Po dviejų metų jūra grąžino žmonėms į kitą Baltijos krantą turėdama tikslą. Kokį? Spręskime patys

Sulaukiau iš savo draugės skambučio, kuriame ji neslėpdama nuostabos ir vidinio džiugesio papasakojo, jog vieną rytą eidama pajūriu pamatė ant kranto išmestą butelį, kuriame matėsi ne kas kita, o žmogaus ranka parašytas laiškas. Moters kaimynas jai patarė kreiptis į vietinę spaudą, o ji, savo ruožtu , sutiko parodyti savo radinį  man. Permatomame baltame butelio stikle iš tiesų matėsi rašto ir piešinio fragmentas. Anot mano draugės, kuri visai neseniai sugrįžo iš emigracijos gyventi į Palangą kartu su savo vyru Keith‘u  galvoja, jog ne kiekvieną dieną žmonės randa iš jūros išmestus butelius – laiškus. Anot butelį radusios ponios Silvos, „tai didelė dovana man. Tai – lyg ženklas pradėti  tikėti prietarais (juokiasi). Tikiu  sėkme  ir laime“,– sakė ji.

Viskas turi grįžtamąjį ryšį

Taigi, butelis – laiškas atsirado mano namuose. Dabar reikėjo surasti žmogų, kuris galėtų  laišką išversti. Jis parašytas vokiečių kalba prieš daugiau nei du metus. Pastaruoju metu  vis dažniau pastebiu, jog viskas, kas turi įvykti, įvyksta laiku ir vietoje. Naujųjų metų naktį į  mano anytos namus, kuriuose dabar gyvenu, Naujųjų metų švęsti atvyko jos anūkas su šeima. Jis gyvena Rusijoje. Parodžiau laišką jam, o jis, labai organizuotas, nedelsiant laiško kopijas nusiuntė savo draugui, kuris  gyvena Vokietijoje.  Jo draugas (neminėsiu vardų), bėgdamas nuo prasidėjusio karo Ukrainoje, kartu su mano giminaičiu ilgą laiką gyveno mūsų namuose.  Kartu išgyventi prisiminimai  suartina žmones, todėl labai apsidžiaugiau sužinojusi, jog Vokietijoje gyvenančiam vyrui  puikiai sekasi, ir visai neseniai jo šeimoje gimė penktas vaikelis.

Trys laiškai viename butelyje

Šiuolaikinės technologijos dabar labai greitai leido sužinoti, kas tuose laiškuose buvo rašoma. Laiškų būta tris. Nepapasakosiu jų turinio, bet aišku viena, kad tai laiškai skirti draugui arba verslo partneriui. Juose nevengiama išsakyti susikaupusių nuoskaudų, pavartoti ir necenzūriniai žodžiai. Laiško autorius išreiškia nepasitenkinimą savo partneriu, kad praėjo du metai, o jis nesulaukė iš jo nei emocinės , nei finansinės paramos. Laiške gvildenamos mintys,  kodėl taip atsitiko. Autorius kaltina savo draugą ar verslo partnerį  nepadoriu elgesiu. Iš laiško turinio yra aišku, jog šiuos vyrus  anksčiau rišo ne tik darbo, bet ir abiejų šeimų bendravimo santykiai.

Piratų laikai baigėsi, o žmonių bendrystė  – ne

Prieš pat Naujus metus teko apsilankyti Silvos ir Keith‘o namuose. Svečiavausi kartu su savo vaikais. Šie, viešėję pas mane Kalėdų proga, ruošėsi grįžti į namus Anglijoje. Stebėdama, kaip ponios Silvos vyras džiaugiasi sulaukęs angliškai kalbančių žmonių, supratau, jog jam labai trūksta bendravimo sava kalba. Įsikalbėjome. Sutuoktinių pora galvoja, kad Lietuvoje apsigyvenantiems užsieniečiams labai trūksta galimybių bendrauti.

„Gerai, jei gyveni dideliam mieste, – sakė jie, o jei mažam provincijos miestelyje – sunku“.  Anot mano draugės Silvos, ji bandė ieškoti bendraminčių socialiniuose tinkluose, tačiau nusivylė, nes, pasak jos, „gali pakliūti ne ten, ir ne pas tuos žmones, kurių ieškai“.

Visi sutikome, jog piratų laikai baigėsi.  Nebereikia laiško siųsti pašto karveliu ar  plukdyti jį metų metais  jūromis.  Dabartinės technologijos  tai leidžia daryti akimirksniu, tačiau šis butelis – laiškas yra daugiau nei kokia brangenybė, – mano jį radusi moteris , nes žmonių bendravimo  niekada niekas negalės pakeisti.

Anot mano pašnekovų, surastame butelyje – laiške draugui ar verslo parneriui labai ryškus dar vienas momentas. Laiškų autorius išsako visas  savo susikaupusias mintis, neigiamas  emocijas ir jas visas išmeta į jūrą.  Po dviejų metų jūra gražino žmonėms  į kitą krantą turėdama tikslą. Kokį? Spręskime patys.

Irena Valužė

https://irenavaluze.wordpress.com/