Knygos „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“ sudarytojas Mindaugas Surblys: „Palangos pirmasis burmistras vis dar nėra pakankamai įvertintas“

Pirmasis Palangos burmistras Jonas Šliūpas nušvito naujomis spalvomis – naujos knygos, „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“, sudarytojas Mindaugas Surblys, kuris jau dvejus metus dirba Palangos Jono Šliūpo muziejuje, atskleidžia naujų faktų apie šią iškilią Palangos istorijos asmenybę. „Palangos tiltas“ kalbėjosi su M. Surbliu.

– Kaip subrendo mintis parašyti tokią knygą?

– Nuo gimimo gyvenu Palangoje, domiuosi šio nuostabaus pajūrio kurorto istorija. Ne veltui po gimnazijos baigimo įgijau istorijos bakalauro laipsnį, kiek vėliau įgijau ir turizmo vadybos magistrą. Beveik 10 metų išdirbau turizmo sferoje, o prieš dvejus metus pradėjau dirbti Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje. Labai džiaugiuosi, kad likimas atvedė į šią darbovietę, į nuostabų kolektyvą. Atsirado poreikis ir noras dar labiau domėtis šio muziejaus herojumi – J. Šliūpu. Tad pradėjau skaityti įvairią medžiagą, knygas, leidinius, straipsnius apie jo biografiją, asmenybę, nuveiktus darbus. Pastebėjau, kad daugumoje darbų ar knygų J. Šliūpo veikla Palangoje nueina į istorijos paraštes. 

Galiu teigti, jog vis dar nėra tinkamai įvertinta J. Šliūpo įvairiapusiška veikla, literatūrinis palikimas, vaidmuo lietuvių tautiniam atgimimui ir kultūros raidai, trūksta išsamesnių publikacijų ir leidinių apie jo veiklą. Dauguma išsamesnių darbų pasirodė prieš keliolika arba keliasdešimt metų. Pavyzdžiui, 1979 metais – istoriko Juozo Jakšto studijoje „Dr. Jonas Šliūpas: jo raštai ir tautinė veikla“ (iš naujo išleista 1996 metais) Palangos laikotarpiui skirta vos pusantro puslapio. 2004 metais – Juliaus Būtėno parengtoje biografinėje chrestomatijoje „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas“ apie Palangą – vos viena pastraipa. Šių faktų ir informacijos stoka viena iš priežasčių paskatinusių labiau gilintis į pirmojo Palangos burmistro veiklą. Šiek tiek daugiau informacijos pateikiama J. Šliūpo sūnaus Vytauto Šliūpo prieš 24 metus išleistoje atsiminimų knygoje „Tėvas, kokį aš prisimenu“. Tiesa, šioje knygoje V. Šliūpas aprašo savo asmeninius prisiminimus, citatas iš giminaičių, bičiulių ir kitų laiškų. 

Šliūpas su antrąją žmona į Palangą atsikėlė 1930 metais. Joje gyveno iki 1944 metų (keturiolika metų). J. Šliūpo gyvenimo Palangoje laikotarpis istoriografijoje nėra plačiai aprašomas, mažai pristatoma jo kaip burmistro veikla ir su tuo susiję istoriniai faktai.

Taigi, man subrendo mintis, kad šiam muziejui reikalingas leidinys, pristatantis pirmojo, ilgamečio burmistro veiklą tarpukario Palangoje. Pagalvojau, reikia pakviesti muziejaus lankytojus atrasti J. Šliūpo laikų Palangą ne tik žvalgantis muziejuje, bet ir vaikščiojant po miestą. Pasiūlius šią mintį, vienareikšmiškai visi kolegos tam pritarė. Be to, iki tol buvau sudaręs keletą Palangos istoriją ir turizmo išteklius pristatančius leidinius-maršrutus: „Atrask senąsias Palangos vilas“, „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“, „Kelionė po grafų Tiškevičių Palangą“. Iš šių leidinių supratau, kad naujasis bus rimtesnis, ir reikės įdėti žymiai daugiau pastangų. Prasidėjo ilgas darbas – reikėjo ieškoti ir surinkti kuo daugiau medžiagos, informacijos šaltinių, paklausyti senųjų palangiškių pasakojimų.

– Ar tai buvo lengva?

– Sužinojau, kad Šiauliuose veikia Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas, priklausantis Vilniaus universitetui Šiaulių akademijos informacijos centrui. Pradėjau domėtis, kiek ir kokios informacijos turi šis archyvas. Iš patirties žinojau, kad visada informacijos ir istorinių šaltinių galima aptikti Lietuvos archyvuose, bibliotekose ar muziejų fonduose. 

– Kokius „kryžiaus kelius“ sukorėte, kad prieitumėte prie vieno ar kito šaltinio?

– Iš pradžių bendravau su Lietuvos nacionalinio muziejaus kolegomis, kurie atsiuntė nemažai vaizdinės medžiagos. Su kolektyvu lankėmės Šiauliuose J. Šliūpo archyve. Vėliau teko vykti į Vilnių, kurios metu dirbau valstybės archyvuose, bibliotekų archyvuose. Dar prieš tai teko apsilankyti Palangos viešosios bibliotekos Kraštotyros fonde. Nemažai laiko darbavausi Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pamatęs, kiek ir kokių informacijos šaltinių turi prikaupę mūsų šalies archyvai, net nustebau. Ypač nustebino Palangos miesto burmistro nutarimų 1936-1940 metų knyga, kuri, iki atidarant parodą mūsų muziejuje, buvo mažai kam žinoma. Tai – tikras istorinių faktų lobynas, pasakojantis apie tarpukario Palangą, gyventojų kasdienybę, vasarotojų poilsiavimo ypatumus. Kadangi norėjau, kad naujoji knyga būtų gausiai įiliustruota senosios Palangos fotografijomis, tad teko pasistengti ir paieškoti mažiau matytų nuotraukų. Nustebino archyvų ir bibliotekų nuotraukų bei vaizdų palikimas. Pavyko aptikti XIX amžiaus pabaigos Palangos vaizdų albumą, kuris iki šiol niekam nebuvo žinomas. Aptikau nemažai nuotraukų su tarpukario Palanga, taip pat susijusių su J. Šliūpo veikla.

Tokiu būdu išgryninau net 22 istorijas apie J. Šliūpą, jo darbus ir tarpukarį menančius Palangos objektus, kurie yra patogiai (paeiliui, kad būtų patogu keliauti) sužymėti kurorto gatvių žemėlapyje.

– Pavyko pakalbinti ir Jono Šliūpo giminaičius, tiesa?

– Šliūpo vaikai iš pirmosios santuokos mirę jau senai, jauniausias sūnus iš antrosios santuokos Vytautas Jonas Šliūpas mirė 2017 metais, JAV gyvena J. Šliūpo anūkas Kęstutis, Vytauto sūnus, taip pat proanūkas Rokas Viesulas Šliūpas. Deja, su jais bendrauti kol kas neteko. Bendravau su J. Šliūpo antrosios žmonos Grasildos Grauslytės-Šliūpienės tolimais giminaičiais. 

– Kokie jūsų atrasti, tačiau viešai negirdėti faktai apie J. Šliūpą jus nustebino?

– Nustebino faktas, kad muziejus vyresnis už mane tik mėnesiu. Jis atidarytas 1989 metų liepos 7 dieną, o aš gimiau rugpjūtį. Šių metų vasarą kartu minėsime jubiliejų. Labiausiai nustebino faktas (gal ne faktas, o daugiau sutapimas), kad pradėjau dirbti tą pačią dieną, kai buvo atidarytas muziejus – liepos 7-ąją. Vieni pažystami juokavo: „Tai jau įleisi šaknis į muziejaus istoriją ir veiklą kaip reikiant.“ Be to, nebuvo žinoma pilna muziejaus atidarymo data, šį faktą sužinojau iš kraštotyros spaudos.

Kalbant apie J. Šliūpo gyvenimą Palangoje ir biografiją, pavyko išsiaiškinti, kad Šliūpų šeimai 1930 m. balandžio 15 priklausė sklypas su vila Simono Daukanto gatvėje, Palangoje. Ši vila turėjo gražų, lietuvišką ir Palangai artimą pavadinimą – „Birutė“. Galima daryti prielaidą, jog Šliūpai, vos tik atsikėlę į Palangą, galėjo laikinai apsigyventi šioje viloje, o kiek vėliau persikelti į Vytauto gatvę. Deja, ši vila neišliko. Pavyko rasti S. Daukanto gatvės tarpukario nuotrauką, kurioje matosi vila „Birutė“. Taip pat yra išlikę keletas nuotraukų, kaip Šliūpų šeima su svečiais sėdi viduje. Palangos kraštotyrininkė pedagogė Emilija Adiklienė kraštotyrininkų ekspedicijos 1983 metais aprašymuose nurodo, kad S. Daukanto gatvėje buvusi dr. Jono Šliūpo vila nugriauta. Iki nugriovimo vila „Birutė“ kelis kartus keitė namo numerį, tačiau Palangos miesto žemėlapiai leido nustatyti šios vilos vietą: ji stovėjo maždaug ten, kur dabar įsikūręs viešbutis „Vila Diemedis“, – Simono Daukanto g. 11.

Kitas rastas labai svarbus faktas, susijęs su antrąja J. Šliūpo žmona, palangiške Grasilda Grauslyte. Iki šiol visur buvo rašoma, kad ji už vyrą buvo jaunesnė 38 metais, kai kur buvo nurodoma, kad net 40 metų. Latvijos valstybės istorijos archyve saugomos Palangos RKB krikšto metrikų knygos. Vienoje iš jų aptikau G. Grauslytės krikšto metriką, kurioje nurodyta, kad ji gimė ne 1899, bet 1893 metais, sausio 12 dieną. Pakrikštyta Palangos katalikų bažnyčioje.

Be to, įdomios sąsajos su Palanga Šliūpą sieja ir dar anksčiau, prieš čia atsikeliant. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka saugo 1921 metais išleistą „Žuvies ir gintaro akcinę bendrovės” įstatų knygelę. Šios bendrovės vienas iš steigėjų buvo J. Šliūpas. Kitas įdomus faktas – toks. Peržiūrėjęs 1922 metų Palangos gyventojų sąrašą, aptikau jame įrašytą J. Šliūpo pirmąją žmoną Liudviką Šliūpienę, kuri turėjo nekilnojamojo turėjo Kęstučio gatvėje. 

Na, o pats „perliukas“ šitų paieškų – 1930 metų dokumentinė juosta, kurioje įamžintas Jonas Šliūpas, sakantis kalbą Palangos Birutės parke. Kol kas tai – vienintelė rasta kino juosta, kurioje jis įamžintas. Įdomu, tai, kad šio filmo ieškojo J. Šliūpo sūnus Vytautas Jonas Šliūpas (1930-2017), tačiau jam taip ir nepavyko išvysti. Tokie istoriniai atradimai – „azartas“, kuris neleidžia sustoti ir norisi ieškoti dar labiau. Ateityje laukia dar ne viena mano sudaryta knyga Palangos miesto istorijos tematika. Vienai jų jau pradėjau rinkti informaciją, tikiuosi, kad kitais metais pavyks išleisti. Tema – itin įdomi, taip pat apie tarpukarį, bet pavadinimą norėčiau palikti intrigai. 

– Kaip Palanga, J. Šliūpo vardo muziejus, galėtų Palangos pirmojo burmistro atminimą labiau aktualizuoti ir įprasminti?

