Populiariausiu Palangos restoranu tituluojama vieta: ką jie daro, kad jokie konkurentai nesugeba aplenkti – vienu metu valgo 1500 žmonių

DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas aiškinasi, kodėl metų metus Palangoje nesikeičia maitinimo lyderis ir kiekvieną vasarą tas pats restoranas pritraukia daugiausia lankytojų. Eilės ten stovi jau kelis dešimtmečius.

Nors kiekvieną vasarą pajūryje atsidaro bent po 10 naujų valgymo bei pramogavimo vietų, nenukonkuruojamu lyderiu visuomet išlieka vienas ir tas pats – Žibininkų kaimelyje netoli Palangos įsikūręs „HBH“ valgymo ir pramogų parkas. Tiesiog restoranu šitos vietos nepavadinsi, nes per 28 veiklos metus jie gerokai išplėtė savo veiklų sąrašą. Nei kiek neperdedu – vasaros dienomis judesio prie „HBH“ daugiau nei prie populiariausių Vilniaus prekybos centrų. Žmonės čia atvyksta dviračiais, automobiliais, motociklais, net autobusais, organizuotomis grupėmis. 

Yra atostogautojų, kurie savo kelionės į pajūrį tiesiog neįsivaizduoja be apsilankymo šiame pramogų parke. Tūkstančiams lietuvių šeimų tai tapo šventa tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Kažkada tie patys klientai atvykdavo dar būdami vaikais su savo tėvais. Dabar jie atvyksta patys būdami tėvais su savo vaikais.

1995-aisiais gegužės 1-ąją atsidaręs restoranas tarp Palangos ir Šventosios poilsiautojų ėmė populiarėti nuo pirmos dienos. O su kiekvienu sezonu vis labiau plėtėsi iki to, kas toje Žibininkų kaimo vietoje stovi dabar.

Atrodo, kad „HBH“ pramogų parko šeimininkai, Matulevičių šeima, čia sukūrė atskirą savo kaimą ar net miestelį. Šioje vietoje dabar veikia restoranas, viešbutis, alaus ir giros bravoras (gamykla), pramogų parkas jaunimui, skulptūrų parkas, pelkių takas, dažasvydžio aikštelė, krepšinio aikštelė, vaikų žaidimų kambariai, „žvėrinčiumi“ vadinamas zoologijos sodas. 

Tam, kad orientuotumeisi šioje teritorijoje, net yra nupieštas atskiras valgymo ir pramogų vietų žemėlapis. Tiems, kas čia lankosi pirmą kartą, be žemėlapio susigaudyti bus tikrai sunku – tą jums galiu patvirtinti aš, šio teksto autorius, straipsnyje aprašomame restorane buvęs vos tris ar keturis kartus. Ir man vis tiek sunku orientuotis aplinkoje. Į visas puses pasukus kažką čia randi. 

Praėjusį penktadienį, pabudęs anksti ryte ir patikrinęs savo „Facebook“ anketą, ten radau sistemos automatiškai sugeneruotą priminimą, kad lygiai prieš 10 metų pirmą kartą lankiausi „HBH“ restorane (palyginus labai vėlai, tik 2013 metais) ir valgiau ten keptą duoną su sūriu, cepelinus, o visa tai užgėriau namine gira arba alumi, sunku atskirti iš nuotraukos. Norėdamas paminėti šią svarbią sukaktį, sukviečiau savo draugus ir vėl nuvykti į šitą restoraną patikrinti, ar ten kas nors pasikeitė, ar nepablogėjo maisto kokybė.

Ir jau šitoje vietoje turiu pastebėjimą: kai Palangoje vizituojančius draugus kviečiu valgyti picų, sušių, meksikietiškų skanumynų ar ukrainietiškų valgių, tiek daug dėmesio nesulaukiu, tiek daug norinčių nebūna. Bet štai, kai pakviečiau į „HBH“, tarp draugų kilo ažiotažas, norėjo visi! Viena mergina net atvyko iš netoli Lietuvos sienos esančio Latvijos kurorto. „Šito tai aš jau tikrai nepraleisiu“, – rašė ji. Švelniai tariant – nustebau. Žmonės tikrai nenormaliai myli šį lietuviškais valgiais išgarsėjusį restoraną ir viską, kas sukurta aplink jį.

