Priešnuodis prieš agresyvų, „sintetinį“ šių dienų amoralumą – knyga „Neliksi vienišas“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017-02-13
Peržiūrėta
92
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Priešnuodis prieš agresyvų, „sintetinį“ šių dienų amoralumą –  knyga „Neliksi vienišas“

Juk jau senokai pajutom, kad mes, lietuviai, savo nenatūraliai sočiu abejingumu naikiname savo gentinį bendruomeniškumą, pilietiškumą, savosios valstybės žmogiškumą, be kurio šlubčioja visos valstybės egzistencija, t. y. gyvenimas, būtis, be ko sunku sulaukti pasaulio pagarbos ir pasitikėjimo. Neveiklumas, smurtas, abejingumas mūs mažoje Lietuvoje užmuša atjautą, gailestį, sąžiningumą, – ar ne Lietuvos tragedija yra užmuštasis Kėdainių keturmetis berniukas Matukas ir DAUG kitų vaikų, senelių. Sibiro tremtyse tokio žiaurumo netekę patirti iš savųjų. NIEKO švento. Dabar daug širdžių suledėjusios. Drumstapročių tik daugėja. Kaip mes nužmogėję laisvaisiais, kapitalistiniais laikais, kai, regis, šveicariškai galėtume gyventi prie Dubysos ir Nemuno, prie Vilnelės, Nėries ir Baltijos. Žodyje „pyragas“ yra žodis „ragas“. Ponystė – raguota. Daug kur ramybę sudrumsčia „baisbobės“.
Kodėl žūsta vaikai? Kodėl tarytum Sosnovskio barščių skėčiai keroja patyčių kultūra, nenoras susikalbėti, – „Nutilk, filosofe“. Lyg kramtytum tortą „Stervelatas“. Bet faktai kalba už save. Mano, tavo, mūsų, lietuvių moralės nenaudai, svarstyklės krypsta į visuotinę Neapykantą, vienas kito panieką, moralinį genocidą, niekuo nepateisinamą grubumą, – et, Nemeilę.
Poetas Vytautas Brencius teisingai klausinėdavo 1989 metais „Lietuvos žvejo“ redakcijos sekretoriate: „Gedi, gal tu atsakytum – į kokį pasaulį paleidžiam vaikus? Jis visas užminuotas beširdžių žmonių neapykanta, apgaulėmis – vaiko siela yra tyra, kaip ašara, bet jam taip sunku užaugti Žmogumi, kuris patikėtų savo augintojais ir kiekvienu, kas jį supa. Nes daug kas nešasi mirtį. Bus daug kraujo, griuvenų ir mirčių Lietuvos egoistų kapitalizme. Apiplaukiau pasaulį. Pats kapitalizmas yra kasdieninis karas. „Brežnevo laikai“ – tik mūsų šviesūs sapnai“.
Tarsi maža žalios Vilties lemputė 2017-ųjų sausio 27-ąją mano žvilgsnio užuovėjoje suspindo dar 1990 metais mūsų namuose Saulėtekio take viešėjusio, pasaulio vandenynus „išbraidžiusio“ ir kranto gyvenimo metraštininko Aloyzo Urbono (1935–2013) dovanotoji jo su Kęstučiu Trečiakausku rašytoji, 1984 metais „Minties“ operatyviai išleista, realių gyvenimo faktų įkvėpta 120 puslapių dokumentinė apybraiža „Neliksi vienišas“.
Žurnalistikoje, leidyboje ryškų, savitą pėdsaką jau palikęs K. Trečiakauskas – taip pat pagarbos vertas vyras, jo moralų darbštumą puikiai prisimenu dar iš bendrų darbų Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje Konarskio g. 49, 1970 metais.
Knygelė „Neliksi vienišas“ buvo operatyviai išversta į rusų, esperanto, gruzinų kalbas, išleista net Brailio raštu.
– Paimk mūsų su Kęstučiu rašytą knygą atminčiai, Gediminai. Tai – trumpoji mūsų dienų „Žmogiškumo enciklopedija“, kurią pavartę žmonės kada nors klausinės: „Ar dar ir TOKIŲ žmonių būta?“ Būta, Geduk, būta, pats žinai, kad ne tik būta, bet ir yra, – šypsojosi šilto ir šalto regėjęs žurnalistas, knygų autorius, buvęs net Klaipėdos ekspedicinės silkių žvejybos bazės jūreivis, geranoriškų patarimų negailėjęs „Tarybinės Klaipėdos“ jaunimui ir pačiam redaktoriui-poetui Antanui Stanevičiui. O ir į „Lietuvos žvejį“ užsukdavęs mano žmonos Vladislavos Marijos žemietis iš Radžionių Rokiškio apskrityje Aloyzas Urbonas.
Kai perskaitai žinelę „Mirė Kėdainiuose žiauriai sumuštas keturmetis“, kai tomografiškai išanalizuoji sveiku protu, logika nesuvokiamus abejingos Lietuvos valdininkijos veiksmus, jau net ir ant Baltijos kranto širdį ir sielą skaudžiai „užveržia“ klaustukas: „O ką MES VISI padarėme ir ko nedarome, kad lietuviškoji XXI amžiaus visuomenės, valdininkijos moralė nesusižvalgytų jai visai nebūtinų „protezų“? Dabar kai ką gali įžeisti norėdamas padovanot... knygą. Yra girtųjų begėdystė, bet ne mažiau baisi blaiviųjų panieka vertybėms.
Gerus kai kurių idealistų-havelistų ketinimus praryja, deja, neišsenkantis Abejingumo šulinys, kuris į daugelį net prabangių lietuvių kiemų vedasi skausmą ir sielvartą, klausiant: „Kur TAS dievas, kad vienas kito neklausom?“. „Nejaugi mes tokie „slabai?“. Net viena „purvapilė“ televizijos studija teigia: „Lietuvoje nenormalu būti normaliam“. „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. „Nevyniokim lazankų“ tingim subines nuo stalų su kavike ir brendžiu savo darbo vietose pakelti ir spręsti skausmingus žmonėms klausimus, mes jau visai „išpindėjom“, – Palangoj iš kapų man diktuoja savo SMS teisybei neabejingas dailininkas Jonas Vaišė. O aš noriu pacituoti ištraukėlių iš A. Urbono ir K. Trečiakausko dokumentinės knygos „Neliksi vienišas“:
„... Įvykis paskatinęs rašyti šią knygą, panašus į stebuklą. Skaitytojui jis gal ir ne naujiena. Apie tai buvo plačiai skelbta laikraščių ir žurnalų puslapiuose, televizijos ir radijo laidose. Didelis tarybinių žmonių susitelkimas, neregėtas operatyvumas išgelbėjo mažos mergaitės gyvybę ir sveikatą... Unikali chirurginė operacija, puikus mūsų medicinos laimėjimas... Buvo pasakyta daug šiltų žodžių medikams, aviatoriams, kitų tarnybų darbuotojams.
Jei kas nors prieš keletą dešimtmečių būtų tvirtinęs, kad įmanoma priauginti vaikui abi nukirstas kojas – vargu ar patikėtume. Jau vien tai, kad pavykdavo išgelbėti gyvybę panašioje situacijoje, atrodė nepaprastas dalykas.
Tačiau taip buvo.
1983 metų liepos 10 dieną „Izvestijų“ laikraščio korespondentai papasakojo, kaip buvo gelbstima Radviliškio rajono Vadaktų kolūkio mechanizatoriaus Vytauto ir lauko darbininkės Vitos Prascevičių dukrelė Rasa, netekusi abiejų kojų. Neturinčią pavyzdžio pasaulio medicinos praktikoje operaciją atliko dviejų stambių medicinos įstaigų – TSRS medicinos mokslų akademijos sąjunginio chirurgijos mokslinio centro ir vaikų chirurgijos klinikos – specialistai. Operavo jaunas talentingas chirurgas, medicinos mokslų daktaras Ramazis Datiašvilis.
Už vaiko sveikatą kovojo daugelis žmonių. „Pasitrauk, mirtie!“ – taip galėtume pavadinti šią operaciją, pasibaigusią visiška pergale.
Šio įvykio pasvarstymas – įtaigi ir naudinga pamoka ateičiai. Prisiminkite: nuo nelaimės akimirkos, kai šienapjovės ašmenys negailestingai rėžė per blauzdas, iki tol, kol Ramazis, numetęs kaukę ir plonytes chirurgo pirštines, nubraukė nuo kaktos nuovargio rasą ir pirmąsyk tą dieną nusišypsojo, praėjo vos apie aštuoniolika valandų. O kiek įvykių per tą nepilną parą būta! Nervingai ir atkakliai skambėjo telefonai ligoninėse, atsakingų medicinos darbuotojų butuose, aviacijos dispečerinėse, netgi karinėse dalyse. Prastais kaimo keleliais lėkė kolūkio pirmininko „Niva“, ir kilo į audrotą tamsų nakties dangų lėktuvas. Sunkus, galingas daugiavietis lėktuvas vienai mažytei Raselei...
Nelaimėje pažinsi draugą, – sako liaudies išmintis. Taip jau susiklostė, kad mergaitę gelbėjo įvairių mūsų šalies respublikų, daugelio tautybių žmonės. Nelaimės akivaizdoje patikimiausia jėga buvo tarybinių tautų vieningos šeimos jausmas. Jis tiesiog nušlavė visas kliūtis ir kliūteles, kurių visuomet pasitaiko kelyje, nes toksai gyvenimas.
Štai kodėl su ypatingai šviesiu jausmu širdyje mes prisimename optimistinę tragiško įvykio baigtį ir vėl kartojame viltingus, padrąsinančius, sakytume, šventus žodžius: neliksi vienišas. Niekada neliksi vienišas! (Atoriai)
Šioje vietoje įterptini ir jautraus, bet kokią „Bežmogystę“ ir 1969-aisiais tarybiniais metais smerkusio, viešinusio, niekinusio aktoriaus-poeto Kęstučio Genio eilėraščio posmeliai iš knygos „Neišduokim Lietuvos“:
Argi Tiesa, kuriai sulaužyti nugarkaulis ir kojos
Dabar, kaip klounas cirke ant galvos neatsistoja?
Argi virvė po kupolu prieš minią įtempta
Tiesos krauju ir prakaitu nesutepta?
Argi patyčios – žiovulys ir piktas juokas –
Nėra tas atpildas ir ta lemtis,
Kuriais menkystos šiandien jai užmoka
Vergvaldiško dosnumo apimti?
Argi lyg muilas ant prekystalio nesuvynioti –
Žmogaus orumas, jo garbė, jo sąžinė ir protas?
Argi tironai, išsigimėliai ir žmogžudžiai
Nepostringauja šiandien apie laisvę išdidžiai?
(Šilalė, 1969.IX.9, iš eil. „Argi ne tu?“)
Vis dėlto TADA žmogiškieji idealai, jausmai buvo vertinami labiau, negu 2017 m. laimėtas milijoninis loterijos prizas. Primintina daug kur net pasaulio platumose gaivų „country šaršalą“ sukeliančio lyderio tautą vienijančio „Akacijų alėjos“ festivalio Kulautuvoje, pakauniuose, „krikštatėvio“, Palangos publikos irgi laukiamo Virgio Stakėno dainos „Mažas žmogus“ mintys, lyg negyjančios sielos stigmos...
Lyg medžioklės džiunglėse varovai išaugome „brežnevinės kultūros“ drapanas. Lietuviai kantrūs, bet kas Anametyje buvo svarbiausia? Gimtoji kalba ir tradicijos. Pilietinė pozicija. Kolektyvinė sąmonė. Savitarpio pagalba bet kuriuo paros metu. Ašaromis nespekuliavome. „Esam biedni, bet būkim teisingi“. Gerokai mažiau galėjai sutikt egoistinių „pilvanaudžių“. Žmonės nebuvo ABEJINGI. Retas stovėjo „po medžiu“. Čia – ne komjaunuoliško „peckelio svaičiojimai“ – 1969 metais pradėjau oficialią 33 metų darbinę veiklą literatūriniu darbuotoju „Komunistinio žodžio“ laikraščio redakcijoje Kelmėje, o užbaigiau – 2008 metais katalikiškosios šviesuomenės savaitraštyje „XXI amnžius“, tad teko spręsti, pažinti lietuviškosios gyvensenos „kryžiažodžius tarp smuklių ir bažnyčių“, kolūkiuose ir mokyklose, teismuose, ogi, visur, kur liepė kasryt sąžiningas Baltas Lapas. Net latriukai vyno butelį tuštindavo, pasislėpę giliuose krūmynuose už Kražantės, nes suvokė, kad bet koks viešesnis „paradas“ Kelmės centru – gėda, dar „kokia kaiminka gali į redakciją paskambint, Mūsų pipirui“. Spausdintu žodžiu 1969 metais, žinau, Liolių, Šaukėnų, Paprūdžių žmonės „dieviškai“ tikėjo... Kolūkių pirmininkai, atidėję ne vieną darbelį, pataikavo į kaimą atidulkėjusiems „Moskvičiuku“ rajono centro korespondentams: „Geriau taikiai sugyventi, velns žino, kokių faktukų anie, po svietą klajodami, turi susirinkę... Su partkomu ir redakcijomis reikia atsargiai, diplomatiški žalčiai“...
Šiandien meluoti nereikia: žmogus žmogui veržėsi padėti. Buvom kaimyniškesni, nuoširdesni, atjautesni ir „be jokio botago iš viršaus“, vien tik asmeninio – „Sąžinės dievo parėdymais“, širdies intuicija. Tada visi lietuviai buvome diplomatai. Laikmetis išmokė egzistencinės adaptacijos. O gerumas – įgimtas. Tai liudija ir 2017-ųjų žiemą ypatingai vertinga kolegų – žurnalistų K. Trečiakausko ir A. Urbono metraštinė knyga „Neliksi vienišas“ (1984). Tai – „Haveliškos žmogiškumo kultūros“ iliustracija, kuri visiems, visur ir visais laikais įsakmiai primena, jog... Likimas sprendžiamas dabar, o noras norėti gimdo norą galėti. Nuodėmė – galvoti vien apie save. Nužvalgęs jūrą gelbėtojo akimis nuo Palangos tilto, niekad nepamirštu, jog bangų mūšoje netikėtai gali pastebėti čia išnyrančią, čia vėl štormingos bangos skara paslepiamą silpstančio žmogaus galvą. Žinau, kad, bėdą pajutęs, šokčiau į siautulingas bangas nedvejodamas, – tik menkystos dreba dėl savo kailio“.
Laimei, Palangoje per tris vasaras 2002–2005 Gelbėjimo stotyje tokių sutikti neteko. Palangiškiai – narsi tauta. Iš jų gali pasimokyti vyriškumo. Tokie – ir knygos „Neliksi vienišas“ herojai, ir jie vertingesni už literatūriniuose balzakų romanuose išgalvotuosius.
Optimistine lietuvio prigimtimi ir 2017-ųjų vasario 16-osios išvakarėse tikiu, jog nepavirtom bejausmių egoistų teritorija, kurios gyventojus vienija „TIK Kasos langelis“. „Esam biedni, būkim teisingi“. Laimė valstybėje prasideda nuo laimingų bendraveidžių šeimoje, gerbiant kitą, padedant vienas kitam, apsaugant ir nuo dvasinio nusigyvenimo.
Raselės Prascevičiūtės nelaimė 1983 m. birželio 17 dieną smarkiai išgąsdino ne tik Radviliškio rajono, bet ir visus Lietuvos gyventojus, bet ji ir išryškino lietuvių su „kokybės ženklu“ bruožus, širdžių gerumą, – ak, juk draugą pažinsi nelaimėje... Tada abejingų niekur nebuvo.
„... Stovi šienapjovė vidury nebaigto pradalgio. Peiliai prie aukštųjų varnalėšų prisiglaudę. Ant nukirstos žolės stiebelių – kraujas. Ir Rasos kojytės čia pat guli. Viena aukščiau pėdos sąnario, kita – vos ne prie pat kelio įstrižai nukirsta. Su lengvais batukais, kojinėlėmis. Kai pamatė tėvas tas kojeles, tai sustingo, lyg drobė išbalo. Negali iš vietos pajudėti, stovi lyg įkastas, kumščius sugniaužęs.
Gerai, kad žmona netoliese buvo, išgirdo vaiko klyksmą. Griebė sužalotą dukrelę ant rankų, bėgte parbėgo namo, paguldė Rasą lovelėn, plėšė savo suknelės diržą, užveržė aukščiau kelių kojas, kad kraujas srovėmis nesilietų...“, – rašė A. Urbonas ir K. Trečiakauskas.

(Pabaiga kitame numeryje)

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga

"Palangos tilto" informacija, 2019 12 13 | Rubrika: Kultūra

Gruodžio 5 d. popietę Palangos viešojoje bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga „Tarytum vėstančios žarijos“. Jos puslapiuose – autoriaus brandžios mintys apie žmogaus prasmingą buvimą istorijoje ir kasdienybėje, apie gyvenimo trapumą, grožį ir neblėstančią viltį.


Palangiškis menininkas Vytautas Kusas šaliai padovanojo naują rekordą – šią savaitę oficialiai užfiksuota, kad V. Kuso sukurta knyga „Būsenos“ yra mažiausia lietuviška knyga šalyje. Naujasis šio menininko rankomis sukurtas šalies rekordas – eilėraščių knyga „Būsenos“ – yra 8 milimetrų...


Žinomas mokytojas Jonas Brazdžionis šią vasarą išleido jau penktąją savo poezijos knygą, pavadintą „Į sūkurį pakliuvę“. Kaip prisipažino palangiškis, jau ir nebegalvojęs, kad dar viena jo knyga išvys dienos šviesą, tačiau ją išleisti paskatino neeilinė sukaktis – judviejų su žmona Deimantinės vestuvės. Poezijos knyga tapo tarsi...


Juk jau senokai pajutom, kad mes, lietuviai, savo nenatūraliai sočiu abejingumu naikiname savo gentinį bendruomeniškumą, pilietiškumą, savosios valstybės žmogiškumą, be kurio šlubčioja visos valstybės egzistencija, t. y. gyvenimas, būtis, be ko sunku sulaukti pasaulio pagarbos ir pasitikėjimo. Neveiklumas, smurtas, abejingumas mūs mažoje Lietuvoje užmuša...


Netiesa, kad šiandien knyga vaikui nebeįdomi

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 06 20 | Rubrika: Miestas

Dažnai galima išgirsti kalbant, kad šiandieninį vaiką sunku atitraukti nuo kompiuterio ar mobilaus telefono ir sudominti jį knyga. Pastaroji, daugelio teigimu, vaikų visiškai nebedomina. Tačiau šiuos žodžius paneigė Palangos viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos.


Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į...


Raimundai, bedarbiu tikrai neliksi!  11

Linas JEGELEVIČIUS, 2013 01 03 | Rubrika: Miestas

  Prieš šventes Talibano mulos tiubeteiką užsimaukšlinęs buvęs vidaus reikalų ministras, Seimo rinkimų nevykėlis ir vis dar sunykusios Liberalų ir centro sąjungos atsakingasis sekretorius (vadinasi, viešas asmuo) Raimundas Palaitis interviu vieno leidinio žurnalistei pasiguodė apie per dvyliką politikoje praleistų metų išvystytą nepasitikėjimo...


Pristatyta knyga „Pakelti akis“

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 04 17 | Rubrika: Miestas

Praėjusio antradienio vakare Palangos viešojoje bibliotekoje susirinko gausus būrys žmonių, norinčių pasidžiaugti ir pasveikinti naujos knygos „Pakelti akis“ kūrėjus. Tai knyga, kurioje nuoširdžiais pokalbiais ir atsiminimais atkuriamas Juknaičių gyvenvietės kūrimas ir vystymas. Malonus susitikimas dar kartą sužadino norą prisiminti tai, kas buvo svarbiausia, taip pat padėkoti už...


Gamtininkės knyga - „Gyvenimo spalvos“

Mindaugas GEDMINAS, 2010 01 06 | Rubrika: Miestas

Paskutinįjį 2009 metų pirmadienį kultūriniams renginiams neabejingoje „Luizos“ kavinėje susirinko kelios dešimtys meninei saviraiškai, fotografijai, dailei, poezijai neabejingų sambūrio VšĮ „Trečiasis amžius“ narių, kuriems aštuntus metus vadovauja Irena Linkauskienė, ne tik iš Palangos, bet ir iš Klaipėdos. Čia iškilmingai pristatyta ypatingai originali, natūrali, dieviškąja poezija...


Respublikinio eilėraščio konkurso „Aš, knyga ir vasara“ laureatės

Birutė Pilibaitienė, Pradinės mokyklos bibliotekininkė, 2009 11 17 | Rubrika: Kultūra

Vasaros pradžioje buvo paskelbtas respublikinis eilėraščio konkursas „Aš, knyga ir vasara“. Jame dalyvavo 1-12 klasių mokiniai. Prasidėjus mokslo metams, Palangos pradinės mokyklos vaikai atnešė savo kūrybą į biblioteką. Atrinkome trylika tinkamiausių pagal konkurso nuostatus eilėraščių ir nusiuntėme rengėjams į Vilnių. Nekantriai laukėme rezultatų ir jie mūsų neapvylė.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius