Robertas Šarknickas: „Palanga eina Kauno pavyzdžiu, kas nutiko, Vilniau?“

Netolimoje praeityje buvo tokia istorija, kuomet vyko nemažas susipriešinimas dėl Vyčio skulptūros Lukiškių aikštėje. Buvo ginčas, kurio metu visuomenė susiskirstė į dvi puses: Vytis arba Kalvelė. Deja, ilgai puoselėtai idėjai – Vyčiui Lietuvos sostinėje Vilniuje – vietos neatsirado, buvo pasirinkta „Kalvelė“. Taip, vieni laimėjo, kiti, deja...
Vyresnioji karta su jaunimu ilgai diskutavo, ginčijosi taip, kad jausmas, stebint diskusijas, buvo lyg užvalgius aštraus meksikietiško padažo. Bet viskas, sprendimas priimtas, Vyčio Lukiškių aikštėje nebus, o Kalvelė palauks arba jos niekada nebus. Kol vienos valdančiosios partijos valdomas Vilnius dėliojo domino kaladėles, visais būdais stengdamasis išvengti konflikto visuomenėje, tašką galiausiai padėjo Kaunas. Laikinoji sostinė, atrodo, vadovavosi principu – jei jiems nereikia istorijos, mes ją prisiminsime, nes mums ji svarbi.
Kaip tarė, taip padarė. Iki dabar ne tik lietuviai, bet ir turistai įsiamžina fotografijose prie Vyčio skulptūros, kuri tapo populiaria lankytina vieta prie Kauno pilies. Na, įvyko, tai įvyko, bet istorija tuo nesibaigia. Kaip sakoma, Vilniaus savivaldybė pati nenujausdama sukūrė antrą paminklų praradimo filmo dalį. Prieš metus ar daugiau buvo paskelbtas konkursas buvusiam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai įamžinti.
Konkursas įvyko, paaiškėjo laimėtojas, tačiau, daugumos netikėtumui, Vilniaus savivaldybei netiko skulptūros idėja.
Šarknickas papasakojo, kaip jautėsi po skiepo: artėjant vakarui prasidėjo, tai ko mažai tikėjausi (572) O čia tai bent. Kompetentinga komisija vertina darbus, geriausi autorių darbai laimi, bet biurokratai sako: „Ne ne ne, laimėjo ne tas.“ Ir dar prideda, kad Lietuvos skulptoriai neturi vizijos kurti skulptūrų dabartiniame laikmetyje. Sakyčiau, šiek tiek įžūloka taip kalbėti, žinant, kiek daug skulptorių yra vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Nepaisant to, tokiais pareiškimais yra įžeidžiami ne tik autoriai, bet ir kompetentinga komisija, kurią, švelniai tariant, savivaldybės biurokratai „nurašo“. Na, bet nuomonė yra nuomonė. Gerai, einu prie antros filmo dalies. Turim situaciją – A. Smetonos skulptūra Vilniaus biurokratams netinka, todėl visais būdais stengiasi kažką daryti, tempti gumą ar kažkaip improvizuoti, skelbti naują konkursą. Tiesa, šis klausimas buvo neseniai atsidūręs ir Seimo Kultūros komitete. Išgirdome daug savotiškų Vilniaus savivaldybės architekto vertinimų apie Lietuvos skulptorius.
Bet visgi, kol savivaldybė taip keistai sukinėjo viražus dėl Smetonos skulptūros, kol visaip bandė teisinti savo veiksmus, imdama pavyzdį iš Kauno atėjo Palanga, kurioje Smetonos skulptūros idėja jau skinasi kelią.
Aha, kol Vilnius trepsi vietoje, laikas pasiimti tai, ko jiems nereikia – istorijos ir teisėtai laimėtos skulptūros. Ir štai, Palanga jau skelbia: „Mes norime pagerbti A. Smetonos indėlį Palangai.“ Kaip žinia, A. Smetona prisidėjo, kad Palanga būtų grąžinta Lietuvai. Sveikinu Kauną ir Palangą dėl požiūrio į istoriją, su lėšų sutaupymu ir išmone. Na, o Vilniau, Tavęs tegaliu paklausti, kas nutiko?