls“ į atskirą knygą. Juk knyga pratęsia literato, menininko amžių, žurnalistinis metraštis primena visiems skaitytojams autorių, jo poziciją įvairiais margaspalvės kasdienybės klausimais, net jam nebegirdint šio tikrai nešvento gyvenimo net prie „Šventosios visuotinio „Turgaus“ balsų. Juk be vieno, net kukliausio „Raštvedžio“ minties nebūtų ir kultūrinės visų bendruomenės narių išminties. Atminties. Žurnalistas – irgi kareivis, nors ir apninka beprasmybės debesys: „Ai, Gedai, kam dabar rūpi tie mūsų „Rašto orgazmai?“ – sarkastiškai atsiduso telefonu prieš penkmetį Kęstutis. Laikraštininkas, poetas, filosofas ir kunigas nemiršta. Tai daug sunkiau nei darbuotis su grėbliu ar kastuvu parke. Žinau. Jie pašaukti vienodai prasmingai misijai – kiaurą parą netausojant savęs, šviesia Viltimi stiprinti, raminti, kiekvieną neramų gyvąjį nelengvuose gyvenimo takuose ir keliuose. Dvasios duona – Vilties žodžiai yra amžini, jie suteikia jėgų ir tada, kai Gyvenimo jūroje – štormas.
Štai kokios prasmingos Tėvo Stanislovo mintys, kurios papuoštų ir knygą „Nauji raštai Palangos kraštui“:
„Kataklizmai, suirutės, okupacijos, netektys neaplenkia net ir atokiausių žemės kampelių.
Žaliavo, augo Tautos medis, o po tų vėtrų kiek nulūžusių šakų, šakelių.
Praūžė vėtra. O betgi kamienas – sveikas, tvirtas.
Nulūžusių šakelių vietoje dygsta naujos, žalios šakelės.
Aplink tegul tvyro rami santarvė. Dėka jos šakelių bus daug naujų, žalių...“
Mirę ir moterys.
Tai jų dėka pulsuoja Pasaulio širdis. Istorinė išmintis ir kukli, kantri Aistros tarnystė – naujai gyvybei gimdyti, sūpuoti, auginti, taisyti dar pataisomas istorines klaidas. Kurti nauja.“
1986–1989 metais, dirbant dvikalbio dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ („Sovietskaja Klaipieda“) redakcijoje su dideliu malonumu ir susidomėjimu kaupiau faktus naujam straipsniui apie Palangos kultūrinį gyvenimą, tradicijas, naujų meno saviveiklos kolektyvų sambūrius, liaudiškų tradicijų tęsimą. Tada viešėjau reto grožio sodyboje centre, per šimtą metų nuo nepakartojamai architektūriškai čia jaukios Palangos bažnyčios šventoriaus M. Valančiaus gatvėje. Akys raibo nuo gėlių margumo sodybos gėlynėliuose, ant namo puikavosi užrašas „Pavyzdinė Palangos sodyba“.
Siela „kaifavo“, nes spinduliavo ir nuoširdi sodybėlės šeimininkė Leontina Gėrybienė. Ji ilgai ir su didele meile, šiluma, entuziazmu, ragindama paskanauti pačios virtų, keptų palangiškių kepinių – tortinių sausainiukų, mėsainiukų, pasakojo apie neseniai susikūrusio bendruomenės judriausiųjų narių – senolių etnografinio ansamblio „Bočiai“ veiklą, koncertus, rodė fotografijas albumuose, maloniai konstatavo, kad „mums čia, Palangoje, kultūrintis tautiška-patriotine dvasia dabar nėra jokių kliūčių – klebonas, žinomas pamokslininkas Juozapas Miklovas vis skatina, bet „Bočių“ koncertuose noriai dalyvauja ir paploja pats kultūros šefas Feliksas Užpelkis iš Vykdomojo ir vedėja Birutė Aleknaitė“.
L. Gėrybienė – šviesios, betgi jau „Amžinos atminties“ palangiškė, „Bočių“ ansamblio krikšto mama, skatintoja. Maža upelė, atradusi didelę jūrą. Juk kas, o kas, o „Bočiai“ Palangą išvedė į Europos kultūrines scenas. „Bočių“ ansamblis yra lyg ambasadorius, palangiškiai jau buvojo gal 10-tyje „Europiadų“.
Simboliškas sutapimas ir susitikimas buvo šiemet, Sausio 13-ąją, kurorto moksleivių klube su daug vasariškų nuotaikų „Bočių“ ansamblyje tarp palangiškių sykiu su muzikinės dalies vadovu Rimu Tranausku pasėjusia ir kūrybiškai dirbančia Janina Serapiniene.
Ji ypač šiltai ir pagarbiai atsiliepė apie „Bočių“ pradininkę, metraštininkę L. Gėrybienę, jos ir Petro pavyzdingai tvarkomą sodybą Palangos centre. Ir vieningai apgailėjome, kad, iš jos išėjus Amžinybėn mylinčioms tvarkytojų širdims, ši vieta buvo pavirtusi tarsi nuprotėjusio Monstro grafyste. Čia pabuvusios dvi vasarotojos jaunos mamos patyrė persileidimus.
Ką padarysi, istorinis santvarkų Laikas ir piniguočiai diktuoja „savo naudos“ dėsnius, ir, gaila, ne gražiausios, ne architektūriškai patrauklios senosios, žaliosios Palangos naudai. Tačiau labai rūpi atsekti dar gilesnes spindėjusios Gėrybų sodybos M. Valančiaus gatvelėje istorines šaknis.
Ieškant – visada rasi.
Dirbdamas laikraščio „XXI amžius“ korespondentu Palangai 2006–2008 metais susipažinau su dieviškai savo švietėjiškam ir rašytojiškam pašaukimui atsidavusia, Rietavo valsčiuje gimusia, kaip reta, asketiškai, kukliai Klaipėdoje, daugiaaukštyje, kaip anas garsusis kunigas Stanislovas Paberžėje gyvenančia Rože Poškiene. Matėmės jos namučiuose ir Švėkšnoje, o 2014-ųjų spalyje su Klaipėdos senjorais p. Rožė vėl pabuvojo kultūrinėj popietėj „Luizoje“.
Nudžiugau rašytojos R. Poškienės apybraižų knygoje „Atspindžiai“ (2008) radęs ir pasakojimą, susijusį su mums rūpimais namais M. Valančiaus gatvėje, Palangoje. „Palangos tilto“ skaitytojų dėmesiui pasakojimą siūlome netrumpinę. Tesijaučia išgyventojo meto tradicijos, nuotaikos, žmonių darbštumas ir moralumas, visa, kas sudaro etninio, „susipratusio lietuvio“ vertę.

BUVĘS DOMININKONAS:
„DŽIAUGIUOS VIENUOLYNE BUVĘS“
Palangoje gyvenantis Petras Gėryba prieškario Lietuvoje buvo Raseinių vienuolis domininkonas. Apie jo gyvenimą ir kalbuosi su dėde Petru.
– Kur gimėte, kokia Jūsų vaikystė?
– Esu laukuviškis. 1911 m. per Atsimainymo atlaidus mama mane paleido į pasaulį. Dar dabar matau save bekelnį, lakstantį su marga jupele. Prieš pat I Pasaulinį karą tėvas Vanalų kaime prie Laukuvos nupirko 20 ha žemės – nei ariamos, nei pjaunamos. Per karą gyvenom vargingai. Bet tas vargas išėjo į gera – nenukentėjom per karą.
Į bažnyčią mama išleisdavo apmuturiavusi skara, o į rarotas – dar neišaušus. Bažnyčioj uždegs, būdavo, karabitines lempas – gražu. Rietave kunigaikštis jau buvo elektrą įvedęs.
Mama buvo tretininkė. Vieną kartą taip juokingai atsitiko. Mama, eidama į tretininkų susirinkimą, atsivedė ir mane į šaltą bažnyčią. Klebonas Mockevičius subarė mudu su mama: „Vaikams čia nėr ko eiti!“ Išėjau lauk įsižeidęs. Tegu! Stovėsiu čia – sušalsiu negyvai. O kam išvarė... Su piktumu. O toks žvarbus vėjas...
1919 m. per šiltinės epidemiją mirė keturi vaikai ir mama. Likusieji išėjom tarnauti. Aš septynmetis likau su tėvu. Tėvas – kalvis, todėl nebadavome. Reikėjo šeimininkės, ir tėvas parvedė pamotę. Su ja išbuvau iki tėvo mirties – 1930-ųjų.
– Ką veikėte išėjęs iš namų?
– Mama pažinojo Alko kaime ūkininką Grauslį. Išėjau pas jį tarnauti. Labai sunku buvo. Kartą kasu griovius pakely. Žmonės važiuoja pro šalį: „Ve, Grauslys vėl naują vaikį beturįs“. O pėsčia moterėlė priėjo, pagarbino ir sako: „Vaikeli, kas čia tave prigriebė? Juk šiemet jau esi septintas“. O dar tebuvo gegužės pradžia!
Pas Grauslį buvo stambi merga. Dirbo lauko darbus su arkliais. Ji man sako: „Čia nebūsiu, eisiu tarnauti į Klaipėdos kraštą pas būrus“. Pasiėmė iš ūkininko algos dalį – girdi, suknelei pirkti. Siūlo ir man eiti kartu. Kur aš eisiu! Mažai tarnavęs – nesugebėsiu.
Pareinam pusryčių – mergos nebėr. Gaspadoriai pradėjo bartis, vienas kitą kaltinti. Likau vienas. Lauko darbams samdėsi padienius darbininkus. Aš visada tylėjau, nes mama buvo pasakiusi: „Niekada nepradėk kalbėti – nemačiau, nežinau, negirdėjau ...”
Kaimo bernai kelis kartus atėjo kviesti į vakaruškas – nėjau Paskui buvau užmirštas. Iš Rietavo bibliotekos pasiimdavau knygų paskaityti, kai laiko būdavo. Gaspadorius sakydavo: „Brač, tokio vaikio nesu turėjęs: kaip kunigas – niekurneina”.
Kaime nuolatinės mokyklos nebuvo. Vaikai mokėsi tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Grauslys turėjo rąstų ir ant savo žemės statė mokyklą. Prie tos mokyklos buvo daug darbo. Rudenį mokykla jau pradėjo veikti.
Gaspadorius manė, kad aš pasiliksiu ir kitiems metams. Nė algos nedavė. Bet aš išėjau. Sesuo pasiūlė eiti pas klebonėlį tarnauti. Išvykau į Endriejavą, o vėliau, klebonui persikėlus į Upyną, ir aš ten išvykau. Pas kleboną išbuvau dvejus metus.
– Kaip atsidūrėte vienuolyne?
– Iš Upynos man reikėjo eiti į kariuomenę. Buvau aktyvus ateitininkas, todėl mane išrinko delegatu į Kauno ateitininkų konferenciją. „Saulės“ namuose nakvodamas susipažinau su dviem broliukais, kurie rūpinosi Raseiniuose atkurti dominikonų vienuolyną. Sako, tu toks padorus vaikinas, gali ten stoti – nė į kariuomenę nereikės eiti. Ir įstojau į vienuolyną. Po pusės metų vienuoliai, neturėdami galimybės mūsų mokyti, nutarė pasiųsti į Vokietiją. Bet ten jau Hitleris viešpatavo, todėl mane su trimis broliukais permetė į Olandiją. Kartu važiavo trys klierikai. Juos išsiuntė į Prancūziją, o mus po poros mėnesių vis dėlto pasiuntė į Vokietiją. Varburgo vienuolyne išbuvau vienerius metus ir grįžau į Raseinius, prieš tai davęs įžadus trejiems metams. Vienuolynas turėjo 70 ha žemės, ir aš ten trejus metus išbuvau ūkvedžiu. Pareigos atsakingos, o aš nepatyręs – sunku buvo. 1938 m. vėl reikėjo duoti naujus įžadus. Karštai meldžiau, kad Aukščiausiasis išblaškytų mano abejones – atnaujinti įžadus ar ne. Vidinis balsas pasakė „ne“. Grįžau į pasaulietinį gyvenimą. Džiaugiuos vienuolyne buvęs – tai auklėjo. Ten – darbas ir malda.
– Kokie keliai atvedė į Palangą?
– Netrukus Lietuvoje prasidėjo nelaimės. Ir vienuolynus išdraskė. Jei būčiau pasilikęs vienuolyne, gal būčiau žuvęs ar kitaip nukentėjęs. Dievas skyrė, kad atvažiuočiau į pažįstamo klebono sesers Karvelienės ūkį Palangoje. Karveliai iš naujakurių buvo nusipirkę 20 ha ūkį. Gaspadoriai laikė jauną šeimininkę. Ji ir krito į akį. „Vienuoliu nebūsiu, vienas negyvensiu“, – galvojau ir apsivedėme. Savininkams nepatiko, kad mudu apsivedėm ir atleido. Pradėjau dirbti Palangos bažnyčios zakristijonu. Čia išbuvau visą karo metą. Neprisidėjau prie jokios politikos, todėl represijų pavyko išvengti – saugojo Angelas Sargas.
– Kaip šioj sodyboj įsikūrėte?
– Rusų laikais klebonas leido apsigyventi statomos altarijos namelyje. Susitvarkiau, krosnis pastačiau. Rusai tą namelį iš bažnyčios nusavino. Kadangi ten jau gyvenau, leido ir toliau gyventi. Po dešimties metų, kad gaučiau pensiją, išėjau dirbti valdiško darbo prie plento. Tada jau iš valdžios nusipirkau tą namelį. Kaip buvusį zakristijoną, mane žmonės labai mylėjo ir gerbė, todėl paskolino pinigų be procentų, padėjo namelį įrengti. Prie namelio gavau 15 arų žemės. Žmona mėgsta gėles, todėl išgražino tą sodybą. Sodyba pripažinta viena gražiausių Palangoje. Buvo laikas, kai norėjo nugriauti tą namelį, bet pirmininkas Puodžius užstojo: tas namelis niekam nekliudo, aplinka gražiai tvarkoma – tepalieka. Išsipirkau ir dabar jau turiu nuosavybės dokumentus.
Sveikata nusilpo, bet yra pastogė ir Dievui padedant laimingai gyvenam.
– Kokią šeimyną išauginot?
– Nepasisekė tapti Dievo tarnu – Tėvynei išauginau lietuvišką šeimą: keturias dukras ir vieną sūnų. Turiu ir mokytoją, ir buhalterį, ir akušerę, ir darželio auklėtoją... Visi netoli įsikūrę – trys Palangoj, viena Kretingoj, o vyriausia Bernadeta – Plateliuos. Vaikai geri, aplanko, mylim vienas kitą. Anūkų ir proanūkių jau nebežinau kiek turiu.
– O pačiam kokių mokslų teko ragauti?
– Gyvenimas – mano mokykla. Kol mama buvo gyva, pas davatkas ėjau mokytis poterių. Klebonas parašė kortelę ir klausia: „Ar tu tiki, kad priimsi tikrą Jėzaus Kristaus kūną ir kraują?“ Sakau: „Ne“. „Na, tai per mažas esi, – sako, – dar metus palauk“. Tais metais priėjau išpažinties. Kitą metą mirė mama. Tėvas nuvedė pas labai išmintingą paną Jocaitę. Kartą einu per Laukuvos miestelį rankas į kišenes susikišęs. Kažkas iš nugaros man rankas trūkt ištraukė iš kišenės. Žiūriu – davatkėlė Jocaitė. „Kaip negražu, berniuk, eiti rankas į kišenes susikišus, eik kukliai“, – pamokė mane. Matai, kokia išmintis buvo.
Na, o paskui pradėjau eiti į mokyklą – nuo Visų Šventųjų iki Velykų. Kol karvių neuždarei, neini. Jei po Visų Šventųjų dar sniego nėra – neini į mokyklą. Tris žiemas ėjau, ir užteko. Kad būčiau baigęs vidurinę, būčiau kitaip atsistojęs.
– Man rodos, gyvenimas Tamstai praėjo prasmingai: gera šeima, gyveni kaip rojaus kampely.
– Anksčiau, kad ir blogiau gyvendami, žmonės buvo patenkinti. Nebuvo nei girtuoklystės, nei paleistuvystės. Žmonės kaime dainavo, kaimas kvepėjo. Dabar kaimas apmiręs, skęsta samagone, spaudžia visi septyni didieji nuopuoliai: puikybė, pavydas, paleistuvystė, girtuoklystė... Tingi Dievui tarnauti. Bažnyčios tuštėja – kalėjimai pilnėja. Reikia nuo mažens pradėti auklėti. Komunistai buvo gudresni: spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai. O mes šiandien to nebedarome. Kur angelaičiai, ateitininkai, pavasarininkai? Mokyklose nėra dorovinio-patriotinio auklėjimo. Turės praeiti 50-100 metų, kol išsilaižysim komunizmo randus. Tėvynę mylėti ne žodžiais, o darbais reikia. Spauda traukia skaitytoją nusikaltimais, seksu ir kitokiais nuodėmingais dalykais, geri katalikiški laikraščiai skursta. ..
Dar daug ką papasakojo šviesus, nors ir nemokytas 88-erių metų dėdė Petras. Vos neparašiau: senelis. Ne, jis nepanašus į senelį. Duok, Dieve, jaunam tokio žvalumo, tokio darbštumo, tokio blaivaus mąstymo (iš rašytojos, dažnos Palangos viešnios Rožės Poškienės knygos „Atspindžiai“).
 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Tremties prisiminimai gyvi ir po 70 metų

"Palangos tilto" informacija, 2019 03 25 | Rubrika: Jūros vaikai

„Prisimenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar“, – atsidūsta tremties duonos skonį pajutusi dar vaikystėje palangiškė Adelė Drungilienė. Praėjo lygiai 70 metų, kai traukinių vagonais buvo išgabenta tūkstančiai lietuvių į visišką nežinią. Daug žmonių iš tremties nebegrįžo, ten ir atgulė. Iki šiol gyvi liudininkai prisimina kiekvieną smulkmeną, o...


Gyvi Palangos langai. Likimų žymės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 04 20 | Rubrika: Nuomonės

Kas yra Istorija? Istorija, mano manymu, yra TAI ir TEN, kur savo gyvuosiuose keliuose, takuose, darbuose jaučiame ESANT ŠALIA kūniškai mirusį, tačiau dvasia dar tebegyvą žmogų. Žmogiškumą. gyventi padėjusias ir dar padedančias mintis, protingus patarimus, kurių (juk būna!) tuo momentu gyvam nesinori klausytis, girdėti, tačiau kokie jie svarbūs ir prasmingi, kai žmogus...


Gyvi Palangos langai. Likimų žymės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 01 26 | Rubrika: Nuomonės

Nužvalgant pastaruosius 30 metų nuo jau Palangoje kantriai užsiaugintos savosios „Žurnalistinės kopos“ istoriniu-kraštotyriniu žvilgsniu aš visai rimtai nepavydžiu palangiškių gerbiamam istorikui, neišdidžiam lauktojo mūsų Palangos krašto muziejaus direktoriui Jūračiui Viktorui Liachovičiui. Kažin, ar jis dabar ramiai miega? Mintys gręžia...


Net 14 kurorto daugiabučių namų keičia savo veidą – Palanga vadinama viena „dėžučių“ renovacijos lydere šalyje. Bet renovacijai šalyje – ir Palangoje – įgauti didesnį pagreitį koją kiša   netikslumai daugiabučių namų modernizavimo investiciniuose projektuose (DNMIP). Kai kuriuos jų reikės patikslinti, o tai reiškia, kad I-ojo...


Atšilus orams gatvėse padaugėja dviratininkų. Palangoje važinėjimas dviračiu – itin populiarus aktyvaus poilsio būdas. Tačiau statistika rodo, kad vasaromis padidėja ir dviračių vagysčių skaičius. Todėl Palangos policija ragina pasiruošti artėjančiai vasarai ir įregistruoti savo dviratę transporto priemonę policijoje. Daikto žymėjimas – tai viena iš prevencinių...


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ keičiami langai bei durys

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2013 06 21 | Rubrika: Miestas

Palangos lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ darbuojasi statybininkai – siekiant padidinti energijos vartojimo efektyvumą, čia į plastikinius keičiami pastato langai bei lauko durys.


Atšilus orams gatvėse padaugėja dviratininkų. Palangoje važinėjimas dviračiu itin populiarus aktyvaus poilsio būdas. Tačiau statistika rodo, kad vasaromis padidėja ir dviračių vagysčių skaičius. Todėl Palangos policija ragina pasiruošti artėjančiai vasarai ir įregistruoti savo dviratę transporto priemonę policijoje. Daikto žymėjimas – tai viena iš prevencinių...


„Tikrai, tikrai smagu buvo jausti gyvenimą tada, kai buvo gyvi“, – palangiškė, meniškos prigimties Klaipėdos plento gyventoja Stanislova kalbėjo objektyviai, neapmaudavo, nepyko, tik pabrėžė, kad tada, „kai buvo gyvi“, buvom lietuviai ir vieningesni, ir draugiškesni, ir nebėgom vienas nuo kito už artimiausios sankryžos...


Vagišių džiaugsmas – praviri namų langai

Alvydas ZIABKUS, "Lietuvos rytas", 2012 08 06 | Rubrika: Miestas

Į Palangą su šeima atvykęs atostogauti 38 metų baltarusis už neapdairumą buvo nubaustas jau pirmosiomis poilsio dienomis: šeimą apšvarino per pravirą langą įlindęs vagišius.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius