Kareiviai, ponai ir tarnai arba „Pilnatyje po kojom nesipainiok“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013-11-11
Peržiūrėta
1752
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palangoje jau 2013 metų lapkritis. Tamsėjantis, kaip tolimas šulinio dugnas, alkanas Vienišius vėjas, iš nevilties draskydamas beaistrius medžių lapus.
Ak, Paskutinio Obuoliuko „juokai“: mano, kad pergyventų ir žiemą, – cha cha, dar narsus, kiti, vienos obels vaikai jau žemėje pūva, atidavę ląstelieną paukščiams, o dar vienas raudonžandis svyruliuoja... Iki stipresnio štormo nuo jūros.
Žvarbana, ilgėjanti naktų juoduma, o dar pilnatis ir vienišumo pojūtis, nes „balius baigts, o svečiukai su pinigiukais išvažiavo namo“ dažną palangiškį (ir ne tik!) veikia depresyviai, tad slankiojam, lyg tremtiniai Kurilų salose, gaila, dažnai viršydami ne savo nekantrumą, o to, ką pirmutinį susitiksim naujo rytmečio takuose ir keliuose.
Aš dabar jau suprantu jauną, besišypsantį dviratį minantį palangiškį vyruką, gimnazistą ar studentą su iš ausų kyšančiomis vielutėmis. Muzikos klausosi. Žinių. O gal tai mobilusis telefoninis pokalbis. Šypsosi, kalba, atradęs savęs vertą bendramintį pašnekovą ir „dzin“ jam „tie seniai aplink ir jų nupezusios mintys“. Ką kalba seniai ar pirmamečiai senjorai?
„Ar tu manęs ko nors klausei?“ „O ar tu man  ką nors sakei?“ Tai ar rūpi man ką nors savyje dažnokai nesusigaudančių, stipriai įrudenėjusių senų „obuoliukų“ mintys. Ar daug senimo filosofiniai įžvalgavimai rūpėjo mums? Jaunam reikia žiūrėti į priekį. Klausytis raminančios muzikos arba širdį paglostančios malonios Aistros balso. Per „negalima“ ir atrandi visa, kas tikra ir galima. O laisvam, drąsiam, baubų ir neurofobijų nei pilnaties nebijančių naujos kartos dvidešimtmečiui palangiškiui rūpi daugybė saviraiškos būdų, tik „neaiškink dieduk, gerai?“ O ūdrą primenanti to vaikinuko „ciekauna kaimynė Zosė“ lyg tarp kitko klausia to besišypsančio, muziką ir rudenį dviračiu minančio vaikinuko mamos“ „Ar jis tavęs neprimuš?“
„Niekada, jis labai geras mano sūnus, tik kartais viena ausim negirdi“, – atšauna mama. Bet kaimynėlė vistiek „baksteli“: „Dabar gal ir geras, ale kai draugai išmokins šnapšę gerti, tada primuš“.
Pilnaties kontrastai rudenį Palangoje, toli nuo žemyninės civilizacijos niūriai veikia ir žmonių nuotaikas. Būkime atviri. Jei Palanga miestas, tai ir molis – sviestas. Tik vasarą – „spalvingas Lietuvos kaklaraištis“. Betgi ko mes vis siuntam, „blyn, tarakonai?“
„Ruduo. Senatvė. Pilnatis. Aistra žvaigždžių nebeskaitys“. Vis bandau gaivintis „menų ir gamtos terapija“. Čia atklysta dar viena maža „Meno pauzė“ iš 2002-ųjų metų Vanagupės gelbėtojų valties. Plaukiant į Kunigiškes pro vyrų pliažą, smėlynais ir jūros paviršium aidingai – melodingai įskrido į širdį netoliese katamaranu plaukiančių darbininkų žodžiai: „Mes negalim, negalim, negalim be baliaus, nes mums gyvenimas – didelis balius“. Jei VISA Lietuva tilptų į VIENO (!) Tokijo kvartalą, tai Palanga yra VIENO kambario butas, o rudenį – „Minčių balandinė“, teisingai pastebėjo čia gimęs vasariško atminimo darbininkas ir fotomenininkas, „Mostą“ projektavęs Juozas Meškys, dar iliustravęs 1991-1992 metais mano redaguotą kultūrinį savaitraštį „Palanga“.
Likus rudenį šiame Baltijos krantelyje be svečių, jų šypsenų, be „bagotystės“ ir sintetinių šypsenų, visos tos vasariškos „fejerijos“, mes vienas kitą primušam neapgalvotais žodžiais. Agresija. Įtarumu. Grubumu. Nemandagumu. Ogi, tiesiog priovincialiu „mužikalumu“.
Kareiviai, skundais „tatuiruojantys“ balto popieriaus lapus ir jais „atakuojantys“ Palangos savivaldybės administraciją ir mažne visus skyrius, taip manydami esantys visažiniai – visagaliai „Teisybės ieškotojai“ žmonijos ir Palangos bendruomenės labui, nors gal jau penkiolika metų tie skundai  skundeliai yra beprasmiški pirsčiojimai ant jūros tilto. Vis dar nėra vieningos pilietinės visuomenės. Senjorai – sau. Moksleivija – sau. Latviai – sau. Klanai – sau ir dalintis su niekuo nenori.
Ak, „skruzdėliuk, galūne mažas“. Teisybių tiek, kiek žmonių. Socializmas tikrai pasibaigė, „blyn, tarakonai“, parašyčiau, kaip ir 1995 metais į uostamiesčio laikraštį: „Mes primušam vienas kitą net tą įtaria „kaimyniška“ fraze – Ar jis tavęs neprimuš?“
Kai spalio 3-ąją su žmona buvome Kaune, klinikose, prisiminiau tuoj po išvaržos operacijos, dar 1954 metais girdėtą, sanitarės su karpa rūsčiai išdainuotą „apauktinę“: „Ak tu, rupūže, gyvate, ko tu lovą prišikai? Jau tada, šešiametis supratau, grubumas visad iššaukia maištą, kad lietuviai ir gal visi žmonės būna labai pikti, godūs, grubūs, klastingi, o šie egoistiški bruožai dabar, Eurokapitalizme, ypač skaudulingai buityje išryškėja ne tik Palangoje, ir ne tik pilnaties metu. Dažnai daug kur dominuoja tik „pilvo ir papilvės“ kultas. Materija. Visi bjaurūs gandai apie buržuaziją, girdėti brandaus socializmo sąlygomis yra teisingi, nes žmogus, taip pat ir palangiškis, dažnai veidmainingai „dantis rodo, o širdis  nesišypso“. Jei pašnekovas turtingas, nuomonė vienokia, o jei bepinigis tarnas... „Čyyyz – dėl pinigų, kurių – maža – maža – maža“, visiems ir visur, kur „Minčių balandinėje“ susitinka. „Menas yra pinigai“, – akcentuoja kaimynas Aivaras. Vis perskaičiuojami... Svetimi. Bent 3-4 palangiškiai. Net vaikų darželiuose kitos mintys nerūpi. Bet visko kaip dangaus daug ir užtenka tik vaikams! Iš jų ir mokyklinės, „Atauškim“ savo apetituose. Ar maža jūros? Dažniau išvėdinkim mintis, nes „stresjadra“ vedasi ligas. Tada nereaguosim į jokią pilnatį ir nesinervinsim neradę... ligų. Nekreipsim dėmesio į senatvę. Net impotenciją – lovose ir gamtoje. Galvokim vydūniškai, o minčių švara nepastebi net kompostu virstančių lapų, kurie pavasarį saulėn pakels naujus pumpurus. Turėkim kantrybės.

Jūsų komentaras:

??? 2013-11-28 09:57 (IP: 78.61.56.200)
Nesuprantamos paistalynės...nė apie ką,nei kam...

Taip pat skaitykite

Informuojame, kad šiąnakt ir rytoj visą dieną prognozuojamas stiprus pietvakarių - vakarų vėjas (gūsiuose sieks iki 26 m/s) ir smarkus lietus. Gyventojus raginame pasirūpinti savo ir savo turto saugumu.


Šis incidentas, apie kurį šiandien rašau, iš tikrųjų yra sukrečiantis, brutalus ir nesuvokiamas – nelegaliai, neturint leidimo, net nebandant imtis įstatymų numatytų veiksmų, kai norima teisėtai ir turint tam priežastį nukirsti medį, ryžtasi savavališkai pakelti ranką prieš didžiulį plotą saugotinų želdynų.


Š. m. lapkričio 1 d. įsigalioja atnaujinta apsinuodijimų nitritais ir nitratais prevencijos tvarka, kuri leis nėščiosioms bei asmenims, auginantiems kūdikius iki šešių mėnesių amžiaus, patiems užsakyti individualiai išgaunamo ir maistui naudojamo vandens ištyrimą be šeimos gydytojo paskyrimo. 


1944 m. rudenį į Vakarus pasitraukęs ir 1950 m. Paryžiuje apsigyvenęs skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) ilgėjosi Lietuvos ir už „geležinės uždangos“ likusių savo artimųjų ir draugų, todėl kiekvienas apie gimtąjį kraštą išgirstas žodis, gautas laiškas ar sutiktas tautietis jam buvo brangus.


Palangos Sporto centro trenerių vienybė bliūkšta – iš Sporto centro trenerių laiško dėl miesto Tarybos narės Svetlanos Grigorian opuso šalies žiniasklaidoje dėl galimo mobingo Sporto centre savo parašą atšaukė vienas treneris. „Man Macius (Arūnas Macius – laikinasis Palangos Sporto centro direktorius – aut.)  atnešė lapus pasirašyti, tipo kažkokia boba (Svetlana Grigorian – PT) pavarė...


Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


Ar galima riboti žmogaus laisvę? Išgirdus tokį klausimą, niekam nekiltų abejonių dėl atsakymo – žmogaus laisvės niekas negali riboti. Tačiau kai vienokios taisyklės galioja žmogui, gyvenančiam savarankiškai, kitam, gyvenančiam tam tikroje įstaigoje, reikia prisitaikyti prie kitokių taisyklių. Bet kaip prisitaikyti, kai iki šiol buvo leidžiama gyventi laisviau. Taip...


Palangos miesto gatvėse ir bendro naudojimo teritorijose intensyviai pluša UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojai ¬– siekiant sukurti gražią ir saugią aplinką Palangos miesto gyventojams bei svečiams, vietoje sausų bei sergančių medžių, per šią savaitę bus pasodinta per 70 naujų medžių. Kurortui pagražinti pasirinkti paprastieji ir rausvažiedžiai...


Palangoje jau 2013 metų lapkritis. Tamsėjantis, kaip tolimas šulinio dugnas, alkanas Vienišius vėjas, iš nevilties draskydamas beaistrius medžių lapus.


Prieš kurį laiką visuomeninės organizacijos atstovai spaudoje reiškė susirūpinimą dėl fizioterapinių procedūrų, esančių tik užmiestyje, ir kad reikėtų jas teikti ir miesto centre. Savivaldybės ponai į tai sureagavo sakydami, kad ieškos pinigų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius