Taksi Maroke: mokėjome nemokančiam skaičiuoti vairuotojo iždininkui

Palangos tiltas, 2016-12-01
Peržiūrėta
1781
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Vienas iš mano „gydytojų“ – draugas Saidas.
Vienas iš mano „gydytojų“ – draugas Saidas.

Inga ŠVIESAITĖ

Išaušo dar vienas rytas Rissani. Ir šį kartą jau šviesesnis ir geresnis nei vakar. Nors reguliarūs vizitai į mano jau pamėgtą vietą vis nesiliovė, tačiau jaučiau, kad vėl galiu grįžti į žemiškąjį gyvenimą. Su realybės pojūčiu grįžo ir neišspręstos problemos – reikėjo apsilankyti banke ir išsiaiškinti, kodėl bankomate iš JO kortelės buvo nuskaičiuoti pinigai. Taip ir padarėme.

Datulininkų „suvažiavimas“
Vos išėję iš viešbutuko nebesupratome kas darosi – visur knibždėte knibždėjo datulių pardavėjų, vienas po kito ėjo asilai su pilnais krepšiais šių saldėsių, kalnai, taip, didžiuliai kalnai, pūpsojo ant kiekvieno kampo. Susižvalgėme – jei jau čia vyksta kažkoks „datulininkų“ suvažiavimas, mums būtinai reikia įsigyti šių vaisių. Šį kartą rinkosi JIS. Kadangi tiek aš, tiek JIS esame „ypatingai“ patyrę datulių rūšių, jų sunokimo ir kitokios informacijos reikaluose, JIS nupirko žalias, dar neprinokusias datules, kurios buvo tiesiog nevalgomos. Dar. Supratome, kad reiks palaukti bent keletą dienų, kol jos sunoks.
Surauktais veidais patraukėme banko link. Nežinau, ką kiti pasaulio žmonės veikia antradieniais, tačiau Rissani gyventojai tikrai būna banke. Nusidriekusi ilgiausia eilė mus paskatino eiti pasivaikščioti, su viltimi, kad ji vėliau šiek tiek apmažės. Todėl JIS nusprendė man aprodyti kasbah, kuriame lankėsi tada, kai aš grūmiausi su mirtimi. Toli eiti nereikėjo ir mes jau buvome šio mažo miestelio viduje. Pasijutau itin nejaukiai slankiodama po siauras, mažai apšviestas gatveles. Vieniši bėgiojo perkarę katinai, o iš niekur išlindę vaikai (vaikai – jie vėl grįžo į mano gyvenimą!) vis kaulijo pinigų ir sekiojo iš paskos. Norėjau kuo greičiau iš ten dumti. Padažnėjęs pulsas ir pagreitėjęs kvėpavimas pagaliau atvedė prie vieno iš išėjimų. Nors JIS ir ragino dar truputį čia paslampinėti, tačiau aš nebeketinau kelti kojos atgal, tad pasukome į paštą išsiųsti atvirukų savo draugams ir namiškiams. Ir jei aš maniau, kad mes matėme didelę eilę banke, man reikėjo šiek tiek laiko susivokti dėl to, kas dėjosi pašte – praktiškai nebuvo kur kojos padėti. Neee, šiandien atvirukų mes nesiųsime.