– Kad J. Šliūpo atminimą puoselėja ir, ypač saugo mūsų Lietuvos nacionalinis muziejus tai puikiai įrodė 2022-2023 metais atlikta kapitalinė muziejaus pastato renovacija. Palangos miesto savivaldybė taip pat prisidėjo prie muziejaus aplinkos darbų, atnaujintas takas, vedantis į muziejų nuo Vytauto gatvės, įrengtas tako apšvietimas. Pastatas pritaikytas judėjimo negalią turintiems lankytojams, įrengtas išorinis keltuvas ko iki tol nebuvo, restauruoti ir suremontuoti pastato vertingieji elementai, pagerintos pastato energetinės savybės.

Muziejus duris lankytojams atvėrė pernai, lapkritį. Muziejuje nuolatinės ekspozicijos skirtos J. Šliūpui kol kas neturime, tačiau tikimės ne už kalnų ją atkurti. Ekspozicijos koncepciją jau esame parengę. Puoselėjame mintis išsaugoti tarpukario interjerą, su baldais ir kitais buities daiktais. Šiuo metu muziejus aktyviai vydo veiklą: nuolat atidaromos naujos parodos, organizuojamos edukacijos įvairiomis temomis, interaktyvios ekskursijos, ekskursijos muziejuje ir po miestą bei kiti renginiai, kurie pritraukia lankytojų dėmesį.

Na, o mano sudaryta naujoji knyga kviečia leistis į kupiną įspūdžių kelionę po Palangos kurortą spalvingos ir kontraversiškos asmenybės – Jono Šliūpo – keliais. Na, o knygos pavadinime žodis „kelionė“ atsirado neatsitiktinai: nes leidinys kviečia atrasti J. Šliūpo laikų Palangą ne tik žvalgantis pas mus muziejuje, bet ir vaikščiojant po miestą.

Kad J. Šliūpo asmenybė vėl atrandama ir įdomi, įrodė knygos pristatyme susirinkusi gausi publika: vyko diskusijos, kilo klausimai. Ateityje būtų tikslinga surengti platesnio masto renginių, kurie sutrauktų daugiau žmonių į mūsų gražųjį Palangos kurortą. Verta organizuoti kelių dienų renginius, pavyzdžiui, mokslines konferencijas, net įtraukiant Lietuvos išeiviją. J. Šliūpas daugiau nei 30 metų gyveno Amerikoje, jo palikimas iki šiol vertinamas ir Amerikoje. Pavyzdžiui, 1886 metais J. Šliūpas kartu su bendražygiais įsteigė Susivienijimą lietuvių Amerikoje (SLA), kuri vykdo veiklą iki šių dienų. Be to, kitą mėnesį turėsime susitikimą su išeivių šeima iš Australijos, šios šeimos nariai su Šliūpų šeima kurį laiką gyveno Palangoje. Bus įdomu išgirsti ir atrasti dar daugiau naujų, negirdėtų istorijų. 

Mūsų muziejus visada atviras ir tiems, kurie žino ir nori pasidalinti su mumis istorijomis, susijusiomis su Jonu Šliūpu ar jo šeima, o  galbūt turi nuotraukų, jo daiktų, knygų, periodinių leidinių, dokumentų. Mielai panaudotume ir kartu praturtintume naujai kuriamą muziejaus ekspoziciją. 

– Kiek laiko rašėte knygą?

– Knygą pradėjau rašyti vos po kelių mėnesių, kai pradėjau dirbti muziejuje. Užtrukau apie pusantrų metų.

– Kas padėjo finansiškai?

– Leidinio parengimą ir išleidimą finansavo Lietuvos nacionalinis muziejus – kūrybinę komandą sudarė trys asmenys: aš, sudarytojas, redaktorė Marytė Slušinskaitė bei dizaineris Arūnas Prelgauskas. Knygos tiražas – 850 egzempliorių.

– Kur ją galima įsigyti?

– Knyga „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“ platinama Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A). Jau dabar ją galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus interneto parduotuvėje https://parduotuve.lnm.lt/produktas/jono-sliupo-zenklai-palangoje-kelione-po-kurorta, kiek vėliau bus galima įsigyti ir kitose knygų platinimo interneto svetainėse.

– O knygos elektronine versija dalinatės?

– Knygos elektroninės versijos platinti kol kas neplanuojama.