Meilė lietuviui, sutiktam Palangoje, Jono Basanavičiaus alėjoje, profesionalią šokėją paskatino palikti Baltarusiją

Iš Baltarusijos atvykusi ir jau 14 metų Lietuvoje gyvenanti šokėja Irina Nazarenko lietuviams pažįstama iš šokių projektų, spektaklių ir pasirodymų. Mažai kas žino, kad jos meilė mūsų šaliai gimė per atsitiktinę pažintį su būsimu vyru Palangoje.

Paklausta apie pažinties istoriją, moteris nusikvatoja ir sako, jog ji buvusi tikrai keista ir įsimintina.

„Dirbau valstybiniame šokių ansamblyje Minske, nuolat turėdavome daug gastrolių po Europą ir ne tik. Jos dažnai būdavo ir neplanuotos, tad tekdavo koreguoti ir savo atostogų planus. Tą kartą taip pat turėjome važiuoti į gastroles, bet sugedo autobusas. Atsiradus neplanuotam laisvam laikui draugė pasiūlė važiuoti pailsėti į Palangą. Taigi, mes trys draugės nuvažiavom pirmą kartą gyvenime į Palangą. Kita draugė neseniai buvo nusiėmusi breketus, tad iš to džiaugsmo visiems be paliovos šypsojosi. Pamenu, sėdėjome kavinėje Basanavičiaus gatvėje, aš nugara į duris, ir matau, kaip ji vėl pradeda labai šypsotis. Pamačiau, kaip jos šypsena sužavėjo vyrukų kompaniją, kuri panoro prie mūsų prisijungti. Toje kompanijoje buvo ir būsimas mano vyras. Štai tokia ta mūsų pažintis“, – juokiasi prisiminusi Irina.

Iš pradžių pora važinėjo vienas pas kitą, bet keliones apsunkindavo vizų gavimas, o ir pasimatymams skirtus savaitgalius buvo sunku planuoti – Irinai tekdavo išvykti į gastroles, būsimam vyrui daug laiko užimdavo medicinos studijos. Po dviejų tokių apsunkintos draugystės metų pora nusprendė susituokti, Irina persikėlė į Vilnių. 

Kuo skiriasi baltarusiai vyrai nuo lietuvių?

 „Jie dar lėtesni! Ypač tuomet, kai tai liečia santykius, sprendimų priėmimą, tai jie labai vangūs. Bet užtat labai gero charakterio. Manau, kad ir baltarusiai yra tolerantiški, labai ramūs, gal net per daug. Jiems valdžia jau sėdi ant galvos, o jie kenčia ir nieko nedaro... Manau kad XXI amžiuje tokios savybės, iniciatyvos nebuvimas nėra gerai. Dabar tai, kas vyksta Baltarusijoje, galima palyginti, turbūt, tik su Šiaurės Korėja... “, – mano moteris. 

Irina yra profesionali šokėja, tad atvažiavusi gyventi į Lietuvą norėjo tęsti savo veiklą, nes ji gerai labai sekėsi, bet suprato, kad nėra kur – visoje Lietuvoje yra tik vienas šokio ansamblis „Lietuva“, kai, pavyzdžiui, vien Minske buvo 4 tokie.

 „Taip ir neteko man jame padirbėti, nes labai didelė eilė norinčių. Dirbau visur, kur tik pakviesdavo: dalyvavau televizijos projekte „Tu gali šokti“, po to pasipylė daugiau pasiūlymų, dirbau Gyčio Ivanausko teatre, Operos ir baleto teatre, prie įvairių projektų, miuzikluose, spektakliuose“, – pasakoja Irina. Irinos specializacija – charakteriniai šokiai – Lietuvoje menkai pažįstami. Tai sceninio šokio rūšis. Susideda iš liaudies ir klasikinio šokio elementų. „Grubiai tariant tai yra skirtingų tautų šokiai, tik jie atliekami akademiniame lygyje. Tam reikia turėti klasikinio šokio bazę, tada jau gali jų pagrindu šokti visų tautų šokius. 

Pavyzdys gali būti Igorio Moisejevo ansamblis Maskvoje, kuris turi programą „Pasaulio šokiai“. Į ją įeina retų šokių iš Pietų Kinijos, Kalmykų, Mongolijos, flamenko“, – pasakoja profesionali šokėja. Moteris puikiai kalba lietuviškai ir sako, jog išmokti kalbą labai padėjo vyras: „Kai dar gyvenome atskirai, jis man padovanojo žodyną ir knygą „Alisa stebuklų šalyje“. Stengiausi ją skaityti, rašyti lietuviškai žinutes. O jau gyvendama Lietuvoje visą laiką stengiausi lietuviškai klausyti televizijos ir radijo, kad kalba nuolat man skambėtų. Kai dažnai girdi, lengviau išmokti. Šiaip tai man sunku ir įsivaizduoti, kad gyvendamas aplinkoje, kur visi kalba lietuviškai, gali pats ta kalba nekalbėti. Po keturių metų jau kalbėjau lietuviškai, ėjau į pokalbį dėl darbo lietuvių kalba. Man vis dar didžiulė mįslė, kaip kai kurie rusai, kurie gyvena Vilniuje dešimtmečius, lietuviškai taip ir neišmoksta. Kaip taip galima atsiriboti?“

 Irina sako, kad jai Lietuvoje patinka viskas, išskyrus orą, ir šypsosi, prisiminusi, kaip pirmųjų atostogų Palangoje metu lepino 30 laipsnių karštis ir iki 24 laipsnių įšilusi jūra: „Maniau, kad čia visos vasaros tokios. Deja, paskui kasmet važiuodavome prie jūros, bet vis su oru nepasisekdavo“. 

Dabar pašnekovė teigia, kad gyvendama Vilniuje jaučiasi puikiai, o lietuviai užsieniečius priima atvira širdimi, o jei prabyla lietuviškai, jų širdys dar labiau atsiveria.

 „Čia viskas sukurta ir tarnauja žmogui, viskas yra patogu, pradedant nuo dviračių takų, transporto, baigiant biurokratine sistema, kur gali ateiti, paspausti mygtuką ir tavo reikalai jau sprendžiasi“, – džiaugiasi Minską į Vilnių iškeitusi moteris.

Delfi.lt