Skaniausi gyvenime – sūnaus Mindaugo ledai ir ... išsigandęs žirgas Dubysos nuokrantėje

Tą dieną, kai tolokai nuo Palangos – Londone gimė naujas karaliukas, mudu su Mindaugu, čia sugrįžusiu būtent iš karalių šalies, „skraidėm“ per Palangą.
Gerai nusiteikę abu su „Mažium Mindžiu“ įžengėm į muzikalaus, spalvingo ir žaismingo Vaikų parko teritoriją, ir, gal pagautas šio jau visų pamėgto priejūrio kampo vasariškų nuotaikų, dar tik 36-osios savo vasaros sūnus, kaip geriausiais mokykliniais ir po to studentiškais metais, mašinaliai atsigręžęs, paklausė: „Gal, tėvuk, čia abu suvalgysim ledų?“ Žinoma, aš labai nudžiugau. Toks pasiūlymas tėvui – vertingiausias sūnaus Honoraras.

Džiaugsmas, kuris
nepraeina
Taigi, tą dieną, kai anglai susilaukė naujo „apaštaliuko“ virš visų, mudu su aštuonerius metus Anglijai sąžiningai tarnaujančiu sūnumi Mindaugu Palangos Vaikų parke, pamiršę bet kokį vėją nuo Liepojos ar dar toliau, savo dar nepamestais, malonumų serotoniną išskiriančiais skonio receptoriais skanavome Tryliktųjų metų vidurvasario kurortinius ledus ir, laikas nuo laiko persimesdami žvilgsniais, tai vienas, tai kitas „pabarstydavome“: „Faina“. Išoriškai sueuropėjusios Gelbėjimo stoties smėlynų teritorijoje, jūros akivaizdoje, ledus valgėm ir „Fain“ kartojom iki pat naujam amžiui atgimstančios Žvejų gatvės.
Visiems linkėčiau, kad tokių sielą skaidrinančių ir sušildančių (!) bendrų vaikų ir jų tėvų ledų iš Vaikystės parko  žmonių gyvenime būtų kuo dažniau, – ir ne tik Palangoje. Tai – džiaugsmas, kuris nepraeina. Kaip ir save primenantis skausmas, sielos stigmos, išnyrančios į paviršių iš asmeninės patirties Jūros.
Galima loterijoje pinigais išlošti milijoną, ne du, plius dar ir pralobti, neskaudinant kito, bet svarbiau egzistencinėse gyvenimo kautynėse už būvį nepralošti velniui savęs. Nenusigyventi dvasiškai. Nesuniekšėti. Štai todėl dabar, Senjoro amžiuje, man taip pat, kaip tas loterijos milijonas, yra ypač reikšminga ir svarbi net ta kukliausia namų Palangoje pasiilgusio sūnaus – emigranto Mindaugo dėmesio išraiška – nerealiai skanių, širdim sušildytų ledų porcija Vaikų parke, kur, beje, pernai smagiai žaidėme su mūsų namų Princese, anūke Beatriče. Ir žaisim vėl rugsėjį, mums rūpi šilti Margaritos ir jos dukros žvilgsniai. Laimingi visi, sveiki Saulėtekio karaliai.

...susimąstęs sėdėjo
Miminas
Visi Čekiškės miestelio namai, lyg, beje, neabejingi gaisrams, susitarę atsigręžę į vienintelę akmenimis grįstą gatvę. Prie vieno žaliai dažyto namo, ant priedurio cementinių laiptukų susimąstęs sėdėjo Miminas – Miminai, užpakalį sušalsi. Ko lauki?
Jūs tyliau! Jis miega. Aš užrakinau, dabar saugau. Va, raktą turiu.
Ką saugai?
Ką? Tėvą. Vakar vėl girtas buvo pas Aleną-Lokį, tai aš jai langus išdaužiau. O šiandien tėvo nebeišleisiu! Žūsta žmogus. Gaila!...
Pamažėl, pamažėl vaikas atskleidė savo nepavydėtiną dalią...
„...Kiek su močiute mamos neprašome, kad ji negyventų su tuo „pijoku“ – nieko neklauso. Sako – „aš jį myliu ir mylėsiu, kol mirsiu“. Ir verkia, verkia ir verkia. Verkia ji, verkiam ir mes su Senąja. Senoji šneka: „Vaikeli, su kuo ta meilė valgoma, savęs, vaiko žiūrėk, juk atvažiuoja „ponaitis“ iš didmiesčio, kaip pats sako, į provinciją, viską skolon prageria, visą tavo mėnesio algą, duoną, ir vėl kaip kamparas išgaruoja. Dieną naktį pas tą „samagončikę“ Aleną...“
Miminukas minutei nutyla, paskui vėl... „Vaikai vadiname Aleną Lokiu. Stora, didelis pagurklis ir balsas storas, pragertas, prarūkytas, tik kojos plonos kaip visų bobų „pijokių“. Ji – samagono duona visiems miestelio vyrams ir guli su jais. Ir mergų jiems priveda. Mano tėvui irgi. Todėl jam namuose nuobodu. Galėtume eiti grybauti, ai, vis girtas ir girtas. Kai Senoji pasakė, kad namuose duonos nėra, kad vienai mano mamytei sunku ją uždirbti, visus pinigus tėvas prageriantis, jo akys lyg buliaus – paraudonijo, trenkė durimis ir už pusvalandžio metė 5 kepalus duonos. „Ėskit! – šaukė. – „O tu, sene, mano gyvenimą nori suėsti. Nepavyks!“. O mane nei iš šio, nei iš to į kampą, žirnių pripylęs, paklupdė! Ir išėjo. Kad supykau!
Ir nutarėme su Senąja atkeršyti už visas verkiančias miestelio mamas. Senoji paėmė skudurą, jį išsuodino, gerai patrynusi keptuvės apačią, ir patarė, nuėjus pas Aleną-Lokį, apkabinti ją, o bučiuojant glostyti veidus tuo suodinu skuduru...

Paršeli, ko čia, jukš namo!
Nueinu. Tėvas, apsikabinęs Aleną-Lokį, jau girtas, net viena akis žvairuoja, dešinė jo ranka ant peties, o kitą kiša jai po sijonu, kažko ieško, ir abu garsiai dainuoja:
„O kaip buvo linksma,
Kai užlipo jis,
Ant bėro žirgelio
Toks šaunus karys...“
Pamatęs mane, tėvas, kaip visada pasakė: „O tu, paršeli, ko čia, jukš namo! Aš greit pareisiu!” Jis pyksta ant manęs.
Pernai Kaune jis supažindino mane su dar viena man skiriama pamote, tokia Dragūniene. Ta ištiesė man krūvą brangių saldainių „Ramunė“, o aš kai dėjau per jos tą ranką, saldainiai pažiro ant gatvės... „Nereikia man nė saldainių, nė jūsų, aš turiu ir myliu tik savo mamytę“, – pasakiau.
Tėvas šėrė niuksą, išbarė, kad aš „kuprius kaimietukas“, ir išgrūdo atgal pas mamą. Jis pasiliko. Dabar žinau: aš jam irgi trukdau. Gal sugulti... Ir visada garsiai ginu, gerai vertinu savo tikrą mamą.

Čekiškėje aš apsikabinau Aleną
Tada Čekiškėje aš apsikabinau Aleną-Lokį, bučiavau, o jos veidus glosčiau suodinu skuduru: „Alyte, aš tave labai labai myliu“. O netveriu juokais: „Pijokų vadė – tikra indėnė...“
Kad jūs žinotumėt, kaip visi pasiuto, kai pastebėjo! Tėvas išsvirduliavo iš užstalės ir spyrė man, po to parodė špygą....
Tą dieną, kai Anglijoje gimė putlialūpis berniukas Karaliukas, prisiminiau, kaip nelengva mamoms auginti žmonėmis kai kuriuos betėvius, o jų meilės išsiilgusius „karaliukus“ Lietuvoje. Aš smerkiu save už tai, kad neprisiverčiu dažniau nuvažiuoti į Kėdainius ir, patvarkius kapą, gėlėmis pagerbti savo tėvo atminimą. Neprisiverčiu. Bet... kad jis.. tų savo šviesaus atminimo gėlių... nepasodino ir nepražydino savo sūnų širdyse! Savo lėbavimais, „balių kultūra“ jis marino pirmosios žmonos gyvenimą ir mus – Gediminą, Kęstutį, Vytautą... Negana to, kad bėgo nuo alimentų duonai, dar finansiškai „melžė – melžė“ ir savo mamą, ir mūsų Maitintoją, nuverkusią mažo miestelio takus: „Na, jau ne, Tania, aš jau toje provincijoje nesikankinsiu. Ką, mano kostiuminę prancūzišką medžiagą nori parduoti ir pirkti Gedučio tuberkuliozei vaistų? Ne, verčiau karvę parduok, o aš Kaune turiu gražiai atrodyti. Kaunas – ne Čekiškė...“