Dešimt metų miestui vadovaujantis Šarūnas Vaitkus: „Galiu drąsiai pasakyti – šiandien Palanga yra ant sėkmės bangos“

Balandžio 14 dieną sukako lygiai dešimt metų, kai Palangos miestui vadovauja meras Šarūnas Vaitkus. Trečią kadenciją miesto vairą savo rankose tvirtai laikančio kurorto vadovo pasiteiravome, koks, jo nuomone, šis dešimtmetis buvo miestui, bei kokią Palangą Š. Vaitkus nori matyti ateityje.

–Dešimt metų prie miesto vairo – netrumpas laiko tarpas. Ar greitai Jums pačiam prabėgo šis dešimtmetis?
–Labai greitai. Galima pasakyti, kad tai – ir ilgas laiko tarpas, tačiau kartu – ir pakankamai trumpas. Jei turi svajonę ir jos sieki (o svajonė buvo, kad Palanga pakeistų savo veidą), tai dešimties metų laiko tarpas yra labai trumpas.
Nėra lengva dešimt metų valdyti miestą, bet tikiuosi, kad su komanda didelių klaidų nepadarėme. Šiandien galiu drąsiai konstatuoti – didžioji dalis darbų, kuriuos mūsų komanda ir asmeniškai aš buvome užsibrėžę nuveikti per šį dešimtmetį, yra įgyvendinta. Tai mato ne tik mūsų kurorto gyventojai.
Prieš dešimt metų Palanga buvo apgailėtinos būklės, ir tai galime drąsiai įvardinti. Akis badė viskas: nuo J. Basanavičiaus gatvės, pavirtusios Gariūnų turgaviete, iki apleistų pastatų – Kurhauzo, pirties ir kitų. Deja, kurortas atrodė lyg miestas-vaiduoklis, Palanga buvo praradusi žavesį ir poilsiautojų norą čia važiuoti. Prisiminkime, koks Palangos kurorto įvaizdis prieš dešimtmetį buvo viešojoje erdvėje? Mes seniau tegirdėdavome, kad čia lankosi tik „treninguoti buduliai“, čia „kraujas liejasi laisvai“ ir taip toliau. Ar šiandien tokie dalykai yra? Ne, nes Palanga per dešimt metų padarė tokį šuolį į priekį visomis prasmėmis (nuo investicijų iki miesto infrastruktūros), kad šiandien atvažiuoti į Palangą, o juo labiau turėt čia savo nuosavybę, yra prestižas.
Dabar į Palangą važiuoja šeimos su vaikais. Čia jie turi ką veikti, čia jie kuria savo gyvenimus. Per pastaruosius keletą metų Palangoje, skirtingai, nei daugelyje Lietuvos savivaldybių, pastebimas gyventojų skaičiaus augimas. Nuo 2019 m. deklaruotų gyventojų skaičius kurorte padidėjo tūkstančiu gyventojų. Kodėl? Nes Palanga yra sutvarkyta, patraukli ne tik poilsiauti, bet ir nuolat gyventi. Kiek esu aplankęs užsienio kurortų, galiu drąsiai pasakyti – turime unikalų dalyką, išsaugotą paveldą, išsaugotą gamtinę aplinką, sutvarkytą infrastruktūrą. Daugeliui Europos miestų reikia pasistengti, kad per dešimt metų pasiektų tai, ką šiandien turi Palanga.
Žinoma, tai nėra vieno žmogaus indėlis – vienas žmogus nieko nepadarytų. Džiaugiuosi, kad turiu stiprią komandą, kuri yra vienas kumštis, visada mane palaiko, ir aš juos palaikau. Niekada nesame susipykę, nors pasiginčiję ne kartą esame. Mūsų komanda – labai įdomi ir patyrusi – joje dirba net keli buvę merai (Rimantas Antanas Mikalkėnas ir Pranas Žeimys), kurie turi įvairios patirties tiek vadovaujant miestui, tiek ir dirbant Seime, įstatymų leidyboje. Administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė turi ne tik ekonomistės išsilavinimą – įdomus sutapimas, jog ji dar studentė rengė Palangos miesto strateginį plėtros planą, ir mes visi ją pastebėjome kaip protingą ekonomistę. Direktoriaus pavaduotoja Violeta Staskonienė yra sukaupusi didžiulę patirtį, išmano statybinius dalykus. Patarėja Jurgita Vanagė ne vienerius metus dirbo Palangos miesto spaudoje, nuolat domėjosi ir žinojo, kaip ir kuo gyvena politikai, tad dabar puikiai atstovauja viešiesiems ryšiams. Mūsų komandos Savivaldybės tarybos nariai (pedagogas, Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto narys Andrius Bajoras, pedagogas Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas Arvydas Dočkus, Ekonomikos ir finansų komiteto narys Gediminas Gečas, gydytoja, Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoja Sondra Kulikauskienė, vicemeras, Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas Rimantas Antanas Mikalkėnas, mokytoja, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Ilona Pociuvienė, Ekonomikos ir finansų komiteto narys Paulius Rojus, pedagogas, Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto pirmininkas Saulius Simė, Statybos ir miesto ūkio komiteto narys Vaidas Šimaitis, Statybos ir miesto ūkio komiteto narys Bronius Vaitkus, Statybos ir miesto ūkio komiteto pirmininkas Dainius Želvys, reabilitacijos centro „Pušynas“ vadovas, Statybos ir miesto ūkio komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Tomas Žulkus, mokytojas, Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto narys Justas Žulkus, Klaipėdos universiteto profesorius, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto narys Vladas Žulkus) – tikri palangiškiai, savo miesto patriotai, čia gimę ir augę. Todėl jie nuoširdžiai stengiasi dėl savo miesto, nenori kaišioti pagalių, ir tai yra mūsų miesto sėkmė – mes neturime nei laiko, nei noro intrigoms, politikavimui, esame tvirtai apsisprendę – arba dirbame, arba skirstomės. Mes neužsiimėjame politika, o ryžtingai vykdome suplanuotus darbus. Už konstruktyvų darbą miesto Taryboje esu dėkingas ir Elenai Kuznecovai, Dariu Kubiliui, Domininkui Jurevičiui bei Renatai Surblytei.
Galiu drąsiai pasakyti, kad šiandien Palanga yra ant sėkmės bangos, gyventojų skaičius didėja, investicijų prasme Palanga auga, o tai rodo miesto sėkmę.
–Ar sunku pirmą kartą buvo ryžtis stoti prie miesto vairo?
–Man tai nebuvo labai didelė naujiena, nes nebuvau iš karto įmestas į tą sūkurį. Dvidešimt šešerių metų tapau miesto Tarybos nariu, mačiau, kas ir kaip vyksta. Bet kad tapčiau meru, reikėjo nueiti nemažai kelio, įsigilinti į teisės aktus, reikėjo praktikos, reikėjo pasiekti, kad Savivaldybės administracija tavimi patikėtų. Ta linkme kryptingai ėjau nuo 26 metų – pusę savo gyvenimo esu atidavęs Palangai. Buvau mero patarėjas, vėliau – trumpai Savivaldybės administracijos direktoriumi, dirbau ir tarybos opozicijoje, buvau ir opozicijos lyderis.
–Kokius tikslus išsikėlėte pirmiausia, 2011-aisiais tapęs meru? Kaip tikslai keitėsi per dešimtmetį bei ar pavyko juos įgyvendinti?
–Natūralu, kad man visą laiką skaudėjo širdį – aš nuo pat gimimo mačiau Palangos pokyčius. Bet 2010-aisiais Palanga buvo pasiekusi labai prastą lygį. Palangiškiai gal dar prisimena, kaip Palanga atrodė prieš dešimt metų: mes neturėjome nieko – neturėjome, ką pasiūlyti sportininkams, išskyrus lauko erdves. Neturėjome koncertų salės (vasaros estrada veikė tik du mėnesius). Mes neturėjome miesto baseino ir dar labai daugelio dalykų. O visi, kad atvažiuodavo į Palangą, pirmiausia pamatydavo sudegusį Kurhauzą, kuris atrodė lyg pasityčiojimas, lyg Antrojo pasaulinio karo laikų griuvėsiai. Niekas nesuprato, kodėl per dešimt metų miesto centre Palangos širdyje, stovi griuvėsiai, ir niekas nieko negali padaryti. Ir tai pasakytina ne tik apie Kurhauzą – apie daugybę pastatų, įskaitant ir privačius objektus. Pradėkime nuo buvusios pirties pastatų, visų apleistų statinių, pavyzdžiui, prie „Iki“ ir kt.
Mes neturėjome elementarios infrastruktūros. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip atrodė erdvė, kurioje dabar yra Grafų Tiškevičių alėja – senutėlė vasaros estrada, išklypusios sovietinių laikų plytelės, kuriomis net neįmanoma praeiti buvo, ir greta – sudegęs Kurhauzas – visa puošmena.
Ką dar turėjome? Turėjome vieną J. Basanavičiaus gatvę, kuri ir formavo visą Palangos įvaizdį. O tas įvaizdis buvo nekoks, nes J. Basanavičiaus gatvė buvo paversta Gariūnais, taboru.
Todėl su komanda užsibrėžėme tikslą – sakau: jei mes neįveiksime pirmojo etapo dėl Kurhauzo, tai galime skirstytis, užleiskime kitiems vietas. Mūsų tikslas – sutvarkyti, neleisti sunykti grafų Tiškevičių paveldui. Mūsų tikslas pirmiausia buvo ne statyti ką nors nauja, o išsaugoti tai, ką dar turime: Kurhauzas sugriuvęs, „Anapilis“ reikalavo labai didžiulių investicijų – į balkoną išeiti jau buvo nesaugu, ir tik metų klausimas buvo, ar sunyks ši vila.
Per dešimtmetį su valstybės, ES pagalba buvo atnaujintas Birutės parkas (jame atsirado nauja erdvė. Grąžinome parkui istorinį pavadinimą – Birutės parkas), iš pagrindų sutvarkyti grafų Tiškevičių rūmai, vila „Anapilis“ prikelta naujam gyvenimui ir šiandien joje veikia palangiškių ilgai lauktas Kurorto muziejus, atstatytas Kurhauzas, kuris turi ypatingą istorinę ir kultūrinę vertę. Mums su komanda pavyko atnaujinti grafų Tiškevičių paveldą ir išsaugoti jį ateities kartoms. Palanga pakilo iš griuvėsių.
Sutvarkę paveldą, nesustojome, nes visą laiką kirbėjo ir kita mintis – rasti būdą, kaip pritraukti žmones, kad Palanga būtų ne 45 dienas, o visus metus veikiantis tarptautinis kurortas. Atiduodame vertinti palangiškiams, kaip mums pasisekė, bes at manau, kad pasisekė neblogai. Iš karto po kultūros paveldo sutvarkymo, ėmėmės kultūros erdvių. Juk tuomet Palanga neturėjo jokios salės, išskyrus Senosios gimnazijos salę, kur galėjo vykti teatrai ar kiti kultūros renginiai uždaroje erdvėje. Kaip sukurti kultūrines erdves, kad žmonės galėtų jose lankytis ne tik vasarą? Ėmėmės ambicingų projektų, vienas iš jų – Koncertų salės statyba. Šiandien turime tarptautinių ekspertų pripažintą salę, kurioje vyksta aukšto lygio renginiai. Restauravę vilą „Anapilis“ turime puikią parodų ir renginių salę, kur gali vykti koncertai ir kiti renginiai. Restauravę Kurhauzą turime puošnią kamerinę salę, mini teatro salę, reprezentacinę salę. Kurhauzas tapo kultūros pasididžiavimas.
Čia dar nesustojome ir nesustosime. Turime užsibrėžę tikslą įgyvendinti daug įvairių projektų, vienas iš jų – pastatyti muzikos ir meno namus už Koncertų salės. Šiais metais Taryba yra numačiusi lėšų parengti techninį projektą.
Kitas klausimas buvo sportas. Palanga su tokia gamtine aplinka buvo apgailėtinoje situacijoje – neturėjome jokios salės, kur galėtų vykti kad ir krepšinio varžybos. Jei pamenate, prieš dešimt metų nacionalinės krepšinio varžybos vykdavo Šventosios pagrindinės mokyklos salėje. Įtikinome Vyriausybę, ir šiandien turime universalią sporto areną, rekonstruotą miesto stadioną. Ir kita svajonė įgyvendinta – juk Palanga neturėjo miesto baseino. Nesulaukę privačių investuotojų, ryžomės patys įgyvendinti šį projektą, ir 2019 m. atidarytas modernus miesto baseinas. Jame vaikai nemokamai mokosi plaukti, Sporto mokyklos auklėtiniai nemokamai rengia treniruotes, ten sportuoja vaikai, kūdikiai, mamos, senjorai. Pagaliau sukūrėme puikų socialinį objektą, kuris gali būti pavyzdys Lietuvoje – kainos prieinamos ir senjorams, kurių pajamos nedidelės. Nemokamomis paslaugomis vaikai pasinaudojo 33 tūkst. kartų, o kurorto senjorai turi galimybę lengvatinėmis sąlygomis, už jiems prieinamą kainą džiaugtis vandens pramogomis. Gyventojai turi ir viešąją pirtį. Visi objektai išsilaiko patys. O baseinas ne tik pats išsilaiko, bet dar ir išlaiko nemokamas pamokas vaikams.
Beje, prieš dešimtmetį Palanga neturėjo netgi normalaus Savivaldybės administracijos pastato – gyventojai, tvarkydami reikalus, turėjo lakstyti po visą miestą, nes Savivaldybės administracijos skyriai buvo išmėtyti po visą miestą, ir visus tuos pastatus reikėjo šildyti, išlaikyti. Todėl kai sužinojome, kad buvusius poilsio namus planuojama privatizuoti, tuometinės A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės paprašėme perduoti šį pastatą Savivaldybei. Dabar turime normalų, gyventojams patogų Savivaldybės pastatą, o pardavę nebereikalingus objektus, gautas lėšas investavome į kitus projektus – Kurhauzo restauraciją, Koncertų salės statybą ir kt.
Kai valstybė norėjo privatizuoti kitus objektus – kalbu apie „Auską“, teniso kortus – taip pat ėmėmės veiksmų, ir šie objektai buvo perduoti Savivaldybei. Išsaugojome juos ateities kartoms, ir neatsitiko tai, kaip atsitiko su buvusiu policijos komisariato pastatu, kuris su 1 hektaro teritorija buvo parduotas už 400 tūkst. eurų ir dabar stovi lyg vaiduoklis.
Ar palangiškiai ir miesto svečiai dar atsimena, kiek jie laukdavo eilėse, kai iš Sodų gatvės reikėdavo išvažiuot į darbą, kiek laukti reikėjo, norint išvažiuoti ar įvažiuoti į miestą didesnių renginių metu? Ar prisimena, koks buvo srautas automobilių mieste – buvome tapę ne kurortu, o autostrada, nes per piką visos miesto gatvės buvo užkimštos automobilių. Valstybė pastatė aplinkkelį, kurio vertė – 40 mln. eurų, ir pažiūrėkite, kaip pasikeitė Palanga – 3 mln. automobilių, kurie važiuoja aplinkkeliu, būtų miesto gatvėse. Įtikinome Vyriausybę skirti lėšų įvažiavimo į Palangą rekonstrukcijai, nes iki tol turėjome vieną siaurą gatvelę, kurioje nuolat buvo automobilių kamščiai. Ar šiandien palangiškiai stovi kamščiuose? Nebe.
Įgyvendinti ir socialiniai projektai, renovuoti švietimo įstaigų pastatai, šiuo metu vyksta švietimo židinio – Senosios gimnazijos – kapitalinis remontas. Atkreipėme dėmesį ir į palangiškių gerovę – ėmėme tvarkyti gyvenamąją aplinką: naujos gatvės, šaligatviai, apšvietimai, renovuota apie 40 proc. Palangos daugiabučių namų. Apgynėme viešąjį interesą ir į miesto rankas sugrąžinome šilumos ūkį, ir tai lėmė gerokai žemesnes šildymo kainas. Ir visas šis turtas liks palangiškiams, ateities kartoms.
Kempingas – dar viena sėkmės istorija. Juk iki tol europiečiai, keliaudami su nameliais ant ratų, aplenkdavo Palangą, nes negalėjome jiems pasiūlyti elementarių sąlygų apsistoti. Savivaldybė tai pasiėmė ant savo pečių, ir šiandien kempingas – vienas iš pavyzdinių objektų, įvertintas tarptautiniu mastu.
Beje, tiek metų pajūryje apleista stovėjo Kunigiškių vaikų stovykla o šiandien objektas atgimsta – čia galės ilsėtis vaikai. Oro uostas – kartu su Klaipėdos regionu padarėme didžiulį įdirbį, kad skrydžių padaugėtų, ir iki pandemijos Palangos oro uostas labai atsigavo. Tai – irgi sėkmė, kadangi surėmę pečius su Palangai atstovaujančiu Seimo nariu Mindaugu Skritulsku įtikinome Vyriausybę skirti oro uosto kilimo ir tūpimo teko rekonstrukcijai lėšų. Tam skirta per 10 mln. eurų, o juk patogus susisiekimas su kurortu yra labai svarbu.
Kodėl mums sekėsi? Natūralu, kad nieko negali pastatyti be valstybės finansavimo. Nesvarbu, kokia valdžia bebūtų, niekada nepolitikavau. Ir neturiu teisės politikuoti – reikėjo įgyvendinti projektus, todėl su visais bendravau diplomatine kalba, įtikinau, kad Palanga, kurioje ilsisi 80 proc. Lietuvos gyventojų, yra visų, kad ji yra mūsų šalies vizitinė kortelė. Tuo pavyko įtikinti bet kurią Vyriausybę, nes ir pats tikėjau tais projektais, visa mūsų komanda jais tikėjo.
–Kas per šį laikotarpį buvo sunkiausia?
–Nė vieno darbo nebuvo lengvo. Palangai, matyt, padėjo ir aukštesnės jėgos tuomet, kai atrodydavo, jog viskas slysta iš rankų. Siekti užsibrėžtų tikslų labai paskatino visuomenės pasitikėjimas. Negalėjome apvilti palangiškių, todėl buvome pasiryžę bet kokiu atveju įgyvendinti tai, ką esame suplanavę.
–Ne kartą esate minėjęs, kad jau pirmą kartą tapęs meru turėjote svajonę prikelti iš pelenų ir miesto bendruomenei grąžinti Kurhauzą. Tai įvyko pernai spalį. Kokį svarbiausią tikslą sau keliate dabar?
–Dėsime visas pastangas dėl Šventosios uosto, kuris reikalauja labai didelių investicijų. „Auską“ įveiklinsime, atiduosime bendruomenės reikmėms. Dar vienas tikslas – uždaras futbolo maniežas. Didelį dėmesį skirsime gyvenamosios aplinkos gerinimui, nes miesto rajonai plečiasi, reikia ieškoti finansų, tvarkyti infrastruktūrą, kad Palangos visuomenės gyvenamoji aplinka dar pagražėtų.
–Ką Jums kaip politikui, kaip žmogui, kaip palangiškiui davė šie dešimt metų?
Ką man davė? Mylimą darbą. Žmogus yra laimingas, kai užsiima mėgstama veikla, kai daro tai, kuo „dega“, kuo tiki. Gyvenimiška patirtis – didžiulė. Palanga – sudėtingas miestas, čia daug visko yra. Bet man patinka kurti, jaučiu didžiulį malonumą, kai kažkas atsinaujina, tvarkosi, kai Palanga akivaizdžiai keičiasi. Esu laimingas, turėdamas didžiulį bendruomenės palaikymą ¬– kai gatvėje žmonės kalbina, sveikina, užduoda klausimų, bet neperbėga į kitą gatvės pusę.
Kas žino, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei nebūčiau tapęs meru. Galėjo būti, kad būčiau pasirinktume gyventi kitur? Tačiau šiandien esu laimingas gyvendamas Palangoje, turėdamas šeimą. Per šį dešimtmetį ir asmeniniame gyvenime daug visko įvyko – su žmona Vilma susilaukėme ir jau gerokai paauginome trečiąjį vaikelį. Kai pradėjau eiti mero pareigas, Gabijai tebuvo 7 metai, o jau tuoj bus 17 – užaugo. Domantui, kai pradėjau savo karjerą, buvo 3 metukai. Jis irgi užaugo akyse. Jau nekalbu apie Ievą.
–Ar buvo laikas, kai gailėjotės, kad pasukote būtent šiuo keliu? Jei taip, tai kodėl?
–Būna įvairių situacijų. Kartais, kai neskaičiuodamas valandų su komanda įtemptai dirbi, bet prasideda puolimai, pagalvoji: „Kam man to reikia?“. Bet tokie pamąstymai būna spontaniški. Iš tikrųjų nesigailiu nė vienos dienos, kada esu išrinktas metu. Lengva nėra, tai – tikrai sudėtingas darbas, ir visi tai žino bei mato. Bet kai matai pokyčius mieste, galutinį rezultatą, tai viską atperka.
–Esate ne tik Palangos miesto meras, bet ir Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, Lietuvos kurortų asociacijos narys, asociacijos „Klaipėdos regionas“ prezidentas. Iš kur semiatės energijos?
–Nežinau, negaliu pasakyti. Gal iš aukščiau (šypsosi). Nuo pat mažens buvau veiklus, man nebuvo joks darbas labai sudėtingas. Turėjau sveiką užsispyrimą, ambiciją – bet kokiu atveju siekti išsikeltų tikslų. Vertindamas dešimtmečio darbą galiu drąsiai pasakyti – neįgyvendinome tik smulkmenų, ką esame žadėję palangiškiams. Daugiau, matyt, padaryta neplanuotų darbų, nei liko neįgyvendintų.
–Kokią Palangą norite matyti dar po dešimties metų?
–Palanga turi potencialo. Tai rodo investicijų atėjimas į Palangą. Beje, gegužę prasidės viešbučio „Marriott“ statyba. Palanga yra „ant bangos“. Svarbiausia, kad investuotojai patikėjo Palanga, atėjo į ją, gyventojų skaičius mieste auga, o tai reiškia, kad kurortas ir toliau plėsis, gražės. Esame užsibrėžę tikslą tapti Baltijos jūros regiono lyderiu.
–Kas, Jūsų nuomone, lemia tokią Palangos sėkmę?
–Palangos sėkmė yra diplomatija. O didžiausia sėkme yra tai, kad palangiškiai visuomet išrenka vieną komandą. Jei nebūtų sutarimo miesto Taryboje, jei priimant sprendimus būtų intrigų, politikavimo, sėkmė 40 proc. sumažėtų, nes ten, kur yra peštynės ir pykčiai, darbai stoja. Visa mano komanda yra Palangos patriotai, todėl meilė savo miestui atsispindi darbuose.
Todėl noriu labai nuoširdžiai padėkoti Palangos bendruomenei, kad tą dešimt metų rodė tvirtą pasitikėjimą mūsų komanda. Per kiekvienus Savivaldybės tarybos rinkimus mums palangiškiai suteikdavo vis daugiau mandatų, ir šis gyventojų pasitikėjimas yra pagrindinis variklis, vedantis Palangą į sėkmę.