Palangoje vasaras leidžiantis menininkas Algis Kriščiūnas: dviem vietoms čia konkurencijos nėra

Daugiau nei 500 lankytojų, taip pat ir pačių iškiliausių šalies žmonių, kasdien savo galerijoje Palangos klube „Kablys“ pasitinkantis dailininkas, muzikantas, fotografas Algis Kriščiūnas sako, kad jaučiasi labai įvertintas, bet kartais norisi pasimėgauti ramybe nuo tokios gausos ateinančių. Iš kitos pusės, jis puikiai žino, kad tai tik nuovargio akimirka, kuri praūžia kaip tas vėjas. Jau nuo vasario Algis pradeda laukti ne tik parodos ir susitikimų su jo kūrybą vertinančiais, – Palangos, o, tiksliau, vienos jos dalies ir dar vienos labai ypatingos vietos pasiilgsta labiau nei jūros. Tai yra gražiausias dviračių takas pasaulyje, traukiantis kaip magnetas, kuriam jis net nesipriešina.

8 metus Palangoje vasaros sezonu parodas rengiantis Algis sako, kad tam geresnės vietos už „Kablį“ jam nėra. Dviračių takas nuo Šventosios iki Palangos ir atgal, kuriuo Algis važiuoja kasdien, yra tai, apie ką gali pasakoti labai ilgai, – tiek ilgai, kad neužtektų vieno straipsnio jausmams, kylantiems juo minant, aprašyti. Garsus šalies menininkas Palangoje praleidžia tris mėnesius – nuo birželio ir rugsėjo. 

Visa Palangos pusė, esanti arčiau Birutės parko, jam yra ta Palanga, kurioje gera, apie kurią svajoja dar nuo žiemos, kuri jam nuoširdžiai patinka, kurioje jis praleidžia visą savo laiką, kai atvyksta.

Mėgsta kamerinius koncertus, aplanko visas parodas 

Paklausus, kur dažniausiai galima jį sutikti, Algis sako, kad paprastai jis būna savo galerijoje, kurios esmė – ne parduoti paveikslus, o kad žmonės galėtų ateiti, susipažinti su jo kūryba, su juo pačiu, pamatyti gyvai, pačiupinėti, pabendrauti, paklausti, kas jiems rūpi, nesijaučiant nepatogiai. Jam pačiam galerija reikalinga ne tik savo kūrybai pristatyti, – menininkui tiesiog gera bendrauti su žmonėmis.

„Visą rudenį, žiemą, pavasarį, kai gyvenu Fuerteventūros saloje, esu realiai atsiskyręs nuo socialinio gyvenimo, kuris man svarbus ir reikalingas, man išties trūksta kontakto su žmonėmis. Jau nuo žiemos pradedu svajoti, kaip važiuosiu į Palangą, kaip dirbsiu savo galerijoje, kaip čia ateis žmonių, kaip mes kalbėsimės. Todėl galerijoje ir darau naujų paveikslų pristatymus, susitikimus, nes man labai svarbu jausti ryšį su atėjusiais, išgirsti juos man taip pat svarbu, kaip ir jiems įdomu sužinoti, kaip gimė vienas ar kitas mano paveikslas“, – sako Algis.

Menininkas, būdamas Palangoje, aplanko ir kitų autorių parodas: „Labai mėgstu muziejus, parodas, į visas jas nueinu, pasižiūriu, tikrai labai patinka. Man iš esmės menas labai patinka, Fuerteventūroje, kur gyvename, su muziejais striuka, parodų labai mažai, tad kelis kartus per metus specialiai skrendu į kitus Ispanijos miestus žemyninėje dalyje, ar į Malagą, ar į Seviliją bei kitus, kad apsilankyčiau muziejuose, pasisemčiau kultūros.“ 

Pats būdamas muzikantas, nepraleidžia ir gerų koncertų. Juos Palangoje Algis labiau mėgsta kamerinius, kur mažai žmonių, nedidelė salė, jauku, kur muzikantus galima vos ne pačiupinėti.

„Fainiausia muzikinė vieta Palangoje man yra muzikos klubas „Vandenis“. Ten viskas labai arti, gera aura. Man tai jaukiausia vieta ne tik dėl žiūrėjimo, bet ir grojimo prasme ten labai gera. Jausmas toks, kad esi gerų draugų rate, šeimos vakarėlyje, kur visi jaukiai sėdi, kur visi savi. Mes grojame, kiti klausosi, – tarsi vieni kitiems pasakotume pasakas“, – sako Algis, šį šeštadienį ten grosiantis su savo grupe.

Važiuodamas dviračių taku jaučiasi pakylėtai 

Kalbėdamas apie mėgstamas vietas Palangoje, menininkas pamini ir skulptūrų parką šalia Vytauto gatvės, Birutės parką, miškus, pušynus, dviračių taką, kuriuo kasdien mina iš Šventosios į Palangą ir atgal: „Tas takas yra kažkas tokio, aš jo labai pasiilgstu, būdamas ne Lietuvoje, labiau net nei jūros. Tiesą sakant, šią vasarą prie jūros buvau vieną kartą, ir tai net ne Palangoje, o prie Latvijos pasienio. Pastovėjau prie jos ir tiek. O štai tas dviračių takas man išties daug daugiau nei jūra, nes yra miškas, pušynas, jaukumas, kvapas ir kartu jausmas, kad jūra visai čia pat. Tu ją girdi, jauti vėją nuo jos. Tad man važiavimas dviračių taku yra gražiausioji dalis.“

Paklausus, kiek tokių, kaip jis, kasdien sutinkantis, Algis sako labai daug, savaitgaliais gal net ir per daug, bet negali norėti dviračių tako vienas pats sau (juokiasi, aut. pastaba). Aišku, gali atvažiuoti rudenį ir važinėtis vienas, mat žmonių gerokai sumažėja. 

Į klausimą, kiek užsuka į populiariausias kurorto vietas Palangoje ir aplanko kitus šalies kurortus, Algis atsako, kad į Basanavičiaus gatvę neužsuka, tik ją kerta važiuodamas dviračių taku, ant Palangos tilto paskutinį kartą buvo prieš kelerius metus. Nida jam neįdomi, Šventojoje taip pat savęs nemato: „Man neįdomūs nei snobai, nei proletarai, nei masinis popsas, nei kokie nors restoranai, (nes man maistas yra tiesiog maistas, esu labai neišrankus jam, išskyrus gerai kavai, – ją labai mėgstu), nei žmogaus sukurti statiniai. Aišku, įdomu į juos pažiūrėti kartą, du, bet mane traukia kiti dalykai – gamta, menas, man artimi žmonės, kurie tikslingai užsuka į mano galeriją, kur mes galime kalbėtis valandų valandas.“

Į galeriją ateina ne tik garsių, bet ir iškiliausių šalies žmonių

„Pirmoji mano paroda Palangoje, galerijoje, buvo 2016 metais. Žmonės tuomet ateidavo nedrąsiai, nesuprasdavo, kas čia yra, kas esu aš, kaip dailininkas, jiems nebuvau gerai žinomas – daugiau kaip muzikantas ir fotografas. Per tuos aštuonerius metus žmonės išties pasidarė gerokai laisvesni ir drąsesni: dažniau prieina, kalbina, kas jiems įdomu, nebijo klausti garsiai. Anksčiau, būdavo, netyčia užklysdavo, o šiandien jau žino tą vietą ir mane patį, ir darbus, žino, ko tikėtis, atvyksta specialiai, domisi, kas bus šiemet“, – sako Algis. Jam taip pat labai svarbu, kad galerija įkvepia kitus.

Algis pasakoja, kad šiemet Vidas Bareikis įgarsino septynis jo paveikslus – sukūrė jiems garso takelius, grodamas įvairiais instrumentais. Galerijoje dideliame ekrane rodant paveikslus skamba jiems sukurta muzika. Artimiausiu metu čia vyks susitikimai su rašytojais, o rudenį paroda persikels į Vilnių, Jakšto gatvę, kur bus galima užsukti visiems norintiems. 

Kaip kasmet, taip ir šiemet, į A. Kriščiūno parodą ateina daug garsių žmonių, pavyzdžiui, čia nuolat lankosi Viktorija Čmilytė-Nielsen, jos kolekcijoje yra ne vienas menininko paveikslas, vienas kabo ir Parlamente, jos darbo kabinete.

Algis sako, kad jam patinka, jog į jo parodas ateina šviesių žmonių. Vienas tokių neseniai apsilankiusių – Vytautas Landsbergis. Nors menininko nebuvo tuo metu, kai jis atėjo, Algis sako, kad jam buvo nepaprastai malonu sužinoti, pamatyti galerijoje darytas nuotraukas, kuriomis jis dalinosi savo „Facebook“ paskyroje: „Man tai išties didžiulis įvertinimas, kad V. Landsbergis ne tik užėjo tiesiog pažiūrėti, kaip ir kas čia, bet galerijoje praleido nemažai laiko, analizavo paveikslus, ilgai galvojo, svarstė, ką norėjau savo paveikslais pasakyti, kokius jausmus sukelti. Man sakė, kad jam labai patiko mano piešti moterų kaklai. Nežinau net kodėl, aš net nepagalvojau juos kurdamas, bet štai jam įsiminė.“

Daugiau nei 500 lankytojų kasdien galerijoje sulaukiantis Algis sako, kad nors galerija yra jo darbo vieta, neretai būna, kad to darbo daug nepavyksta nudirbti, nes vis kas nors ateina, užkalbina, užsuka ne tik meno gerbėjų, bet ir vaikų – ištisos klasės, vaikų grupės iš stovyklų. Jiems čia taip pat labai įdomu, diskutuoja, ką mato, kaip supranta paveikslus, – patinka stebėti ir pačiam su jais bendrauti.

„Kas man labai faina, kad žmonės, kurie ateina į galeriją, supranta, jog menas nėra kažkoks sudėtingas, nepasiekiamas, nesuvokiamas. Kad meną pamatytum, suprastum ir priimtum, nereikia kokio nors pasiruošimo. Aš kaip tik noriu, kad žmonės suprastų, kaip viskas arti ir kad jų menas negąsdintų, kad jis paveikus tiesiogiai, be jokių išankstinių pasiruošimų.

Labai daug apie meną kalbama naudojant tarptautinius žodžius, kurie yra visiškai beviltiški ir niekam nereikalingi. Būna, kalbantys kokių nors gudrybių prigalvoja, tada paprastas žmogus, kuriam skirtas menas, nes juk jis neskirtas menininkams, sutrinka, nesupranta, apie ką čia viskas. Menas yra ne skambios frazės, tolimos materijos, jo paskirtis – žmoguje pažadinti jausmą, norą gyventi, sukelti mintis, sukrėsti, sujaudinti. Ir jeigu tas menas bus apipintas nesuvokiamais terminais, tai kam tai reikalinga?“ – klausia menininkas.

DELFI

Vaiva Arnašė