Teismas išteisino mirusio Palangos dailininko seserį ir jos draugą dėl paveikslų vagystės

Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino menininko seserį ir jos draugą, kuriems buvo pareikšti kaltinimai dėl menininko paveikslų ir skulptūrų vagystės.
Moteris ir jos draugas buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, moteriai turint priėjimą prie mirusio brolio turto, iš jo dirbtuvių ir buto Palangoje paėmė, išgabeno ir pagrobė svetimą, dailininko dukrai priklausantį 39 020 Eur didelės vertės turtą (33 paveikslus ir 5 medines skulptūras). Pirmosios instancijos teismas kaltinamuosius išteisino, konstatavęs, kad jų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios, nes kaltinamajai jos brolis dailininkas padovanojo 11 paveikslų, o likusius paveikslus ir skulptūras ji su draugu paėmė, ne siekdami juos pasisavinti, o pasirūpinti menininko darbais, juos eksponuoti. Su išteisinamuoju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutiko prokuratūra ir nukentėjusioji mirusio dailininko duktė, teigdami, kad kaltinamieji turėjo aiškų tikslą pasisavinti kūrinius.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs apygardos teismas atmetė abu apeliacinius skundus ir nurodė, kad vien fakto, kad paveikslai buvo rasti pas kaltinamuosius, nepakanka nusikalstamai veikai konstatuoti, nes būtina nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė, ar asmuo suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo. Iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, jog kaltinamoji – dailininko sesuo – buvo tas asmuo, kuris nuolat rūpinosi jo sveikata, gerove, jo tapomų paveikslų laikymu, apsauga, siekė paveikslus eksponuoti parodose, būtent jai buvo patikėta sudaryti sutartį su dirbtuvėmis, kur buvo laikomi menininko darbai. Moteris taip pat turėjo teisę įeiti į patalpas, kuriose buvo laikomi paveikslai, nes turėjo patalpų raktus. Teismas pažymėjo, kad nors dailininko sesuo ir neturėjo duomenų apie paveikslų ir skulptūrų paveldėjimą, ji galėjo turėti pagrindo manyti, jog, pasiimdama paveikslus pagal velionio valią toliau puoselėti ir plėtoti jo kūrybą, elgiasi teisingai.
Pasak teismo, „atsiradus nesutarimų dėl paveikslų priklausymo dailininko seseriai, jie turėjo būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka, nes santykiai tarp jos ir mirusio dailininko dukters yra išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos konvertuoti į baudžiamąjį persekiojimą nebuvo jokio pagrindo. Ginčai dėl paveldėjimo teisės turinio, paveldimo turto apimties, pačios teisės paveldėti yra ne kas kita kaip civiliniai teisiniai santykiai, sprendžiami civilinio proceso tvarka. Šiuo požiūriu baudžiamasis teisinis persekiojimas dėl tokių santykių yra neteisėtas, kaip pažeidžiantis principą ultima ratio (paskutinė priemonė)“.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Klaipėdos apygardos teismo inf.