Visus kartus, kai lankiausi šioje karalystėje, automobilių stovėjimo aikštelėje situacija būdavo ta pati – ji pilnutėlė. Ir dabar nutiko tas pats. Penktadienį viduryje dienos tuo metu, kai būtų galima gulėti paplūdimyje, žmonės puotauja. Maždaug po 3–4 minučių mes radome vieną laisvą vietą 400 vietų teritorijoje. Iš pradžių pamaniau, kad restorano miestelyje vyksta kokia nors šventė, nes vos išlipus iš automobilio patekome į kažkokią prekybinę mugę.

Tik po to pardavėjos paaiškino, kad tai nuolatinis čia veikiantis turgelis, kuriame lankytojai gali nusipirkti kepurių, kojinių, suknelių, žaislų, papuošalų ir visokių suvenyrų. Tarp turgelio prekeivių veikia daug vaikams bei paaugliams skirtų atrakcijų. Pavyzdžiui, galima pasivažinėti mažosiomis mašinėlėmis arba patrankyti bokso kriaušę. Buvau toks alkanas, kad šioje dalyje ilgai neužtrukau.

Pagal pilną automobilių aikštelę buvo galima suprasti, kad valgytojų netrūksta. Radome pastatytą lentelę su užrašu „Labas, šiuo metu laisvų vietų nėra, prašome palaukti, kol jus palydėsime prie staliuko“. Ir čia likome laukti kartu su kitais alkanais klientais. Tiesa, padavėja iškart įspėjo, jog laukimas truks daugiausia iki 5–7 minučių. „Visada čia taip, šiek tiek palauki ir pasodina“, – ėmė replikuoti šalia stovinti moteris. Ji per vasaros atostogas į šitą restoraną atvažiuoja bent tris kartus, todėl puikiai žino, kaip viskas vyksta.

Kol laukėme, pakalbinau lankytojų srautus reguliuojančius darbuotojus, kurie mane stipriai nustebino. Anot racijomis apsiginklavusių Armino ir Gabijos, iš viso restorano teritorijoje yra 1,5 tūkst. sėdimų vietų – būtent tiek valgytojų vienu metu jie gali priimti. Kiek tiksliai žmonių valgė mano apsilankymo metu, jie pasakyti negalėjo, tačiau patikino, kad absoliučiai visi staliukai buvo užimti. Kaip man iš pradžių ir žadėjo, laisvos vietos atsirado nepraėjus penkioms minutėms.

Niekada nedariau šio restorano apžvalgos, tikriausiai todėl nebuvau labai atidus detalėms, tačiau šįkart analizavau viską iš eilės. Pavyzdžiui, nustebino maisto ir gėrimų meniu – odinis aplankas su metaline rankena. Kaip mano draugai išsireiškė – primena bokalą alaus. Drįsčiau sutikti.

Nors restoranas pilnas, padavėja prie mūsų priėjo po kelių minučių ir paklausė, ar pradžiai norime užsisakyti gėrimų, gal ir užkandžių. Mes užsisakėme tradicinės jų giros, kurią čia vietoje ir verda, o taip pat – garsiosios, visų lankytojų numylėtos keptos duonos su sūrio bei majonezo padažu. Šio patiekalo kaina 5,70 Eur. Smagiausia, kad duoną su gėrimais ant stalo padavėja pristatė per septynias minutes.

Nustebino, nes matydami, kiek žmonių, buvome pasiruošę laukti visą amžinybę. Reikia pastebėti, jog keptą duoną valgė visi aplinkui. Tai tikrai kultinis patiekalas. Anot padavėjos, ją virtuvėje kepa nuolatos vis šviežią, kad lankytojai gautų dar karštą ir nešildytą. Duonos konvejeris veikia nuo ryto iki vakaro. Ji tikrai nuostabi! Vos susilaikėme nuo papildomo užsakymo, nes norėjosi dar ir dar.

Iš sriubų puslapio, kuriame siūlomi penki skirtingi variantai, užsisakiau šaltibarščius, kurių kaina šiame restorane 4,70 Eur. Šio patiekalo kažkaip ypatingai išskirti negaliu – dabar daug keliaudamas po Lietuvą galiu pasakyti, kad esu valgęs ir skanesnių, riebesnių, rūgštesnių. Patiko birios virtos bulvės, nors jas būčiau šiek tiek labiau pasūdęs. Bet čia jau skonio reikalas. 

Daug žmonių šį restoraną sieja su riebiais lietuviškais kaimo valgiais. Tuo jis ir išgarsėjo. Tačiau tiems, kas tradicinės virtuvės nenori, jie siūlo salotų meniu, kurias galima rinktis su lašiša, vištiena arba kiauliena. Kaina visų vienoda, už porciją prašoma 8,70 Eur. Paėmėme salotų su lašiša – stipriai nenustebino, bet jos buvo tikrai skanios, svarbiausia, žuvies nepagailėta. 

Įdomiausiu meniu puslapiu pavadinčiau „kiaulienos patiekalų“ skyrių, kur lankytojams siūlomi patiekalai iš pačių įvairiausių kiaulės dalių: karka – rūkyta kiaulės šlaunis, taip pat rūkyti šonkauliai, kiaulės ausys ir kojos. Bet įdomiausia, jog čia galima pasirinkti, kurios ausies nori – dešinės ar kairės. Jeigu dešinės, ši bus parūkyta, jei kairės, bus tik virta. Priekinės kiaulės kojos – pigiausias variantas kiaulės patiekalų puslapyje – kainuoja tik 8,50 Eur, jos patiekiamos su troškintais kopūstais, šviežiai raugtais agurkais, svogūnais, žirniais ir krienais.

Anot mus aptarnavusios padavėjos, pats populiariausias meniu puslapis yra „bulviniai patiekalai“, kur ir siūlomi garsieji cepelinai. Juos galima užsisakyti po pusę porcijos arba pilną. Jeigu užsisakai vieną cepeliną, kainuoja 5,50 Eur, jei du – 8,90 Eur. Užsisakiau du, nes jų skonis atmintyje stovėjo iki šiol. Privalau paminėti, kad taip pat meniu yra apkeptų cepelinų puselių, o dar kitas variantas – cepelinai iš virtų bulvių su mėsa arba varške. Šių patiekalų neužsisakėme, tačiau pasirinkome „bočiaus kugelį“ už 8,30 Eur.

Cepelinai čia nepraranda savo užsitarnauto gero vardo ir vis dar gaminami puikios kokybės, su daug mėsos, grietinės, spirgių. Viskas kaip turi būti. Apie šitą patiekalą kalbėjau su žmonėmis prie gretimų staliukų, vieni iš jų aiškino, kad su metais restoranas tik pagerino cepelinų kokybę, kiti sakė, jog cepelinai šiek tiek sumažėjo, bet tada išgirdau dar ir trečią komentarą, kad geresnių cepelinų pajūrio regione niekas negamina. Na, čia jau kiekvienas turi savo nuomonę.

Įdomu tai, jog restoranas savo oficialiame tinklapyje skelbia cepelinų statistiką – ten rašoma, kad buvo tokia diena, kai per vieną dieną žmonės suvalgė net 2438 cepelinus. Rimtas rekordas! Iš personalo man pavyko gauti ir naujų duomenų, pavyzdžiui, per tris praėjusio savaitgalio dienas restoranas pardavė 3 tūkst. cepelinų, po tūkstantį per dieną. Neblogai, bet toli iki naujo rekordo pamušimo.

Su visa pagarba cepelinams, vis tik skaniausiu restorano patiekalu, savo subjektyvia nuomone, aš ir mano draugai išrinkome kugelį. Jis buvo toks geras, toks pilnas skonio, tinkamo sūrumo, tinkamo traškumo, kad nesugalvojome nei vieno minuso. Nebent galima jį apkaltinti, jog yra per skanus ir neatsivalgomas. Žinoma, paklausiau padavėjos, o koks šio patiekalo populiarumas, kiek jo užsakoma per dieną. Ji negalėjo greitai atsakyti, todėl ėjo teirautis administracijoje. Ir tada sužinojo, kad per dieną šiame restorane parduodami 300 kugelių. Skaičius solidus, tačiau palyginus su cepelinais, kuklokas.

Mane labai nustebino, kai desertų puslapyje radau pasiūlymą užsisakyti „šakotį“. Galima gabaliukais arba visą, didelį. Pasirodo, jie vietoje patys kepa šiuos lietuviškus šakotus pyragus pagal seną restorano įkūrėjų šeimos receptą. Gabaliukas kainuoja 3,90 Eur. Padavėja mūsų kompanijai rekomendavo paragauti, garantavo, jog liksime sužavėti. 

Taip ir nutiko, gavome jį dar minkštą, sviesto ir kiaušinio trynių skonio, su švelniu citrusų poskoniu. Žinau, kad kolegė žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė iš „Delfi Moterys“ skyriaus šiuo metu rengia šakočių varžytuves ir visur juos ragauja, o po to vertina. Labai rekomenduoju atvykti ir čia, šis turėtų užimti aukštą topo vietą.

Grįžkime prie pagrindinės šio teksto minties – kodėl ši vieta yra tokia populiari, kodėl žmonės metai iš metų čia grįžta. Mums patiko, kad atėję pavalgyti, nepajutome to, jog restoranas yra pilnutėlis. Padavėja nesiskundė, kad yra pervargusi, nesakė ir to, jog virtuvė „vos spėja suktis“, kaip dažnai būna kituose restoranuose. Taip pat negavome perspėjimo, kad „maisto teks ilgai laukti“, kaip dažnai būna. Visai nereikėjo laukti, nešė viską vienas po kito. Jiems pavyksta dirbti taip, kad klientai nepajustų vidinių vargų. Tas yra labai sveikintina. Nes restoranų užkulisiai tiems, kas moka pinigus ir nori tiesiog prisivalgyti, nerūpi.

Pastebėjau, jog dauguma lankytojų pavalgę niekur neskuba, eina į vieną iš pramogų vietų. Mes su draugais pasirinkome „žvėrinčių“, kuriame gali pasivaikščioti tarp čia gyvenančių gyvūnų, juos pamaitinti, apsikabinti, paglostyti. Ypač meiliai bendrauja ožkos, avys, lamos, vištos, kalakutai. Tiesa, su kalakutėmis geriau nejuokauti. Viena tokia įžūli man įgnybė, kai nedaviau jai pakankamai maisto. Norėjau palikti jos draugėms. Teko sumaitinti jai vienai.

Pasivaikščiojau ir po kitas pramogų miestelio vietas, susidarė vaizdas, kad daugiausia judesio vaikų žaidimų aikštelėse. Pakalbinau kelias ten buvusias šeimas. „Mes čia atvažiuojame, nes patinka vaikams. Bandome apeiti viską, praleidžiame pusę dienos“, – sakė su anūke atvykę seneliai iš Klaipėdos. Kita šeima iš Jurbarko teigė, kad restorane ir pramogų parke lankosi tik antrą kartą. „Apskritai į Lietuvos pajūrį labai retai važiuojame, buvome gal prieš ketverius ar penkerius metus, per brangu pas mus atostogauti. Mes geriau į Latviją keliaujame, ten geresnės kainos“, – aiškino jurbarkiškiai.

Tačiau šiemet jie nutarė sau leisti atostogas Šventojoje ir štai, priešpaskutinę dieną atvyko papramogauti į šį restoraną. „Dėl vaikų atvažiavome, norisi juos palepinti, o čia tikrai daug veiklos“, – pasakojo mano kalbinta pora. 

Šiame tekste minimas valgymo ir pramogų centras lankytojams taip patinka, kad jie užsuka į specializuotą jų parduotuvę, kur prisiperka ne tik vietoje verdamo alaus bei giros, bet ir atributinių prekių. Pavyzdžiui, kepurėlių ir marškinėlių su restorano logotipu. Man šitas dalykas priminė visame pasaulyje žinomą restoranų tinklą „Hard Rock Cafe“.

Jo gerbėjai taip pat perka marškinėlius su logotipu ir po to visur didžiuodamiesi vaikšto. Mes, lietuviai, galime pasigirti, kad turime savo „Hard Rock Cafe“ atitikmenį. Tai „HBH“ prie Palangos. Nenukonkuruojama vieta su ypatinga savo dvasia.

Orijus Gasanovas specialiai DELFI iš Palangos