Lazaris Gutmanas, vienas iš žymių tarpukario žydų akademinės inteligentijos atstovų, gimė Palangoje

Lazaris Gutmanas (1875–1957), Kauno universiteto Nervų ir psichikos ligų katedros profesorius, nuo 1945 m. – katedros vedėjas, yra vienas iš žymių žydų akademinės inteligentijos atstovų, kuris šį pasaulį išvydo 1875 m. rugsėjo 11 d. Palangoje. Šis žydų berniukas, vėliau pasirinkęs žmogaus kūno ir sielos gydytojo kelią, iškentė įvarius jo tautai skirtus išbandymus. Pačiam L. Gutmanui pavyko išvengti žūties, tačiau jis prarado vyresnįjį brolį su šeima, dvi seseris ir vyresnįjį sūnų, ir širdyje liko didžiulė negyjanti žaizda.

Jo tėvas Geršonas Gutmanas Palangoje turėjo gintaro dirbtuvę, tačiau šeima nebuvo pasiturinti. Joje, be Lazario, augo dar du sūnūs ir dvi dukterys. Vis dėlto, kad ir sunkiai versdamasi, Gutmanų šeima išaugino ne vieną mediką. Lazario brolis Teodoras tapo neurologu, gyveno Panevėžyje. Kartu su Lazariu jis išvertė iš vokiečių kalbos fizioterapijos vadovėlį. Teodoras žuvo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Sesuo Dora įgijo dantų gydytojos specialybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji gyveno Taline, ten ir žuvo. Kita Lazario sesuo Eugenija kurį laiką gyveno Vokietijoje. Grįžusi į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Nacių okupacijos metais ji mirė gete, ten ir palaidota.

Lazario Gutmano gyvenimas susiklostė sėkmingiau. 1891 m. jis buvo bebaigiąs Palangos progimnaziją, deja, šeima pristigo lėšų toliau leisti jį į mokslus. Dvejus metus jaunuolis dirbo Kelmės vaistinėje ir mokėsi savarankiškai, o 1895 m. eksternu įstojęs į Liepojos realinės gimnazijos septintą klasę po dvejų metų baigė ją sidabro medaliu. 1897 m. L. Gutmanas išvyko studijuoti mediciną į Maskvą. Studijų metais duonai užsidirbdavo privačiomis pamokomis.

1902 m. baigęs universitetą, L. Gutmanas liko Maskvoje. Jis dirbo ordinatoriumi dr. G. Teriano nervų ir psichikos ligų ligoninėje. Buvo išvykęs tobulintis į Heidelbergą ir Berlyną. 1905 m., kilus Rusijos ir Japonijos karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Tačiau fronto linijos jaunuolis nepasiekė. Demobilizuotas 1906 m. grįžo į G. Teriano ligoninę, dvejus metus (1907–1909) jai vadovavo. 1909 m. išvyko į Sankt Peterburgą dirbti prof. Vladimiro Bechterevo (1857–1927) Nervų ir psichikos ligų klinikoje. Jo psichologijos laboratorijoje L. Gutmanas parašė ir daktaro disertaciją. Po metų L. Gutmanas persikėlė į Saratovą. Čia jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Karo gydytojo tarnyba L. Gutmanui truko iki 1916 m. rugsėjo. Vėliau jis buvo perkeltas į pafrontę Ukrainoje, ten dirbo gydytoju iki 1922 metų, nes sutrikus sveikatai po persirgtos dėmėtosios šiltinės, L. Gutmanas grįžo į Palangą. Rusijoje jis jau buvo patyręs revoliuciją ir pilietinį karą, o Ukrainoje – žydų pogromus.

Palangoje L. Gutmanas dirbo gydytoju Žydų sveikatos apsaugos draugijoje (OZE). Po poros metų persikėlė į Kauną, kur iki 1940 metų dirbo gydytoju šio miesto OZE skyriuje. Jis buvo garsus Kauno neuropatologas, todėl jį pakvietė dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Be to, dar 1934 metais jis buvo išrinktas Kauno universiteto Nervų ir psichikos ligų katedros privatdocentu. 1937 m., norėdamas susipažinti su naujausiais nervų ir psichikos ligų gydymo metodais, jis nuvyko į Paryžių ir į Vieną.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė L. Gutmano praktinę ir mokslinę veiklą. Vos hitlerininkams įžengus į Kauną, vietos valdžia pašalino L. Gutmaną iš universiteto, o po kelių dienų – ir iš 1-osios miesto poliklinikos. Netrukus jis kartu su žmona Vera Gutmaniene ir sūnumis studentais Georgu ir Eduardu buvo įkalintas gete. Sūnūs ir žmona pabėgo iš geto pirmieji ir gyveno slaptydamiesi.

Po „Didžiosios akcijos“ 1941 m. spalio 28 d. pasprukęs iš geto, L. Gutmanas iš pradžių slapstėsi pas buvusią pacientę J. Serafinienę. Šios moters namuose daktaras susipažino su žydų gelbėtoju vienuoliu – „broliuku“ Broniumi Gotautu. Jis parūpino L. Gutmanui tikrą pasą, į kurį tereikėjo įklijuoti savo nuotrauką, ir ilgesniam laikui apgyvendino pas senutę Balčiauskienę nuošalioje Panemunės gatvelėje.  Po kelių mėnesių kažkas L. Gutmaną atpažino. Tuomet jį priglaudė teisininkas J. Vaičiulis , paskui dvejus metus slapstėsi Veterinarijos akademijos studento, vėliau docento, Antano Andraičio bute. L. Gutmano ir jo šeimos gelbėtojams Broniui Gotautui ir Antanui Andraičiui suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai.

Tačiau ir A. Andraičio bute L. Gutmanas buvo pastebėtas ir įskųstas, todėl turėjo kuo skubiausiai pasiieškoti kitos vietos. Šitaip, be savo kampo ir be šeimos, daktaras slapstėsi, kol hitlerininkai pagaliau buvo priversti išsinešdinti iš Kauno. Karo pabaigoje L. Gutmanui teko pakelti dar vieną smūgį: žuvo jo vyresnysis sūnus Georgas.

1944 metų rugpjūčio mėnesį L. Gutmanas grįžo į Kauno universitetą, o 1945 m. pradėjo vadovauti Nervų ir psichikos ligų katedrai. 1946 m. patvirtintas jo mokslinis laipsnis.  Dėl vietos antisemitų įtakos ketverius metus buvo delsiama suteikti jam profesoriaus vardą. Humanistinės daktaro pažiūros neįtiko Kauno universiteto vadovybei. Pagaliau 1948 m. L. Gutmanas tapo profesoriumi.

Kilus antisemitinei bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų bylos“, buvo mėginta L. Gutmaną neteisėtai atleisti iš katedros vedėjo pareigų, tačiau jis nepalūžo. Katedrai L. Gutmanas vadovavo iki 1954 m. kovo, tuomet jį ištiko insultas, jis tapo neįgaliu. Praėjus trejems metams mirė po pakartotinio insulto. Mokslininkas paliko daugiau kaip 50 publikacijų lietuvių, rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis.

L. Gutmanas buvo idealistinės teorijos psichiatrijoje priešininkas. Lietuvoje jis vienas pirmųjų pradėjo populiarinti žymaus rusų fiziologo Ivano Pavlovo (1849–1936) teoriją apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Daug dėmesio daktaras skyrė genetikos mokslui. Jis pripažino paveldimumo įtaką psichikos ligų etiologijai, tačiau kovojo su rasistiniu eugenikos teorijos taikymu žmonių „veislei“ gerinti.

Taigi, L. Gutmano darbų spektras platus: bendroji diagnostika, žmogaus nervų sistemos tipų nustatymo metodika, teisminė psichiatrija. Daugiametę neurologo ir psichiatro patirtį L. Gutmanas apibendrino studentams ir gydytojams skirtame vadove „Nervų ligos“. Knyga buvo sumanyta 1940 metais, ją rengti nesutrukdė net hitlerininkų okupacija. Mokslininkas ją rašė ir kalėdamas Kauno gete, ir slapstydamasis. Pasibaigus karui knyga buvo baigta ir perduota leidyklai.

1947 m. išleista knyga tapo įvykiu Lietuvos medicinos moksle. Pirmą kartą Lietuvos medicinos istorijoje studentai gavo specialiosios neurologijos vadovėlį gimtąja kalba. Knyga domėjosi ne tik studentai ir gydytojai, bet ir plačioji visuomenė.

1948 m. LSSR Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nurodymu įsakė Kauno universiteto Medicinos fakultete viešai aptarti leidinį. Autorius buvo didžiai įžeistas, nes oponentai kalbėjo ne apie dalykinius knygos aspektus. Be to, tarp leidinio kritikų nebuvo nė vieno neurologo. Ypač skaudu mokslininkui buvo klausytis kandžių kolegų pastabų. Vis dėlto pilnutėlė Medicinos fakulteto didžioji auditorija palaikė daktarą. Prasmingi buvo baigiamieji autoriaus žodžiai: „Aš norėjau gimtajai Lietuvai padaryti kuo daugiau gero“.

Visą savo gyvenimą jis paskyrė medicinos mokslui bei praktikai ir turėjo tam darbui būtinų charakterio bruožų: buvo atkaklus, kantrus, mokėjo praktinius stebėjimus derinti su mokslo teorija, gebėjo savarankiškai vertinti medicinos mokslo pirmtakų ir oponentų teiginius, daryti savas išvadas.

Tarp L. Gutmano dokumentų aptiktas jo ranka parašytas tekstas. Tikėtina, kad tekstas rašytas baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, atskleidžiantis L. Gutmano požiūrį į mediko pašaukimą: „Užslinko audros debesis ir susiformavęs žmogaus moralinio purvo kamuolys užkrėtė ir užnuodijo mūsų atmosferą, paliko kraujo ir ašarų jūrą. Bet štai debesis nuslinko ir jau šviečiasi mėlynas dangus, žadantis šviesesnę ateitį. Tačiau šviesi ateitis pati neateina. Mes patys privalome ją sukurti. Už teisę kurti mes brangiai sumokėjome. Turime pasinaudoti palankia situacija. Siekdami pakloti pamatus ateičiai, privalome patys atgimti, stengtis nuslopinti instinktus, kurie skatina tenkinti egoizmą, ir daugiau galvoti apie artimo vargus ir poreikius. Tai ypač svarbu medikams. Mes pasirinkome sunkią pareigą – tarnauti kenčiančiai žmonijai. Mes žinojome: tarnaudami sergančiam žmogui, privalome aukotis. Kilus epidemijai, pirmiausia žūsta šimtai gydytojų, medicinos seserų ir sanitarių. Būtent mes dienas ir naktis leidžiame prie kenčiančiojo lovos, stengdamiesi nuslopinti jo skausmą ir išgelbėti gyvybę. Gal todėl mūsų emblema tokia – deganti žvakė... Deja, mūsų atmosferą užteršė moralinis maras, ji dar nepakankamai nukenksminta. Kiek dar egoizmo tvyro ore ir kiek dar aplink mus savanaudiškumo bakterijų nešiotojų... Toji aplinkybė trukdo mums atlikti savo pareigas. Pripažįstu, kad mes dirbome nepaprastai sunkiomis sąlygomis: šaltose patalpose, kęsdami badą. Ir vis dėlto mes privalome visuomet vykdyti savo priesakus. Negalime užmiršti tų, kurie guli šlapiuose, purvinuose apkasuose, dienas ir naktis leidžia lauke, kiekvieną minutę pasirengę paaukoti gyvybę, kad priartėtų valanda, kai bus galima kurti laimingą ir teisingą gyvenimą čia, savo tėvynėje. Laukdami tos ateities, kuri, atrodo, čia pat, sąžiningai atlikime mūsų pareigą.“

Mokslininko gyventa tam, kad bent mažytis dvasinės ir fizinės kančios krislas būtų pašalintas nuo žmogaus kelio, – tam pasitarnavo ir jo praktinė veikla, ir jo mokslo darbai bei humanistinės pažiūros.