Maroko Ksar – filmų kūrėjų rojus, o geriausias kulinarinis atradimas – kuskusas

Palangos tiltas, 2016-12-15
Peržiūrėta
666
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Maroko Ksar – filmų kūrėjų rojus, o geriausias kulinarinis atradimas – kuskusas

Inga ŠVIESAITĖ

Rytas buvo vėlyvas. Leidome sau visiškai atsipalaiduoti ir nesiskubinti. O ir nebuvo reikalo – šiandien visa diena paskirta Ait Benhaddou tyrinėjimui. Kai vakar vakare atvykome į šį kaimelį, jis mums rodėsi mažas. Toks atrodė ir šiandien. Tačiau vakaro tamsa mums neleido įžiūrėti ką slepia kita upės pusė. Ant kalvos įsikūręs Unesco saugomas Ksar (fortifikuotas kaimelis) buvo mūsų šios dienos tikslas.

Nuostabūs dirbiniai
Gerokai patinginiavę, nusiprausę ir susikrovę daiktus leidomės į tyrinėjimus. Planavome papusryčiauti vienoje kaimelio kavinukėje, tačiau ji buvo tik ką atsidariusi ir nepasiruošusi pavalgydinti mūsų. Tad teko tenkintis tuno ir pomidorų sumuštiniais, kuriuos mums pagamino vietinės parduotuvėlės savininkas. Gatvėje, vedančioje iki Ksar, buvo nemažai krautuvėlių. Palandžiojome po kelias ir aš vos galėjau atgauti kvapą nuo nesuskaičiuojamos galybės unikalių rankų darbo papuošalų. Jų būdavo ir kitų miestų turguose – bet šioje vietoje aš ypač atkreipiau dėmesį į įspūdingas karūnas ar masyvius kaklo vėrinius – jie buvo fantastiški!
JIS, mano ypatingas žmogus. mane vos nutempė nuo visų grožių, kad pagaliau galėtumėme apžiūrėti geriausiai pietuose išlaikiusį netoli dykumos esantį molinės architektūros pavyzdį. Įdomu tai, kad šiame miestelyje vis dar gyvena žmonės, verčiasi savo amatais, nors ir negali mėgautis šiuolaikiniais patogumais ir malonumais, pavyzdžiui tokiais kaip elektra. Vieni audžia kilimus, kiti tapo degintus paveikslus, treti užsiima šalikų, medžio dirbinių, molinių indų ar papuošalų prekyba. Ačiū Dievams, kad ši vieta nė iš tolo nepriminė tipinių Maroko turgų – nors prekiautojų buvo ir nemažai, tačiau jie pasiskirstę po visą kaimelį, nekėlė bauginančio turgaus šurmulio. Ši vieta man labai patiko. Klaidžiojome po ne vieną šimtmetį skaičiuojantį Ksar, apžiūrinėjome mažyčius Kasbahs, lipome į aukščiausią kaimelio tašką, kuriame buvo pastatytas maisto sandėlis. Tais, anais laikais, tai buvo vieta, kur slėpdavosi vietiniai gyventojai, jei Ksar buvo puolamas. Mums pasiekus viršūnę atsivėrė pasakiški vaizdai, galėjome stebėti kaip Ait Benhaddou kaimelis gražiai įsilieja tarp Atlaso kalnų šlaitų, kaip tobulai tinka prie molio spalvos upės.

Kuskusas – geriausias kulinarinis atradimas
Galėjau ten sėdėti valandų valandas. Nuo viršaus stebėdama mane supančią erdvę bandžiau atsiminti filmų „Gladiatorius“, „Persijos princas“, „Mumijos“ ar „Sostų karų“ serialo momentus. Būtent šie filmai ir daugybę kitų buvo filmuojami čia – Ait Benhaddou. Peržiūrėjus nemenką filmų sąrašą supratau, kad komandos vos spėja keisti viena kitą – pastatymus skiria tik metai ar dveji.
Atrodo išlandžiojome visas Ksar kerteles – buvo laikas grįžti į kavinukę ir pagaliau paragauti marokietiško kuskuso. Taip ir padarėm. Ir tai buvo geriausias kulinarinis atradimas šioje šalyje! O Dievai! Nežinau kaip jį ruošia, tačiau tai, kas darėsi su mano skonio receptoriais, apsakyti buvo sunku – kuskusas buvo toks lengvas, toks purus, toks neapsakomai skanus – galiu lažintis, kad jis tikrai tirpo burnoje kaip pavasarį (arba dabar kone kasdien žiemą) sniegas. Tikriausiai atrodėme mažų mažiausiai keistai, žvelgiant iš šalies – aikčiojom nuo kiekvieno kąsnio, mūsų veiduose švytėjo palaima.
Tobulai papietavę, patraukėme savo kempingo link pasiimti kuprinių. Tik grįžus, pajutau norą šiek tiek prigulti berberiškoje palapinėje ir... užsnūdau. Nežinau kiek laiko truko pietų pogulis, tačiau prabudus jaučiausi tokia pavargus, kad pasiūliau JAM pasilikti dar vienai nakčiai čia, o ryt iš ryto traukti Marakešo link. Neteko ilgai įkalbinėti – tikriausiai ir JIS buvo šiek tiek pavargęs. Pagulinėję nusprendėme mūsų numylėtą Ksar apžiūrėti iš kitos išorinės pusės. Nuostabus jausmas, kai nereikia niekur skubėti, gali gerti į save kiekvieną vakarėjančios Afrikos vaizdą, mėgautis buvimu čia ir dabar. Žingsnis po žingsnio priėjome seklią molio upę, per kurią galėjai persikelti joje esančių akmenų pagalba. Jaudintis nuslysti nebuvo reikalo, nes visada iš niekur atsirasdavę vietiniai vaikai pasiūlydavo savo ranką ir pagalbą mainais į porą dirhamų. Tačiau aš nusprendžiau tiesiog nusiauti batus ir perbristi upę basomis pati. Kojos klimpo į minkštą molį, buvo keistai malonu. Vos išlipus iš vandens žvilgtelėjau į kojas – jos buvo visos raudonos!

Netikėtas Afrikos lietus
Kaip marokiečių vaikai atsirandantys iš niekur, taip mus netikėtai užklupo Afrikos vasariškas gaivus lietus. Man net patiko eiti basomis per smėlį lyjant lietui, grožėtis pašonėje esančiu Ksar ir aplink augančiomis datulių palmėmis. Tikrai jaučiausi kaip maža mergaitė – mane taip viskas žavėjo, jaučiausi laiminga lakstydama pakrante ir rinkdama trumpo lietaus paskutinius lašus. Nors rodytųsi, kad šiandien lyg ir nieko ypatingo nevyko, bet tai buvo dar viena neapsakomai gera diena.
Grįžinėjome į miestelį. Eidami pro vieną iš parduotuvėlių, kaip visada buvome pakviesti apsižvalgyti. Nesusilaikėme – ėjome vidun. Mus suviliojo neapsakomo grožio raižytos medinės durys, fantastiški mediniai baldai ir rankomis austi kilimai. Kone valandą klausėme, kaip savininkas pasakojo apie kilimų audimo būdus, rodė kiekvieno pavyzdį, aiškino spalvų ir simbolių reikšmes. Tuo metu jau pradėjome griaužtis nagus, kad keliaujame tik su kuprinėmis – norėjosi namo parsivežti nors keletą daiktų. Juolab, kad jų kaina irgi stebino. Vidutinio dydžio rankų darbo kilimą ten galima įsigyti už 200 eurų. Ir tai tik pradinė kaina. Žinant, kad galima ir derėtis, man net baisu pagalvoti už kokią šventvagišką sumą galima įsigyti tokį grožį.

Svetingi marokiečiai
Užsukome į paštą išsiųsti keletą laiškų. Pašto darbuotojas buvo ypatingai malonus ir mums pasiteiravus gal turi kokių įdomesnių pašto ženklų, jis traukė viską, ką turėjo, bandė paaiškinti, kas ir kodėl ant jų taip pavaizduota. Tikra pasaka! Vėliau kitas vietinis pakvietė į dar vieną parduotuvėlę, kur mums buvo atvertos visos papuošalų skrynios. Iš karto perspėjome, kad pirkti nieko neketiname, tačiau vis tiek buvome maloniai priimti, viskas išrodyta ir apipasakota, kaip ir kur gaminamos šios grožybės. Vis tik prieš atsisveikindamas jis pasiūlė mainus. „Gal jūs turite kokį seną telefoną ir norite išmainyti jį į sidabrinę apyrankę?“ – šyptelėjo jis. Deja, nei telefono, nei šiaip kažko mainomo mes neturėjome, tad teko padėkoti ir keliauti atgal į kempingą. Nusprendėme, kad kitai kelionei į Afriką tikrai pasiimsime ką nors mainams, nes tai buvo ne pirmas pasiūlymas.
Grįžę susiruošėme saldumynų puotą – ragavome vietinių moterų bendruomenės keptus sausainukus, valgėme marokietišką duoną su nemarokietiška „Nutella“ ir gėrėme pieną. Diena jau buvo pasiekusi savo galą, tad patraukėme berberiškos palapinės link, iš naujo pasistatėme savo namus ir sulindę į palapinę buvome apgaubti Maroko nakties. Šį kartą ramios – be vėjo ir lietaus.

(Bus tęsinys)

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Prieš metus atidaryta Šventosios centrinė aikštė vasaros sezono metu ypatingai atgyja. Dieną žaidimų aikštelėje šurmuliuoja šeimos su vaikais, o savaitgalio vakarais vyksta įvairūs renginiai. 


Birželio 12 dieną Palangos kurorto muziejuje rinkosi poezijos konkurso “Haiku Palangai 2021” laimėtojai. Pirmą kartą per konkurso istoriją geriausias haiku Palangai sukurtas Palangoje. I-oji vieta ir komisijos prizas už haiku: „ ruduo prie jūros vėjas pusto smėlį – tiesą į akis“ skirtas mūsų mies to poetei Eglei Baranauskaitei.


Tęsdama vasaros parodų sezoną „Ramybės“ galerija vakar mylinčius meną sukvietė į dailininkių Aurelijos Althoffer ir Kunigundos Dineikaitės bei juvelyro Darijaus Gerliko parodų atidarymą.


Tęsdama vasaros parodų sezoną „Ramybės“ galerija ketvirtadienį, liepos 16 dieną 18.00 val. į dailininkių Aurelijos Althoffer ir Kunigundos Dineikaitės bei juvelyro Darijaus Gerliko parodų atidarymą.


Neįprastais karščiais ir saulėtais orais prasidėjusi vasara į Palangą atviliojo pirmuosius poilsiautojus. Jų dar padaugės artimiausiu metu. Savo poilsiautojus kurortas ragina ilsėtis aktyviai ir jau siūlo naujų pramogų. Per pastaruosius kelerius metus įvairiose Palangos vietose atidaryti aktyvių pramogų parkai plečiasi ir šią vasarą siūlo nemažai naujovių.


Rytas buvo vėlyvas. Leidome sau visiškai atsipalaiduoti ir nesiskubinti. O ir nebuvo reikalo – šiandien visa diena paskirta Ait Benhaddou tyrinėjimui. Kai vakar vakare atvykome į šį kaimelį, jis mums rodėsi mažas. Toks atrodė ir šiandien. Tačiau vakaro tamsa mums neleido įžiūrėti ką slepia kita upės pusė. Ant kalvos įsikūręs Unesco saugomas Ksar (fortifikuotas...


Praėjusį šeštadienį apsilankiusieji tradicinėje aštuntojoje Birutės parko dienoje buvo dosniai apdovanoti tiek gamtos, atsiuntusios Palangon įstabiai gražią dieną, tiek šventės organizatorių, surengusių įdomius, turiningus bei žaismingus improvizuotus susitikimus su dešimčia iškilių kūrėjų, mėgusių lankytis Palangoje, ir įkvėptų kurti būtent mūsų...


Vasarą į didžiausią šalies kurortą iš visos Lietuvos plūstelėjo ne tik poilsiautojai, bet ir benamiai, kurie neslepia džiaugsmo gyvenimo sąlygomis Palangoje.


Šeštadienio vidurdienį duris atvėrė improvizuota smėlio skulptūrų galerija - paroda, kuri įsikūrė J. Basanavičiaus g. 5B, buvusio paviljono „Dorė“ patalpose. Čia žiūrovų laukia – o jau spėjusius pamatyti ir sužavėjo - skulptoriaus Andriaus Petkaus skurtos kompozicijos iš smėlio. Parodos tema - pasaulinė animacija.


„Mano darželis – geriausias“  1

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 04 20 | Rubrika: Miestas

Vaikų darželis – antrieji vaikų namai, kuriuose mažylis praleidžia didžiąją dalį dienos. O auklėtojos – antrosios mamos. Todėl neretai tėvams darželio paieška sukelia nemanką galvos skausmą, juk savo atžalą norisi patikėti tik į pačias geriausias rankas.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius