Apie vieną neeilinį Palangos Tėtį, kuris be akių šviesos šildė kitų gyvenimus

Vieną šaltą Kalėdų vakarą, Vaiva Maselskytė (Urbonienė), atėjusi į ką tik įkurtą Palangoje radijo stotį, mergaitišku jauduliu skambindama gitara atliko jausmingą savo kūrybos dainą „O, Angele“. Kaip vėliau sužinojau iš muzikos mokytojos, pakvietusios savo pačią darbščiausią ansamblio dainininkę į studiją, Vaivos šeima išgyveno sunkų laikotarpį: mama sirgo vėžiu, tėvas neregys, o jos abi su seserimi – paskutinėje mokyklos klasėje. Nuo anų Kalėdų prabėgo dvylika gyvenimo metų. Laikas negailestingas. Jis viesulu įsisuka į mūsų gyvenimus, ir paleidžia – tik jam pačiam įsigeidus. Laiko įnorių dėka šiandieną mudvi susitikome ant „tilto“, kuris sujungė Lietuvos, Anglijos ir Danijos krantus. V. Maselskytė (Urbonienė) pasakoja apie savo neregį tėvą, kuris po mamos mirties tapo geriausiu judviejų su seserimi draugu ir pačiu mylimiausiu žmogumi. Pranas Maselskis, visų vadintas Napoleono ar Napalio vardu, praėjusių metų rugsėjo 23-iąją, pakirstas sunkios ligos, iš Palangos išėjo Anapus. Jam tebuvo tik 55-eri.

Pavyzdingai auklėjo vaikus
„Tėtis buvo pagrindinis asmuo mūsų šeimoje, kuris užsiėmė mūsų auklėjimu. Nuo penktos iki dvyliktos klasės jis mus žadindavo į mokyklą maždaug taip: „Labas ryyytaaas, dukružės, laikas į mokyklą“. Išeidamas į darbą ant virtuvinio stalo visada palikdavo po gabalėlį kramtomosios gumos ir dvi monetas po litą „ant bandelių“ priešpiečiams. Taip jis mums įskiepijo, jog visada viską su sese reikia dalintis po lygiai. Jei vienai litas, tai ir kitai litas. Net ir užaugus, porą savaičių prieš mirtį, jis užsispyrė, kad nori padovanoti man virtuvinį stalą su kėdėmis (mes su vyru kuriamės naujame name), kuris kainavo apie 500 Lt. Duoda jis man savo bankomato kortelę ir sako: „Nuimk 1000 Lt. 500 tau ir 500 Astai“. Tėvas nenorėjo, kad tarp mūsų iškiltų pavydo jausmas ar kitos neigiamos emocijos. Jis norėjo, jog mes matytumėme, jog jis mus lygiai vienodai myli. Pamenu, pradedant eiti į dvyliktą klasę, jis vieną dieną  nei iš šio, nei iš to ateina ir sako: „Va, dukros, duodu pinigų ir šeštadienį važiuojat į turgų, nusiperkate po gražų ir stilingą paltą. Man Nijolė (jo sesuo) pasakojo, kad jūs dar vis vaikštot su visokiom sportinėm striukėm, kaip kokios paauglės! Esate mergaitės ir turite atrodyti mergaitiškai”. 

Mamos netekome seniai
„Mamos mes netekome paskutinėje mokyklos klasėje. Jau minėjau, jog tėtis buvo pagrindinis asmuo, kuris užsiėmė mūsų auklėjimu. Todėl ir spragas, netekus mamos, jis užpildė puikiai. Jis mus visur ir visada saugojo nuo stresų ir skausmo. Pamenu, mama mirė rugsėjo 13-tosios naktį. Taip sutapo, jog HBH-aše vyko krepšinio turnyras. Varžybose turėjo dalyvauti mano sesuo. Tėtis ėmė ir pasakė: „Važiuokit abi ir pasilinksminkit. Grįšite vakare ir atvažiuosit į laidojimo namus“. Žinoma, laidotuvėse mes dalyvavome taip, kaip ir priderėjo. O po jų Tėtis pasakė: „Yra priimta, jog gedulo metu žmonės dėvi juodus drabužius. Aš leidžiu jums to nedaryti. Gedulą nešiojatės savo širdyje ir visai nebūtina, jog Palangos davatkos eitų ir skalambytų, kad, va, aklojo mergelės vaikšto juodai apsirėdžiusios, nes numirė jų motina“. Manau, tai buvo teisinga. Aš ir dabar nevilkiu gedulo rūbų, nes žinau, jog Jam tai nepatiktų. Tėtis visada norėjo, jog mes visada šypsotumėmės. Šypsena – tai įrodymas, jog esame stiprios.
Atlikti mamos vaidmenį jam sekėsi puikiai. Vienintelė problemėlė buvo valgio gaminimas. Jis, būdamas neregiu, galėjo pasigaminti kažką nesudėtingo (bulvių išsikepti, dešrelę išsivirti). Kol mama buvo gyva, problemų dėl maisto gaminimo neturėjome. Mama buvo virėja.

Kaip Pranas tapo Napalys
„Tėtį pagimdė septyniolikmetė paauglė Kristina. Nusprendusi, jog nėra pasiruošusi auginti vaiką, savo kūdikį atidavė Vydmantuose gyvenusiai Onos ir Augustino Kuprių šeimai. Sutuoktinių pora savo vaikų neturėjo. Į šeimą priimdavo pamestinukus. Ona (ją aš vadinu savo močiute) Kristiną priėmė su sąlyga, jog ši padės jiems ūkyje ir galės pati auginti savo vaiką. Po poros savaičių Kristina pabėgo. Jai labiau rūpėjo linksmybės. Tėčio tėvais vadinu ne biologinius, o jį sąžiningu žmogumi užauginusius įtėvius. Ona ir Augustinas Kupriai, be mūsų Tėčio, užaugino ir į gyvenimą išleido dar dešimt vaikų. Tėčio brolius ir seseris vadinu savo gimine.
Tėčio vardas gimimo liudijime buvo Pranas. Tačiau, kai šiam suėjo penki metukai, vasarą, jų vienkiemyje kilo gaisras. Medinis namas sudegė iki pamatų. Dėkui Dievui, žmonės tada nenukentėjo. Mano seneliai vėliau pasistatė namą Vydmantuose. Visiems šeimos nariams reikėjo išsiimti naujus dokumentus (gaisro metu viskas sudegė). Tėvelis pasakojo, jog jis su mamyte į Migracijos skyrių atėjo drauge. Skyriaus darbuotoja, išrašydama Tėčiui naują Gimimo liudijimą jo paklausiusi: „Toks didelis vyras, tai gal pats pasakysi savo vardą?“ O šis, neseniai buvo prisiklausęs istorijų apie didį karžygį Napoleoną Bonapartą. Norėdamas būti į jį panašus, migracijos darbuotojai išpyškino: „Napoleonas aš“. Taip ir užrašė. Pase ir svetimiems žmonėms jis – Napalys, o artimiesiems – Pranelis“, – vardo istoriją pasakojo dukra.

Nors buvo neregys, matė kaip apuokas
Kaip pasakojo pašnekovė, Tėvo neregystė įgyta. Iki tol, jis matė gerai, kaip apuokas. Turėjo įsigijęs agronomo profesiją. Kolūkyje buvo neeilinis žmogus. Kai buvo pašauktas į Tarybinę armiją, jis, kaip ir visi jaunuoliai, išėjo į kariuomenę. Visų smulkmenų nežinau, bet žinau, jog juos išsiuntė į Afganistaną. Tuo metu, tai buvo patys „karščiausi taškai“. „Kaip girdėjau iš pasakojimų, Tėvo būriui kažkur keliaujant, vienas iš jo draugų užmynė ant paslėptos minos. Draugas žuvo vietoje, o bombos skeveldros pataikė Tėčiui į akis. Kol nugabeno į ligoninę, jau nebebuvo įmanoma ką nors padaryti. Tėvas apako. Maskvos karo ligoninėje jis išbuvo metus laiko. Per tuos metus jo sesuo Nijolė siųsdavo Tėčiui laiškus. Juose ji pasakojo kas naujo gimtajame kaime. Laiškus jam skaitydavo jo likimo draugai. Nijolė pasakodavo, jog kaime sklinda kalbos, jog „Pranis gyvas, bet yra be kojų, be ausies, ir dar jam smegenys visai susisukę“. Žodžiu, Tėvas žinojo kokia padėtis Vydmantų kaime. Po metų žaizdos ant veido sugijo ir apie negalią galėjai spėti tik gerai įsižiūrėjus į akis (tuo metu jis nešiojo tamsius akinius). „Parvykstu aš į gimtąjį kaimą autobusu. Atsidaro durys, o aš girdžiu (klausa jau buvo paaštrėjusi), kad stotelėje susirinkusi visa minia pažiūrėt, kaip tas kontūzytas, be rankų ir be kojų paršliaužia. O aš atsistoju su šypsena tarpdury ir sakau iškėlęs ranką: „Priviet, kaimiečiai!“. Reikėjo girdėti tą šnabždesių gaudesį, nuvilnijusį per žmonių lūpas... Oi, juokas man kilo iš jų bukumo ir neišmanymo...“, – pasakojo Tėtis.
Jei tik išgirsdavo nors lašą „ale užuojautos“, tuoj papūsdavo krūtinę ir įrodydavo visiems, jog jis gali padaryti geriau nei matantys. „Prisimenu savo draugių tėčius, kurie grįžę iš darbo išsidrėbdavo ant fotelių, ir pasiėmę laikraščius laukdavo, kol žmonos paduos vakarienę. O mano Tėtis priešingai: siurbliuodavo kambarius, plaudavo indus ir atlikdavo kitus namų ruošos darbus.“

Neregys siekė užtikrinti gerovę šeimai
Ieškodamas darbo Tėvas kreipėsi į Aklųjų kombinatą, kuriame buvo sudaromos sąlygos neregiams save realizuoti. „Buvau dar visai mažytė, tačiau gerai pamenu, kad kurį laiką rūsyje su specialiom staklėm Tėvas darydavo vynukus. Vėliau pradėjo gaminti plastmasinius segtukus. Kad būtų smagiau dirbti, atsinešdavo kasetinį magnetofoną ir klausydavosi įgarsintų knygų. Kai talkindavome mudvi su seserimi, – klausydavomės pasakų. Perklausėme jų galybę. Iki šiol aš labai mėgstu pasakas. Vėliau Tėtis sugalvojo stoti į Vilniaus medicinos mokyklą. Joje įsigijo masažuotojo specialybę. Pradžioje klientūros buvo nulis. Darbo ieškojo ligoninėje, poliklinikoje, tačiau visi išsigąsdavo jo aklumo. Kartą, pasikeitus ligoninės vadovui, Tėvas pradėjo ten dirbti. Nepasigailėjo ligoninės vadovas, jog priėmė neregį į darbą. Greitai mieste pradėjo sklisti kalbos, jog tas aklas turi auksines rankas. Vėliau, klientų ratui plečiantis, Tėvas išsinuomojo patalpas netoli autobusų stoties. Tai buvo strategiškai gera vieta poilsiautojams ir miestelėnams. Netrukus mūsų šeima pradėjo atsigauti finansiškai. Nebereikėjo gyventi „nuo algos iki algos“. O šiaip Tėvas mėgo bet kokį darbą ir nei vieno nevengdavo. Jo galva visada buvo pramušta naujomis idėjomis, kad mes gyventume geriau“, – teigė pašnekovė.

Apie Palangą ir palangiškius
Po apakimo valdžia jam skyrė dviejų kambarių butą. Būdamas 22 metų, jis, kartu su savo seserimi Nijole, pradėjo gyventi Palangoje. „Nijolė padėjo Tėčiui buityje, o jis rūpinosi jos auklėjimu ir mokslais. Vėliau Tėtis susipažino su mano mama (iki šiol keista, kad jis taip ir nėra jos matęs). Jo padėties žmogui buvo lengviau iš valstybės „išpešt“ tai, kas jam priklausė. Todėl naudodamasis savo galimybėmis, jis nesikuklindamas „iškaulijo“ trijų kambarių butą, sodą. Pamenu, mama vis jam sakydavo: „Ar tau dar bereik to sodo sklypo, kas tą namą statys, iš kur paimsim pinigų?“, o Tėtis: „Jei duoda, vadinasi, imam. Aš jau kaip nors pastatysiu“. Na, ir statė... Iki gyvenimo pabaigos. Po eilinių nesėkmių su darbininkais esu ne kartą girdėjusi Tėvą sau prisiekiantį: „Kad bent gyvenime ką bedaryčiau! Vsio, chvatit“. Prabėga kokie metai ir vėl, vieną rytą atsikėlęs sako: „Žinot, dukros, man jau kelinta naktis nesimiega. Vis mąstau, jog būtų labai fainai prie namelio turėti kokią pavėsinę, su akmeniniu židinuku šašlykams kepti. Galvoje jau turiu projektą“. Paskutinis noras buvo užsitverti medine tvora su kokiais nors įmantriais metaliniais vartais, bet jau nespėjo... Liga pakirto anksčiau. Palangą, kaip miestą, labai mylėjo. Ypač jį visada traukė jūra. Po mamos mirties, kai užklupdavo sunkumai, eidavome į pajūrį paprašyti jūros ir mamos, kad negandos praeitų... Palangiškių (tikrųjų, kurių tėvai ir seneliai buvo palangiškiai) nemėgo. Vadindavo juos iki kaulo smegenų užkietėjusiais komercininkais, kuriems tik ir rūpi, kaip iš vargšo poilsiautojo išlupti litą. Šiaip jam patikdavo gyventi Palangoje. Sakydavo, jog neįsivaizduoja savęs kur kitur. Visa bėda, kad jis nemėgo gyventi bute. Išaušus pavasariui ir atšilus orams Tėvas persikraustydavo gyventi į sodą. Jam reikėjo girdėti kaip rytais čiulba paukščiai, patikrinti ar šiltnamyje jau mezgasi pomidorai. Vakare, įsipylęs kokią taurelę vyno, atsisėsdavo ant laiptų ir mėgaudavosi vakaro ramybe“, – toks buvo Napalys.

Viena neganda lydėjo kitą
Tėtis savo ligos neslėpė, bet visiems ir nepasakojo. Prieš 11 metų, mamai sužinojus, jog serga vėžiu, nutarė ir Tėtis pasitikrinti sveikatą. Atlikus eilę tyrimų buvo nustatyta, jog Tėtis serga mielofribroze (lėtinė ir nepagydoma kraujo liga). Tėtis buvo labai stiprus žmogus. Jei ištvėrė akių šviesos netektį, tai neilgai trukus susitaikė ir su šia liga. Žinoma, jis stengėsi su ja kovoti; lankėsi pas gydytojus, reguliariai gėrė vaistus, ėmėsi ir savų, liaudies metodų stiprinant kraują, metė rūkyti. Įdomiausia tai, jog jis visada sakydavo, kad svarbiausia yra su liga susigyventi, tapti jos draugu.
Vidutiniškai, žmonės, sergantys šia liga išgyvena apie 7 metus, o jis gyveno visus 11 (nežinia, kiek dar metų jis sirgo nežinodamas apie ligą). Tėvas labai daug planų turėjo dėl mūsų. Mudviejų su seserimi gyvenimas buvo savotiškas variklis, neleidžiantis jam nuleisti rankų. Kai baigėm mokyklą Tėtis sakė, jog negali sirgti, turi mus išleisti į aukštuosius mokslus, vėliau, atsipūsti galėsiąs, kai abi ištekėsim, dar vėliau – „noriu sulaukti anūkų”. Pradžioje sesuo susilaukė dukrytės, paskui sūnelio. Mačiau, kaip jis su viltimi žiūrėjo į mane, kol aš pagaliau pastojau. Pagimdžiau dukrytę. Vėžys, kaip koks gyvas organizmas; jei žmogus tik atsipalaiduoja, – jo gyvenimo limitas baigiasi. Tėvas padarė viską, kad gyventų kuo ilgiau ir laimingiau.
P.S. V. Maselskytė (Urbonienė) gyvena Danijoje, augina pusės metų dukrelę Gerdutę. Vaivos vyras Leonas užsienyje dirba pagal specialybę. Jis stato laivus. Pora žada susitaupiusi pinigų netrukus grįžti į Lietuvą. Vaivos sesuo Asta Palangoje mokytojauja, augina du vaikučius.

Irena VALUŽĖ