Algirdas Karačionka: „Mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015-01-29
Peržiūrėta
2560
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Algirdas Karačionka
Algirdas Karačionka
Šiandienos dėl mokyklų visuomenėje kyla nemažai diskusijų. Vieni peikia šalies švietimo sistemą ir piktinasi stabilumo joje stoka, kiti sako, kad pokyčiai reikalingi ir turi nemažai privalumų. Ilgametis Palangos senosios gimnazijos direktorius Algirdas Karačionka per savo patirtį spėjo gerai pažinti visą mokyklos virtuvę iš arti. Užsiminus apie mokyklai paaukotą nemažą gyvenimo dalį, ilgametis direktorius neabejojo: „Neaukojau. Niekas nedraudžia rinktis. Nepatinka – ieškok, kur tau patinka. Man, asmeniškai, čia žodis „auka“ visiškai netinka. Matyt, būti mokytoju, buvo mano vieta, nors svajonės buvo kitokios – svajojau tapti inžinieriumi“.   Pokyčiai – dideli Ilgametis Senosios gimnazijos direktorius A. Karačionka pasakojo, jog savo praktikoje yra ragavęs ir mokytojo duonos: „Aš čia dirbu nuo 1983 metų. Ta patirtis įvairi. Paskutiniais metais jau pamokų neturėjau, bet man patiko dirbti mokytoju. Tik mokytoju dirbau septynerius metus“. Pedagoginę veiklą ilgametis gimnazijos direktorius pradėjo Rietavo vidurinėje mokykloje, kur dirbo su baigiamosiomis klasėmis. „Darbas su mokiniais visada kitoks. Mokykloje daug kas keičiasi. Pasikeitė pati mokyklos struktūra, bet svarbiausia, kad keičiasi vaikai ir dauguma jų – į gerąją pusę“, – kalbėjo mokymo įstaigos vadovas ir pabrėžė, jog šiandienos moksleiviai į gimnaziją ateina turėdami aiškią perspektyvą, puikiai žinodami, ko jie nori. Direktorius apgailestavo, jog ir šiomis dienomis pasitaiko jaunuolių, kurie blaškosi, nežino, ko nori pasiekti. „Yra tokių, kurie niekada nesužinos, ko nori. Nemotyvuotų mokinių buvo visada. Bet motyvuotų mokinių motyvacija labai stipri“, – kalbėjo direktorius. Mokyklos vadovas džiaugėsi, jog, nors švietime vis dar nemažai nestabilumo, kai kurie mokykloje vykstantys pokyčiai naudingi moksleiviams: „Dabar mokiniai gali kai ką rinktis. Kalbu apie mokomuosius dalykus. Jei jaunuolis mato, kad jam vieno ar kito dalyko ateityje nereikės, jis gali jo nesirinkti – tai šioks toks palengvinimas“. Visgi mokykloje patiriama nemažai streso, susijusio su stabilumo stoka, kai nuolat keliami nauji reikalavimai ir moksleiviai negali būti visiškai tikri dėl savo pasirinkimų. Sudėtinga ir mokytojams, ir moksleiviams, kai netikėtai įvedamas naujas privalomas egzaminas. „Švietime trūksta stabilumo: štai nuo 2016 m. įvedamas privalomas matematikos egzaminas. Išsilavinimo standartas – didžiulis, valstybiniai egzaminai – ne juokas. Tai – didžiulis stresas ir moksleiviams, ir mokytojams. Gimnazijos mokytojai – labiausiai matomi mokytojai, su jų darbu susietos daugelio viltys. Kiekvieną pavasarį nutinka įvairių nesusipratimų su egzaminų centru. Taigi pokyčiai mokykloje dideli, – kalbėjo ilgametis direktorius. – Mes ne visi vienodai gabūs visiems dalykams. Privaloma išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, o kad gautum atestatą, reikia dviejų egzaminų. Tačiau, kai yra mokinių, kurie renkasi laikyti 5-6 valstybinius egzaminus – ką tai rodo? Tai rodo, kad jie nežino, ko gali prireikti“.   Reikia pastebėti gabumus Kalbėdamas apie šiandienos moksleivius, gimnazijos vadovas džiaugėsi, jog į mokymo įstaigą ateina gabūs jaunuoliai. „Apskritai šeimose auga gabūs vaikai, mokytojui tereikia tai pastebėti. Gabus mokytojas sugeba tai padaryti. Aišku, daugiausia tai vyksta popamokinės veiklos metu. Šiuo atveju turi būti bendras ir vaiko, ir mokytojo darbas“, – įsitikinęs pašnekovas. Nors šiandien deklaruojama, kad pamokos metu mokytojas privalo diferencijuoti užduotis silpnesniems ir gabesniems mokiniams, praktiškai tai įgyvendinti sunku. „Klasės yra didžiulės. Kai kalbama apie individualizavimą, tai skamba gražiai. Formaliai mokytojas turėtų rasti laiko darbui su gabiaisiais, bet klasėje yra ir tokių, kuriems sunkiai sekasi. Aš visuomet klausiu: klasėje sėdi 26 mokiniai, o pamoka trunka 45 minutes. Kiek minučių individualaus laiko vienam mokiniui gali skirti pedagogas? Išeina ne tiek jau daug. Bet, aišku, yra grupinis darbas klasėje. Viskas priklauso nuo mokytojo. Skamba gražiai: mokytojas privalo išmokyti. Kaip jis to pasiekia – jau profesionalumo reikalas. Na, o jei vaikas mokytis nenori, jam neįmuši per prievartą“, – sakė pašnekovas.   Reikia kalbėtis Dirbant pedagoginį darbą kartais susikerta mokytojo, tėvų ir vaiko interesai. Nors teoriškai jie turėtų sutapti, praktikoje pasitaiko visaip. Pašnekovo teigimu, per ilgą jo darbo praktiką yra buvę, kad ateina į mokyklą tėvai ir pareiškia kokias nors pretenzijas. Arba patys vaikai tai padaro. „Būna, kad interesai nesutampa. Gerai, jei mokytojo ir tėvų siekiai sutampa, bet būna, kad mokytojas atsiduria prieš tėvus ir mokinį vienas. Ir tuomet padeda tik individualus darbas. Apibendrintai negaliu pasakyti. Galiu sakyti: pokalbis, darbas su psichologu, bet tai skambėtų banaliai. Elementariausias dalykas tokioje situacijoje – reikia kalbėtis. Pokalbis – skamba formaliai. Yra kalbėjimasis. Jei pavyksta susikalbėti, problema sprendžiasi, bet būna ir taip, kad kiekvienas pasilieka prie savo supratimo. Kartais lieka kompromisas, bet kartais iš pirmo karto ir jo nebūna. Tada reikia dar kalbėtis. Pasitaiko ir taip, kad to kompromiso nepavyksta pasiekti“, – kalbėjo direktorius.   Trukdo neigiamos nuostatos Pokalbiui pakrypus apie vis mažėjantį moksleivių raštingumą, gimnazijos direktorius teigė su šia problema susiduriantis palyginti retai. „Raštingumo problema aktualesnė žemesnėse klasėse. Taip, raštingumas mažėja. Apie tai jau šneka ne tik mokytojai. Jau ir žmonės aukštesniu lygmeniu apie tai šneka. O kaip nemažės, kai yra SMS, kompiuteris?“ – pastebi A. Karačionka. Pašnekovas pripažino, kad daugelis moksleivių vis mažiau skaito: „Knygas skaitė ta karta, kuriai augant dar nebuvo kompiuterio. O dabar kompiuteris keičia knygą, nors, mano supratimu, knygos niekas neatstos. Kompiuteris daro savo darbą – ir gerą, ir blogą“. Direktorius pasakojo savo darbe susidūręs ir su neigiamomis moksleivių nuostatomis, kurios mokymosi procesui kenkia ne mažiau nei kompiuteris. „Teko girdėti tokią nuostatą: kam man tų žinių reikia – aš vis tiek išvažiuosiu į užsienį. Išlaikau egzaminus, gaunu atestatą ir išvykstu. Kol moksleivis nepakeis tokios nuostatos, jis nerašys nei nosinių, nei ilgųjų, – įsitikinęs pašnekovas. – Kartais susiduriu su nuostata, kad kai kurių dalykų mokymąsi mokykloje galima atidėti vėlesniam laikui. Kadangi kai kuriems mūsų mokiniams jau yra aštuoniolika metų ir jie jau turi vairuotojo pažymėjimą, aš jų paklausiu, ar vairavimo mokykloje jie praleido bent vieną užsiėmimą. Pasirodo, kad ne, nes jiems to reikia. Taip pat ir mokykloje: prasidėjus egzaminų sesijai, gali būti per vėlu“.   Padeda atrasti save Norint, kad mokinys pasiektų gerų rezultatų, į pedagoginį procesą reikia įtraukti visas suinteresuotas puses. „Ir mokykla, ir šeima skatina vaiko norą mokytis. Ir pats vaikas už tai atsakingas. Paprastai žmonės nori labai žemiškų dalykų: įstoti į norimą mokyklą, įgyti gerą profesiją. Jei mokiniui viso to reikia, tuomet jis mokysis, – teigė direktorius ir pridūrė, jog atrasti savo sritį moksleiviams padeda mokykla. – Ne visi gabūs tiems patiems dalykams. Negali visko mokėti vienodai, todėl turi derinti gabumus ir norus. Yra profesinio orientavimo centras, pas mus atvyksta kolegijų atstovai, todėl mokiniai daugmaž žino, kas jų laukia vienoje ar kitoje srityje“. Pasiteiravus, ar nepasitaiko taip, kad, tarkime, humanitaras užsinori studijuoti matematiką ar priešingai, A. Karačionka sakė: „Humanitaras humanitarui nelygu: vieni iš jų poetai, o kiti – skaitytojai. O matematiką visi bus priversti mokytis, kad išlaikytų privalomą egzaminą. Dar neaišku, koks tas egzaminas bus. Turėtų mokiniui būti aišku, ką reikės mokėti, kad išlaikytų egzaminą“. Jaunam, ką tik baigusiam gimnaziją žmogui neretai būna nelengva rinktis tolesnį gyvenimo kelią, todėl čia į pagalbą atskuba mokykla ar šeima. „Žymius žmones girdime sakant, kad jie save atrado, pavyzdžiui, mokykloje. Pakankamai sudėtinga žmogui atrasti save. Kartais būna šeimos tradicija, tvirtas apsisprendimas, kad būsiu, tarkime, medikas – tuomet viskas gerai. Geri pažymiai mokyklos atestate negarantuoja žmogui sėkmės asmeniniame gyvenime. Norint, kad ji lydėtų, reikia pasitikėjimo, išmanymo, perspektyvos. Jei žinai, ko nori, tu tai pasieksi, o jei nežinai – gali taip ir prasistumdyti visą gyvenimą“, – tvirtino direktorius.   Darbas prasmingas Ilgametis gimnazijos vadovas tikino, jog darbas su jaunąja karta yra labai prasmingas, verčiantis nuolat būti pasitempus. „Daug prasmės yra pedagoginiame darbe. Mokytojas visą laiką yra tarp jaunų žmonių. Nepriklausomai nuo amžiaus, jis turi suprasti jauną žmogų. Būdamas visą laiką tarp jaunuolių, mokytojas mato labai daug problemų, su kuriomis šie susiduria. Ne visas, žinoma, juk kartais ir tėvai nežino, ką veikia jų vaikas. Bet visgi mokytojas mato ir žino daug. Kartais šiame darbe reikia pasitempti. Juk ne paslaptis, kad dabar daugelis mokinių geriau išmano kompiuterines technologijas. Kitas džiaugsmas būna tada, kai grįžta iš olimpiadų, konkursų pelnę laurus, kai gerai išlaiko egzaminus. Gal kažką pavyko įtikinti ar dalyko pasiekimuose, ar elgesyje – tai džiugina. Žmogus žmogų turi suprasti – visi nesusikalbėjimai prasideda tada, kai nesuprantama“, – kalbėjo A. Karačionka. Pasiteiravus, ar darbe yra nutikę kas nors itin nemalonaus ir itin džiaugsmingo, ilgametis gimnazijos vadovas sakė, jog darbe visko yra buvę, tačiau apie nemalonius įvykius nebuvo linkęs kalbėti. „Mane visada džiugina buvusių mokinių atėjimas į gimnaziją. Jie ateina, bendrauja, vyksta atviri pokalbiai kaip su suaugusiais žmonėmis. Tai turbūt geriausias dalykas mokytojo darbe – jei mokinys sugrįžta, vadinasi, jam čia nebuvo blogai. Kartais mokiniai parašo, padėkoja. Išeidami kartais pasako gerų žodžių“, – džiaugsmais pasidalino direktorius.   Nemėgsta pakelto tono Prisimindamas mokytojavimo dienas, pašnekovas teigė klasėje drausmės problemų neturėjęs. „Kai dirbau mokytoju, mano amžius nelabai skyrėsi nuo mokinių amžiaus. Jie tuo buvo patenkinti, kadangi buvome beveik tos pačios kartos atstovai. Tiesiog stengiausi suprasti kiekvieną iš jų, o daugiau nieko ir nereikia. Aš apskritai nemėgstu pakelto tono. Viskas paprasta“, – kalbėjo buvęs mokytojas. Susidūręs su piktybiškai mokyklos atžvilgiu nusiteikusiais vaikais jaunasis mokytojas nepykdavo, nesibardavo ir nemokydavo jų, kaip reikia mąstyti ar elgtis. „Su tokiais vaikais pajuokaudavau – ne piktai, ne įžeidžiančiai. Ir tai padėdavo. Su drausmės problemomis nesusidūriau. Pernai pakvietė mane į pirmosios laidos susitikimą. Pasirodo, jie prisimena, ką esu sakęs – pats jau užmiršau, o jie prisimena“, – pasakojo buvęs mokytojas ir pripažino, jog paties jaunystės laikų kalbos jam šiandien neatrodo naivios ar juokingos. „Protingos“, – paprašytas įvertinti tas savo jau primirštas kalbas, šypsojosi pedagogas.   Laiko neaukojo Užsiminus apie mokyklai paaukotą nemažą gyvenimo dalį, ilgametis direktorius neabejojo: „Neaukojau. Niekas nedraudžia rinktis. Nepatinka – ieškok, kur tau patinka. Man, asmeniškai, čia žodis auka visiškai netinka. Matyt, būti mokytoju, buvo mano vieta, nors svajonės buvo kitokios – svajojau tapti inžinieriumi“. Paprašytas pasakyti, ką jauni mokytojai turėtų daryti, kad mokiniai klausytų, buvęs mokytojas atsakė labai paprastai. „Reikia vaikus gerbti. Pakankamai normaliai su jais bendrauti, nesileidžiant į per dideles draugystes, išlaikant atstumą. Ir normaliai dirbti pamokoje. Bėda kita: kartais atsinešama nuostata apie mokytoją, kad tas geras, o tas blogas. Ir ta nuostata ne visada pagrįsta, dažnai susidaryta net nepabendravus su mokytoju. Be abejo, nereikia, kad klasėje būtų mokytojo numylėtinių – visi yra vienodi mokiniai. Vieni mokosi geriau, kiti – blogiau, bet tai ne simpatijos, o objektyvumo problema. Jei mokytojas klasėje neobjektyvus, mokiniai tai tuojau pastebi. Jie viską pastebi – tik mums atrodo, kad taip nėra“, – kalbėjo pašnekovas.   Geram mokytojui prestižo pakanka Paklausus, kaip pakelti visuomenės akyse kritusį mokytojo profesijos prestižą, ilgametis gimnazijos direktorius paminėjo nemažai dalykų ir akcentavo pačios visuomenės svarbą. „Visi sako: mokytojo prestižas yra kritęs. Kiek žmonių kėlė tą klausimą – kas atsakė į jį? Pakelti prestižą – tai priklauso ne tik nuo mokytojo. Sako, visuomenė tokia, kokia mokykla. Aš kategoriškai nesutinku su tokiu požiūriu ir teigiu priešingai: mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė. Požiūris į mokytoją priklauso nuo mokinių tėvų. Jei tėvai žiūri į mokytoją teigiamai, vaikas taip pat žiūri palankiai. Samprotaujama, kad maži atlyginimai. Kai šie dalykai bus subalansuoti, kils ir mokytojo prestižas. Mokytojo asmenybė čia užima ne paskutinę vietą. Manau, kad geram mokytojui prestižo pakanka – nėra per daug, bet pakanka“, – svarstė A. Karačionka.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vasario 16-oji išskirtinai svarbi diena mūsų tautai ir valstybei. Šventosios mokykla siekdama, jog mokyklos auklėtiniai ugdytųsi meilę ir pasididžiavimą Lietuva, kaip ir kasmet patriotiškai bei aktyviai paminėjo artėjančią Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.


Palangoje veiklą pradėjo pirmoji mieste tarptautinė privati „Baltic International School“ mokykla. Iki tol įstaiga veikė kaip darželis, o nuo šiol, plečiantis veiklos apimtims, jau veikia kaip pradinio ugdymo mokykla, skelbiama pranešime žiniasklaidai. 


Šiandien, kovo 11-ąją minime mūsų Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Stebėdami įvykius Ukrainoje, matome, kokia trapi gali būti laisvė, todėl tokiu įtemptu laiku kaip niekad svarbu ją saugoti ir branginti.


Dar vaikystėje visi sužinome, kad žmogaus organizmui yra reikalingi ypač įvairūs komponentai. Tačiau paaugę, siekiame labiau suprasti mūsų organizme vykstančius procesus, norime žinoti, kas jiems turi įtakos, o taip pat – kaip turėtumėte elgtis, norėdami paspartinti tam tikrus dalykus. Būtent tuomet ypač kruopščiai bei detaliai imame domėtis mūsų organizmui reikalingais elementais. BCAA – taip...


Jau seniai mieste sklando gandas, jog vėliau ar anksčiau bus uždaryta Palangos pradinė mokykla. Tai labai trikdo šios mokymo įstaigos darbą, mat kai kurie tėvai, prisiklausę tokių kalbų, bijo leisti vaiką į šią mokyklą, manydami, jog netrukus gali tekti ieškoti kitos mokyklos. Tačiau, kaip pastebėjo Švietimo skyriaus vedėja Laima Valužienė, tokius gandus ji jau...


Šiandienos dėl mokyklų visuomenėje kyla nemažai diskusijų. Vieni peikia šalies švietimo sistemą ir piktinasi stabilumo joje stoka, kiti sako, kad pokyčiai reikalingi ir turi nemažai privalumų. Ilgametis Palangos senosios gimnazijos direktorius Algirdas Karačionka per savo patirtį spėjo gerai pažinti visą mokyklos virtuvę iš arti. Užsiminus apie mokyklai paaukotą...


Apie Kultūros ir meno tarybą, turinčią patariamąjį balsą bei atliekančią eksperto bei konsultanto funkcijas, įgyvendinant valstybės ir Savivaldybės kultūros politiką Palangoje, kalbama jau trylikti metai. Tačiau kalbos kalbomis ir lieka. Ar bus tokia Taryba sukurta Palangoje ir ar apskritai ji reikalinga? Nuomonių esama įvairių.


Įsibėgėjus žiemai ir įsivyravus šaltiems orams pagausėjo darbo Jūrininkų ligoninės Palangos departamente dirbantiems medikams, priglaudžiantiems nuo šalčio besislepiančius nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius žmones. Tuo tarpu kitos tarnybos – ugniagesiai, policija, „Palangos vandenys“ ir „Palangos šiluma“ – teigia, jog ši...


Ką daryti, kad mokykla taptų įdomesnė?

Alfredas PUMPULIS, 2012 05 07 | Rubrika: Miestas

Tikriausiai kiekvienam yra tekę sėdint mokyklos suole skaičiuoti lėtai slenkančias minutes iki pertraukos. Tačiau ar tai normalu? Ar tokia turi būti pamoka? Palangos jaunimas, paklaustas, kokių priemonių būtų galima imtis, jog mokykla nebūtų tik „kankinimo namai“, idėjų nestokojo.


Noras sugrįžti bet kokia kaina

Šarūnas VAITKUS, 2009 01 23 | Rubrika: Miestas

Nors nuo naujosios Vyriausybės darbo pradžios dar nepraėjo 100 dienų, tačiau nuo valdžios lovio patraukti socialdemokratai vakarietiškos politinės kultūros nesilaiko ir Vyriausybę purvais drabsto net suprakaitavę. Toks socialdemokratų elgesys gali būti suprantamas tik noru bet kokia kaina nuo rinkėjų pykčio paslėpti jų pačių „padarytus gerus darbus“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius