„Pasveikti tėtis medikas nepadėjo – išgelbėjo vaistų atsisakymas ir sveika gyvensena“

 Mano gyvenimo būdas ėmė keistis dar paauglystėje, užklupus sunkioms, senatvinėms ligoms. Tai buvo reumatoidinio pobūdžio sąnarių artritas, skrandžio bei viso žarnyno susirgimai, nuolatos atsinaujinanti mažakraujystė, silpnumas ir t.t.

Šį spalį švęnčiu 34-ąjį gimtadienį. Turiu tris sūnus ir šiuo metu laukiuosi ketvirtojo vaikelio, o mano gyvenimas, pasirinkus sveiką gyvenseną, visiškai pasikeitė.

Mano tėvelis – medikas, na ir, žinoma, ėmėsi sunkiai sergant mane ,,remontuoti‘‘ pasitelkus ,,visagalę‘‘ mediciną. Tada niekas man nepasakojo, jog nuo mėsos vartojimo organizme kaupiasi šlapimo rūgštis, kuri virsta purinais ir ardo sąnarius bei inkstus. Kuo daugiau gulėjau, tuo labiau stingau; kuo daugiau stingau, tuo labiau skaudėjo vos pajudėjus; kuo daugiau skaudėjo, tuo daugiau vaistų buvo sužeriama į saują, o skrandžio žaizdelės nuo to tik dar sparčiau plėtėsi. Erozijos atsivėrė ne tik skrandžio gleivinėje, atsirado varginanti egzema ant odos. Aš, itin judrus vaikas, nykau. Padėdavo tik mamos išspaustos natūralios sultys. Ėmiau mąstyti, kas mane gelbsti...

Esu dėkinga Motinai Gamtai už savo karštakošišką būdą, smalsumą ir nebijojimą rizikuoti – vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebegert nė vienos tabletės ir paslapčiom jas išmesdavau. Ėmiau atlikinėti elementariausius sąnarius šildančius sukamuosius judesiukus, rąžytis, temptis. Pradžioje – per didelį skausmą, vėliau vis labiau lengvėjo. Ėmė grįžti jėgos. Po ,,gydymo‘‘ ligoninėje priklausė sanatorija. Bet aš iš jos tą pačią dieną pabėgau, pasibaisėjusi tvarka, maistu, užimtumu ir atmosfera. Po metų, būdama 16-os, nors buvo prognozuojama, jog lankysiu spec. fizinio parengimo grupę, subūriau savo pirmąją mergaičių šokių grupę. Treniruotės trukdavo po kelias valandas kiekvieną dieną ir skausmai nebegrįžo. Tik užsispyrimo, savistabos ir tikėjimo savo organizmo galimybe išgyti per nuolatinį judėjimą ir darbą su savimi dėka. Visas organizmas atsigavo, kūnas palengvėjo, protas prašviesėjo. Mąstymas tapo skaidrus ir aiškus.

 Esu dėkinga likimui už galimybę keistis, o ne dejuoti

Įgijau aukštąjį išsilavinimą. Be džiaugsmo. Tęsiau mokslus tęstinėse studijose. Vėl neradau savęs. Ėmiau dirbti lietuvių bei anglų kalbų mokytoja. Su siaubu suvokiau švietimo sistemos absurdiškumą. Negalėjau ramiai žiūrėti į vis labiau robotėjančius paauglius. Vieną dieną, nors smerkė šeima, draugai, nutariau mesti mokytojavimą vidurinėje mokykloje ir ėmiau vesti mankštas privačiai. Smerkimą aplinkiniai aiškino labai paprastai. Kaip žmogus, baigęs aukštuosius mokslus, imasi tokio neprestižinio darbo... Ir vėl nepabūgau likti nesuprasta, nors kelias prasidėjo sunkokai. Tas ,,neprestižinis“ žmonių sveikatinimo kelias nesutrukdė man išleisti ir poezijos knygą „Kai kvepia nupjauta žolė“. Netrukus mano gyvenime atsirado ir joga. Ėmiau pažindintis su savimi.

 Švenčiu visas dienas

Susimąsčiau... Man visos dienos gražios. Jas ir švenčiu.

Man didžiausia šventė, kai galime visa šeima susikurti sau jaukų vakarą prie žvakių šviesos, smilkstant smilkalams ir diskutuojant apie mums įdomius klausimus. Arba diena gamtoje su pačiais artimiausiais – rojus.

Labai daug skaitau, analizuoju. Pamažu einu sveikuoliškumo keliu. Visiškai nevartoju alkoholio. Pastebiu, jog vis sunkiau išbūnu aplinkoje, kurioje alkoholis vartojamas. Mane tikrąja ta žodžio prasme siutina girtėjantys veidai ir bukėjantis mąstymas. Nesuprantu ir jokiu būdu nepriimu jokių pasiteisinimų, susijusių su alkoholio vartojimu.

Nereikia erzinti savo Angelo

Turiu mylimą ir mylintį vyrą. Jis yra mano geriausias draugas, džiaugiasi viskuo, kas džiugina mane, taip pat domisi sveikuolišku gyvenimu, palaiko mano idėjas, padeda jas įgyvendinti. Visi pamažu žengiame šiuo keliu, ieškome, kuriame. Vaikai stengiasi gerti daug vandens, mėgsta mano išspaustas sultis, ugdo valią nepirkdami visokio jovalo blizgančiuose popieriukuose. Mažasis dar darželyje drąsiai dalijosi sveikuoliško gyvenimo idėjomis su auklėtojomis. Gaila tik tėvelių, kurie, per tiek metų pratę prie kitokio mąstymo, mitybos ir t.t., nepriima lengvesnio kelio, kelio su pilnavertiškesne senatve. Kas nesugeba keistis, pyksta ant besikeičiančiųjų, pyksta dėl jų laimės. Tai – tiesiog pavydas ir bejėgiškumas.

Viską bandau savo kailiu. Žinau, nuo ko gerai jaučiuosi, žinau, koks poilsis man tinkamiausias. Nebepykstu ant tų, kurie pyksta ant manęs. Kiekvienam ateis savas laikas keistis. Tik nereikia erzinti savo Angelo, nes pasibaigus jo kantrybei ateina liga ar kitoks sukrėtimas – signalas keistis tučtuojau.

 Kasdieninė veikla – gyvenimas, darbas ir laisvalaikis

Dirbu jogos, pilateso, kūno dizaino, bodiflekso, arabiškų šokių bei kalanetikos mokytoja. Turiu savo klubelį, kuriame vyksta ne tik treniruotės, bet ir skaitomos paskaitos įvairiomis sveikuoliškos gyvensenos temomis.

Išleidusi vaikus į mokyklą, važiuoju į Palangą, į rytinę jogą. Po praktikos užsuku į mišką pažoliauti – dievinu šį užsiėmimą. Grįžusi gaminu natūralią kosmetiką (pradedant kremais ir gydomaisiais tepaliukais ir baigiant šampūnais). Šiuo metu noriu sukurti natūralius kvepalus, domiuosi, renku medžiagą. Vėliau gaminu pietus, pasitinku vaikučius. Iki vakarinių užsiėmimų Kretingoje ir Palangoje dar spėju kartais sukurti kokį papuošalą. Šiuo metu labai domiuosi papuošalų gamyba iš vario bei žalvario. Turiu nuostabų būrį bendraminčių, su kuriais mano darbas virsta švente. Po treniruočių grįžtu žvali, linksma, pasidalinusi idėjomis bei, žinoma, jų pasisėmusi iš mane supančių ir nuolat tobulėjančių žmonių.

 Žmonės domisi sveika gyvensena

Esame, matyt, jau taip sutverti – imame keistis, kai jau kas skaudžiai primina uodegą. Lietuvoje, kaip ir Norvegijoje (ten taip pat tenka skaityti paskaitas), pastebiu tą patį – nemažą sujudimą. Šiuo metu žmonės labai domisi sveika gyvensena, nes suvokia, jog vaistų rijimas tikrai nėra panacėja, jog farmacija tik lobsta iš mūsų ligų ir neduokdie sirgsime staiga mažiau...

Tie žmonės, kurie nekreipia dėmesio į sveiką gyvenseną, gyvena bet kaip, apskritai jau yra ligoniai. Nesuvokiu, kaip galima nesidomėti savo sveikata ir gerove. Nebent sąmoningai trokštama kuo greičiau pabaigti savo kelionę. Tik nihilistai, depresija sergantys ir lengvatikiai gali šitaip elgtis. Jų liks tik mažuma, nes gero gyvenimo vertė esant sveikam vis labiau ir masišiau suvokiama.

Ilona UGINTĖ