Už taksi mokėjome ne vairuotojui...
Taigi, grįžome atgal į banką. Eilė lyg ir nebuvo mažesnė, bet mes nusprendėme laukti. O laukti ilgai nereikėjo, nes pasiteiravę vietinio apsauginio (o gal policininko?), kur mums reikėtų kreiptis, iškart atsidūrėme banko valdytojo kabinete. Mums buvo paaiškinta visa situacija ir pasirodo nesusipratimas įvyko dėl mūsų banko klaidos. Tačiau viskas buvo operatyviai sutvarkyta, mes galėjome ramiau atsikvėpti ir vėl mėgautis savo kelione.
Tik išėjus iš banko, JIS susitiko jau pažįstamą vietinį, kuris mus pakvietė apžiūrėti jo parduotuvės. Nenorėjau ten eiti (oh, ir vėl – tą dieną mane traukė mažai vietų, jaučiausi šiek tiek sudirgusi nuo karščio, vėl mane užplūdusios didžiulės masės žmonių bei vis dar tebesitęsiančių sveikatos problemų), tačiau nebuvo kada spyriotis – man vėl reikėjo aplankyti nykštukus. Vietinio žmogaus X parduotuvė graži – su daugybe rankomis austų kilimų, skarų, berberiškų apdarų, sidabro papuošalų, masyvių karolių ir daugybe smulkmenėlių. Tačiau pasivaikščiojęs po turgų supranti, kad tokių parduotuvių kaip jo – daugybė. Supranti ir tai, kad kvietimas „apžiūrėti“ yra pardavėjo viltis. Tai jo šansas, kad tu ką nors įsigysi. Ir tokios situacijos man kelia įtampą – jaučiu pardavėjo lūkesčius, jaučiu vidinį spaudimą ir po to tą nesmagumą, kai nieko neperki.
Palengvėjo išėjus iš turgaus. Nusprendėme apžiūrėti ir patyrinėti miestelį, kuriame vos nemiriau. Truputėlį pasivaikščiojus supratau, kodėl ryte mus pasitiko datulių kalnai – čia viena po kitos vėrėsi šių vaisių giraitės. Įdomu, tai, kad kone vidury miesto, kuris paskendęs sausroje ir dulkėse, įrengta drėkinimo sistema (ir manau, kad tikrai sena), kuri leidžia vešėti žaliuojančioms datulių palmėms.
„Užkibome“ už vietinio marketingo...
Šis miestelis nedidelis ir visiškai nepanašus į nei vieną, kuriame teko būti prieš tai. Toks plokščias, vieno molio atspalvio, kaitrus ir lėtas. Jei tektų pagyventi čia ilgėliau, tikriausiai net mano mintys pasidarytų kur kas vangesnės. Bet užsibūti čia neketinome – planavome nusipirkti daug vandens, šiek tiek vaisių ir nuslūgus didžiajam dienos karščiui traukti į Saharą ir jos milžiniškas kopas. Bet kaip visada turgus mus įtraukė. Vėl „užkibome“ ant vietinio marketingo – „užeikite tik apžiūrėti mano parduotuvėlės“. O kaip gi neužkibsi, jei akį traukia berberiški papuošalai, indai, peiliai, plačiausios skaros. Žiūrėjom, žiūrėjom, grožėjomės ir lietėm ir... prisipirkom visokiausių dalykų. Buvome visai patenkinti savo pirkiniais, nusiderėjome daugiau nei pusę siūlytos kainos, tačiau vėlesnė patirtis parodė, kad derėtis galėjome dar ir dar, nes mūsų pirkiniai buvo verti kur kas mažiau nei sumokėjome. Tiesą pasakius, turguose, kur reikia derėtis, man nelabai patinka. Aš mėgstu aiškumą ir niekas manęs neįtikins, kad derybos yra labai smagus ir azartiškas užsiėmimas. Bent jau ne man – visada jaučiuosi nejaukiai ir nenoriu įžeisti pardavėjo siūlydama mažesnę kainą. O permokėti irgi kažkaip nesmagu. Todėl Maroko turgūs – ne mano arkliukas ir tikrai ne mano komforto zona.
Apsipirkę patraukėme viešbučio link susirinkti daiktų, atsisveikinti su savo draugais ir pagaliau važiuoti į dykumą! Tačiau paskutinės minutės Rissani neapsiėjo be, sakyčiau, šmaikščių nesusipratimų. Sėdome į taksi, kuriame jau buvo 5 žmonės ir norėjome susimokėti. Pinigus turėjome duoti ne vairuotojui, o tokiam gerokai senstelėjusiam vyrukui. Paradoksas tame, kad šis žmogus, kuris buvo atsakingas už finansų surinkimą, visiškai nemokėjo skaičiuoti! „Jis nėra baigęs mokyklos“, – leptelėjo šalia sėdintis angliškai kalbantis kokių 11-ikos metų berniukas ir bandė iždininkui paaiškinti, kiek grąžos jis turįs atiduoti. Senukas sunkiai orientavosi ir pinigus grąžino tik tada, kai jaunuolis nebetekęs kantrybės šiek tiek pakėlė balsą. „Su juo visada sunku“, – atsidusęs paaiškino jis. Na taip, pagalvojau aš, jei pinigų surinkimas patikimas žmogui, nemokančiam skaičiuoti, tikiuosi taksi nėra duodama nesugebančiam vairuoti.

Mistiška ir žavi dykuma
Pasileidome per dykumą, keliavome 35 kilometrus iki kaimelio Merzouga, kuris įsikūręs prie pat didžiųjų dykumos kopų. Mus supo daug erdvės ir tik vieniši pavieniai namukai, kuriuose galima nusipirkti fosilijų ir iškasenų suvenyrų, bylojo apie gyvybę. Važiuoti teko neilgai (ir ačiū Dievui, nes nesu labai pratusi automobilio galinėje sėdynėje sėdėti su dar trimis žmonėmis) – mes pasiekėme savo tikslą. Ir, žinoma, kaip ir bet kur kitur Maroke, tai ir čia, tik išlipus mus pasitiko vietiniai siūlydami savo paslaugas – apgyvendinimą viešbutyje ar dykumoje, turą kupranugariais, keturačiais ir džipais. Tačiau mūsų planas buvo kitoks – nukeliauti iki kopų, į jas įkopti ir stebėti saulėlydį.
Per smėlį ėjosi ne taip jau lengvai. Pro šalį vis pravažiuojantys keturačiai ir motociklai drumstė ramybę ir labai erzino, norėjosi pabūti tik su dykuma ir jos tyla. Iš tikro Saharą ir jos kopas įsivaizdavau šiek tik kitaip – labai bijojau, kad čia knibždės visokiausių gyvių, tokių kaip dykumos gyvatės ar skorpionai. Tačiau vienintelį, ką man teko sutikti, tai vabalą, kuris dienos metu įsirausia po smėliu, o kai šiek tiek atvėsta, išlenda laukan pasiganyti. Šis faktas mane labai džiugino, nes buvome nutarę naktį praleisti būtent dykumoje ir tokių „kaimynų“ kaip gyvatė man tikrai nesinorėjo.
Žingsnis po žingsnio artėjome nusižiūrėtos kopos link. Nors iš pradžių atrodė, kad ją pasieksime greitai, tačiau tai buvo tik mūsų pačių susikurtas miražas. Keliavome gal kokias 4 valandas, kol pagaliau pradėjome į ją kilti. Pamažu leidosi saulė – tačiau pačiu saulėlydžiu mums pasigėrėti nebuvo lemta – dangų gaubė lengvi debesys, kurie užstojo visą grožį. Nieko nepadarysi – tokia yra gamta, ji gyvena savo ritmu ir mes turime prie jo prisitaikyti.
Pradėjo labai greitai temti ir mes jautėme, kad pačios kopos viršūnės šiandien taip ir nepasieksime, tad nusižiūrėjome šlaite labai jaukią ir patogią vietą mūsų palapinei. Iš tikro pasistatėme tik jos tinklelį, kad galėtumėm stebėti žvaigždes ir miegoti gryname ore po atviru dangumi. Nors buvau įsitikinus, kad naktimis dykumoje šalta, tačiau bent šį kartą taip tikrai nebuvo. Naktis mus apgaubė malonia vėsa, suspindo tūkstančiai ryškių žvaigždžių. Nusprendėme pavakarieniauti ant kopos krašto – nuleidę kojas lupome sultingus apelsinus, lukštenome prisirpusius granatus. Buvo taip gera. Ir pagaliau tylu. Erdvė tokia plati ir minkšta – jaučiau, kad tai vieta, kurioje galėčiau leisti dienų dienas (žinoma, ir naktis) – keliauti, skaityti, medituoti, galų gale pabūti pati su savimi. Net nesinorėjo eiti miegoti – visa aplinkui alsavo tokia ramybe. Tik tolumoje buvo vos vos girdėti mušami ritmai, kurie sklido iš vienos berberiškos palapinės, esančios Saharoje. Pati tyla apsigaubė dar didesne mistika ir palydėjo mane į mano 100 tūkst. žvaigždučių viešbutį ir jo sapnų karalystę.

(Bus tęsinys)

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Maršrutiniu taksi Klaipėda-Palanga kasdien į darbą vykstanti klaipėdietė netveria pykčiu, jog keleiviai priversti grūstis it silkės statinėje. Anot moters, žmonėms ne tik ilgą laiką tenka laukti retai kursuojančių autobusiukų, bet ir važiuoti nesaugiai.


Maršrutinio taksi M31 „Klaipėda-Palanga-Palangos oro uostas“ tvarkaraščiai skelbiami  Tvarkaraščių puslapyje . 


Palangos UAB „Vlasava“ ieško autobuso vairuotojo – konduktoriaus Darbo pobūdis: a utobuso vairavimas ir keleivių aptarnavimas reguliariais tolimojo, vietinio susisiekimo maršrutais ir užsakomaisiais reisais. Detalesnė informacija telefonu +370 460 43141; +370 460 30620


Palangos miesto savivaldybė pagal susirgimų COVID-19 skaičių šią savaitę pateko į pirmąją vietą Lietuvoje – Statistikos departamentas skelbia, kad 100 tūkstančių gyventojų tenka 201 naujas ligos atvejis, o šiuo metu Palangoje esą serga 35 asmenys. 


Atostogos pajūrio kurorte R.Kirilkinui apkarto – į autobusą su augintiniu įlipęs dainininkas buvo iškoneveiktas vairuotojo.


Girto vairuotojo vairuojamas automobilis naktį iš sekmadienio į pirmadienį Palangoje rėžėsi į tvorą ir ją išvertęs vos nesugriovė namo. Apie incidentą socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė „Reidas TV“. 



Inga ŠVIESAITĖ Išaušo dar vienas rytas Rissani. Ir šį kartą jau šviesesnis ir geresnis nei vakar. Nors reguliarūs vizitai į mano jau pamėgtą vietą vis nesiliovė, tačiau jaučiau, kad vėl galiu grįžti į žemiškąjį gyvenimą. Su realybės pojūčiu grįžo ir neišspręstos problemos – reikėjo apsilankyti banke ir išsiaiškinti...


Vasaros metu, niekam ne paslaptis, Palangoje žmonių ženkliai pagausėja. Atvykę poilsiautojai pasiryžę čia išbandyti visus teikiamus malonumus, tad natūralu, daug keliauja. Ar naudojasi atvykę poilsiautojai taksi paslaugomis, norėdami pasiekti tam tikrus taškus? Kai kurie taksi įmonių savininkai ir darbuotojai tvirtina, jog ši vasara jų atžvilgiu mažiau dosni, o kiti net neturėjo laiko...


R. Palaitis: Lenkijoje man suplėšė seno modelio vairuotojo pažymėjimą

Palangos m. savivaldybės informacija, 2009 01 13 | Rubrika: Miestas

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis perspėja, kad seno modelio vairuotojo pažymėjimus turintys vairuotojai iš Lietuvos užsienyje gali turėti nemalonumų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius