Iš Ukrainos grįžęs palangiškis Gintaras Dirkstys: „Gražus pavasaris, bet džiaugtis negali“

Dar niekada nebuvau apsiašarojusi, imdama interviu. Ir niekada neteko susivaldyti, norint apkabinti pašnekovą. Jeigu tai būtų buvusi moteris, būčiau ir nesusivaldžiusi…Gintaras Dirkstys, Charkove (antras pagal dydį Ukrainos miestas) pragyvenęs 29-erius metus, žmonos gimtinę su šeima paliko pirmą pavasario dieną. Kovo 1-ąją jau buvo Lietuvoje, o degalinėje nusipirkęs sau ir žmonai kavos, sūnui – kakavos, vis tiek dar negalėjo atsipalaiduoti. 

Ukrainoje gyveno 29-erius metus

„Gražus pavasaris, bet negali džiaugtis. Jautiesi tarsi kažką išdavęs. Juk mano draugai liko ten, sėdi rūsiuose, bombarduojami, o aš štai čia mėgaujuosi kava. Norisi grįžti ir padėti, nes dabar jau nieko nebebijai. Tačiau šeima nebeišleidžia“, – atvirauja 52-ejų metų vyras.

Su Gintaru kalbamės trečiadienio vakarą vienoje iš Palangos kavinių. Vyras – palangiškis, tad į Palangą grįždavo kas vasarą. Tą lemtingąjį ketvirtadienį prasidėjus bombardavimui, penkiolikmetis sūnus Martynas iš karto pasakė: „Važiuojam į Palangą, pas močiutę“.

Sūnus – Ukrainos krepšinio rinktinės žaidėjas

Šiandien Gintaras per merą Šarūną Vaitkų, su kuriuo kartu užaugo, ir per kitus draugus tautiečius ieško darbo. Sūnų jau užrašė į mūsų miesto krepšinio komandą bei Palangos senąją gimnaziją. „Galėtų mokytis nuotoliniu, bet koks tas mokymasis būtų? –  sako vyras, nors palikdami namus iš esmės ir pasiėmė tik sūnaus kompiuterį mokslams. – Pas mus dabar paskelbtos dviejų savaičių moksleivių atostogos, bet akivaizdu, kad jos prasitęs“.

Nors Martynas nemoka kalbėti lietuviškai, bet supranta beveik viską. Gintaras tikisi, jog greitai prisitaikys. Tuo labiau, kad jaunuolis – ypač talentingas sportininkas, Ukrainos rinktinės krepšininkas.

Dar vasario 23 d. vakarą vaikinas turėjo treniruotę. Ruošėsi kovo 3-4 d. Ukrainos krepšinio čempionatui. Martynas žaidžia Charkovo nacionalinio Vasilio Karazino universiteto pirmos lygos komandoje.

Tiesą sakant, ką tik savo šalį palikusiam vaikinui nesinorėjo iš karto nerti į sportą, jam rūpi Charkove likę draugai. Tėčiui netgi pasakė: „Kai grįšime, tegu nebūna mūsų namo, mūsų buto,  bet kad tik visi gyvi liktų“.

Tačiau su bičiuliais nuolat susirašinėjantį sūnų Gintaras nori atitraukti nuo telefono, kad jis įsitrauktų į sportą. Tad jau trečiadienio vakarą vaikinas praleido Palangos sporto salėje.

Gintaras tikisi, kad ir žmona Inna, profesionali marketologė, visą gyvenimą dirbusi Charikovo televizijoje, ras darbo Lietuvoje. Beje, dirbdami reklamos srityje Dirksčiai netiesiogiai buvo susilietę ir su Volodymyru Zelenskiu, kai šis dar dirbo pramogų srityje. Ir jį palaikė nuo pat jo kandidatavimo. „O kur dabar Porošenka ir visi kiti? Jie fotografuojasi, kai stato užtvaras kažkur vidury šalies. O kodėl neina į pasienį, kur realus pavojus? O Kijeve, kur tavęs realiai ieško pasamdyti žudikai, kaip kad Zelenskio? Jeigu tik jis išliks gyvas, po karo jis turės savų žmonių ir pakels Ukrainą“.

Pažadino sūnus

Gintaras puikiai prisimena vasario 24-osios rytą: „Aš miegu kietai, tad nieko negirdėjau. Pažadino išsigandęs sūnus, klausdamas, kas vyksta, kad žemė dreba. Nuėjome prie langų, pamatėme bombardavimus, raketas. Gyvename 16-ame aukšte, mūsų namas dar ant kalvos, tad Charkovas labai puikiai matyti. Ir vis dėlto iš pradžių nepatikėjau, kad karas prasidėjo. Maniau, kad rusai nori pagąsdinti. Tačiau įsijungėme televizorių – karas. Žmona iš karto supanikavo, reikia bėgti, krautis daiktus. Aš raminau, kad reikia apmąstyti. Buvo 5 val. ryto, bet pro langus matėme, kad jau gatvė pilna automobilių, žmonės iš karto pradėjo važiuoti iš miesto“.

Beje, ant kalvos stovintis daugiabutis vis dar stovi sveikas, nors kaimyniniai subombarduoti. „Sakom, kad Dievas mūsų namą pabučiavo. Tikrai keista, kad jis ar stovi“, – Ukrainos lietuvis.   

Mūsų tautietis pirmiausiai išsprendė reikalą su transportu. Kadangi šeima turi 2 automobilius – lengvąjį ir autobusiuką, tad svarstė, kuriuo keliauti. Pasirinko pastarąjį, kad dar galėtų ir daugiau žmonių paimti. Tad pirmiausia lengvąjį automobilį nuvežė pas draugą, kuris, beje, vasario 24 d. šventė gimtadienį. Tiksliau – būtų šventęs. „Padovanojo man putinas dovaną – niekada nepamiršiu“, – bičiulio ukrainiečio žodžius perpasakoja Gintaras.

Iš draugų Gintaras pasiėmė dar kelis papildomus bakus kurui. Pakeliui užsuko dešros, bet bebuvo likusios keli gabaliukai pačios brangiausios. Apskritai eilės prie parduotuvių buvo nesuvokiamai didelės, nors pačios parduotuvės jau buvo tuščios.

Grįžusį į namus vyrą sukrėtė sūnaus žodžiai, kuriuos prisimindamas ir dabar nenulaiko ašarų. Martynas tėčiui pasakė: „Baisiausia, kai girdi bum bum, o tavęs nėra šalia. Bet dabar, kai tu čia, žinau, kad viskas bus gerai“.

Tą patį sakė ir vyresnė dukra Diana, gyvenanti JAV, visą kelią susirašinėjusi su broliu. Jauną moterį ramino būtent tai, kad tėtis yra su visa šeima.

12 valandų keliui – 6 dienos

Iš namų visa šeima išvyko 8 val. ryto. O iš Lvovo pajudėjo tik vidurnaktį. „Stovėjome 5 valandas. Pirmas pajudėjimas prasidėjo tik po 5 valandų, –  pasakoja vyras. – Iki sienos tik 19 km, bet tik kas 10-15 min galėjome pavažiuoti po 2-5 metrus. Taip lėtai judam, judam, o paskui tenka apsisukti, nes priekyje – susprogdintas tiltas. Tada ieškai aplinkinio kelio ir vėl viskas iš pradžių. Rusai sprogdino tiltus, kad sutrukdytų ginklų tiekimą iš kaimyninių šalių“.

Štai čia pašnekovo akyse vėl pasimato ašaros – prisimenant ne karo baisumą, o žmonių gerumą šio baisumo kontekste: „Važiavome gatve, įsivaizduokite kaip Kunigiškių g. – iš abiejų pusių gyvenamieji namai. Žmonės išnešė stalus, ant kurių krovė maistą, arbatą, kavą, karštus patiekalus, sausainius. Galėjome ne tik pavalgyti, bet ir pasinaudoti tualetu. Kai nuo sienos liko 5 km, tą atstumą įveikėme per 2 paras. Tada 12-14 metų vaikai su motoroleriais iš kaimo vežė vandenį, arbatą, sumuštinius. Atvažiavo ir su labai gerais automobiliais ukrainiečiai, atsidarė bagažines ir kvietė valgyti. Tad alkani tikrai nebuvome“.

Tačiau graudu buvo žiūrėti į pėsčiuosius. „Pilna užsienio studentų, jie gi be automobilių. O naktį – minus aštuoni. Mačiau, kaip eina, stumia lagaminus ant ratukų, tie ratukai subyra, tada išsitraukia drabužius, apsirengia vieną rūbą ant kito, o lagaminą – į šoną. Ir eina toliau, juk nepaneši lagamino 15–19 km. Ir kas antras beldžiasi į automobilių langus, prašydami paimti. Siūlė nuo 500 iki 1000 dolerių. Tačiau aš vežiau draugus. Dar prie sienos paėmiau 4 mamas ukrainietes su 7 vaikais, iš kurių 2 paaugliai, vienas – metukų ar pusantrų, kiti dvejų metų amžiaus. Jas iki sienos atvežė vyrai, bet kadangi ukrainiečių vyrų nuo 18 iki 60 m. neišleidžia, jas paliko prie sienos. O sieną kirstamos pėsčiomis, kai ją kerta 30 tūkst. žmonių, įleidinėja po 100, moterys su vaikais būtų sušalusios. Todėl ir pasiėmiau į automobilį. Atrodo, paimtum ir daugiau, bet nesusikelsi juk visų ant stogo“.

Kelionę patrumpino automobilio gedimas

Beje, palangiškis būtų keliavęs iki Lenkijos dar bent pora parų ilgiau, jei ne… automobilio gedimas:  „Kadangi sugedo automobilis, problema su akumuliatoriumi, teko rinktis – ar grįžti atgal remontuoti, ar kaip nors pasiekti Lenkiją ir čia susiremontuoti. Tad iš tiesų akumuliatorių naudojome automobiliui šildyti, o po tuos kelis metrus, kai pajudėdavome, stumte stūmėme. Ir todėl aš jau „naglai“ lenkiau kitus automobilius, ir per žolę važiavau, nes rizikavau, kad visai suges. Jeigu automobilis nebūtų sugedęs, būčiau laikęsis eilės ir būtume užtrukę dar bent dvi paras. Ir akumuliatoriumi iš tiesų keitėmės su kitu automobiliu. Visai nepažįstamu žmogumi. Jis pavažiuoja, tada perduoda man. Ir taip iki sienos. Pasiskaičiavome, kad prie sienos aš jau atgaučiau savąjį“.

Pasienyje ant stalų lenkai jau buvo paruošę vandens, sausainių, sauskelnių, miegui paruošę didžiulius angarus, antklodes. „Tačiau tomis lovomis mažai kas naudojosi, nes iš tiesų visų kas nors jau laukė. Į nežinią daugiausiai keliavo ukrainiečiai“, – sakė laikraščio pašnekovas.

Nemiegojo visas šešias paras

Jau grįžęs į Lietuvą Gintaras stebėjosi, iš kur gavęs jėgų nemiegoti visas 6 paras, kol kirto sieną: „Pats nesuprantu, kaip galėjau ištverti tiek nemiegojęs. Kai ruošėmės, žmonai pasakiau, kad paimtų maisto trims dienoms. Ji nusistebėjo, nes gi kelionė – dvylikos valandų! O keliavome 6 paras. Ir turėjau nuolat būti pramerkęs akį, stebėti aplinką. Būčiau užmigęs – kiti automobiliai pralenktų. Tad galėjau tik budriai snūduriuoti. O pradėjęs judėti, pypsėdavau, kad kitus vairuotojus pažadinčiau. Ir tik kirtus sieną, kai jau buvome Lenkijoje, kur išsinuomojome keturvietį namuką, nusiprausiau pirmą kartą, apsirengiau sportine apranga ir priguliau nusnūsti. Tačiau atsibudau jau tik ryte“.

Ketvirtadienį kalbintas pasakė, kad po trečiadienio nakties jo draugai ir pažįstami visi gyvi.

„Mes sutarę – kas rytą, jau apie 6 val., jie man parašo, kad yra sveiki gyvi“, – sako Gintaras.

Galintys šiai šeimai iš Ukrainos pasiūlyti darbo, skambinkite Gintarui 8 672 92416.

Rusijos Federacija Ukrainą užpuolė vasario 24 d. rytą.

Ligita Sinušienė