Palangos viešojoje bibliotekoje atsiminimais dalijosi Jono Žemaičio dukterėčia Aušra Marija Vilkienė

Lapkričio 21 d. Palangoje viešėjo Lietuvos karininko, partizanų vado, rezistento, dimisijos brigados generolo, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatoriaus ir pasipriešinimo vado, ketvirtojo Lietuvos prezidento, Palangos miesto garbės piliečio Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia, sesers Kotrynos dukra Aušra Marija Vilkienė su savo anūke Kotryna Buono. Viešnios į Jono Žemaičio-Vytauto gimtąją Palangą atvyko pakviestos pasidalinti prisiminimais Palangos viešojoje bibliotekoje lapkričio 21 d. vakare, skirtame Jono Žemaičio-Vytauto atminimui.
Palangos viešojoje bibliotekoje su gausiai susirinkusiais palangiškiais ir miesto svečiais viešnios dalijosi atsiminimais apie Joną Žemaitį, jo tėvus. Vakaro vedančiąja tapo Kotryna Buono, kuriai teko, kaip ji pati sakė, didžiulis džiaugsmas klausinėti savo senelės apie jos senelius Žemaičius ir dėdę Joną. Aušra Marija Vilkienė papasakojo, ką reiškė būti žinomo partizano dukterėčia. Moteris atskleidė, kad Jonas Žemaitis buvo ne tik dėdė, bet ir jos krikštatėvis. Atsiprašė, kad nedaug prisiminimų telikę, nes vos penkerių, 1941 m., buvo ištremta iš Lietuvos, bet pastebėjo, kad turbūt iš susirinkusiųjų šioje salėje esanti vienintelė, kuri generolą Joną Žemaitį dar atmena gyvą, yra su juo susitikusi, bendravusi.
J. Žemaitis, pasak Aušros Marijos Vilkienės, iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui dažnai atvažiuodavo į Šiluvą: „Prisimenu, kuomet dėdė grįždavo, namuose visada būdavo šventė. Atmintyje ryškiai išlikusi mamos brolio man dovanota lėlė, kurią dėdė parvežė iš Prancūzijos. Vėliau tremtyje mama apgailestavo, kad nepaėmiau lėlės, nes už ją būtume gavę kokio nors maisto. Būtų išėjęs kibiras bulvių! Šiuo metu Lietuvoje išlikusios J. Žemaičio nuotraukos, kurios yra Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimo centre, yra nuopelnas mamytės, jas išsaugojusios ir parsivežusios iš tremties, nes čia dėl partizanų veiklos dėdė buvo itin sekamas, jo nuotraukos buvo sunaikintos.“
Papasakojo Aušra Marija Vilkienė ir apie savo pusbrolį, Jono Žemaičio sūnų – Laimutį, kurio gyvenimas irgi susiklostė dramatiškai. L. Žemaitis ilgai buvo slapstomas, gyveno svetima pavarde, daug metų nežinojo tikrosios šeimos istorijos. 1941 m. gimęs L. Žemaitis su tėvais gyveno labai trumpai. 1945-iasiais į mišką kovoti už Lietuvos laisvę išėjo jo tėvas J. Žemaitis. Po metų mirė mama. Laimučiu rūpinosi svetimi žmonės, nes artimiausieji buvo ištremti. Laimutis su globėja apsigyveno Šiauliuose. Tapo L. Liubinavičiumi. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi J. Žemaičio sesuo Kotryna, Aušros Marijos mama. Tik po 1990 metų jis susigrąžino savo tikrąją pavardę – tapo Žemaičiu.
Kai Aušra Marija Vilkienė pasidalijo prisiminimais, Palangos viešosios bibliotekos direktorius pakvietė visus pažiūrėti dokumentinį filmą „Žemaitis pas Beriją“ iš filmų ciklo „XX amžiaus slaptieji archyvai“ apie 1953 m. birželio 25 d. Maskvoje, garsiuose Lubiankos rūmuose (ten anksčiau buvo KGB, dabar -- Federalinio saugumo tarnybos archyvas) įvykusį suimto Lietuvos partizanų generolo, vadinamojo pogrindžio prezidento Jono Žemaičio-Vytauto susitikimą Maskvoje su ilgamečiu NKVD vadovu Lavrentijumi Berija. Dokumentiniame filme ypač daug autentiškose vietose filmuotų atkuriamųjų scenų, kuriose dalyvauja aktoriai ir kariai; pagal KGB raportus tiksliai atkuriama J. Žemaičio sulaikymo scena atstatytoje partizanų žeminėje. Gausu kino kronikos, KGB dokumentų ir filmavimų Maskvoje. Nagrinėjama neįtikėtina partizanų vado paskutiniųjų metų kova, partizanams lemtingas laikotarpis ir sudėtingas politinis kontekstas prieš ir po J. Stalino mirties. L. Berijos „naujasis politikos kursas“, A. Sniečkaus „metamorfozės“ ir šiame fone aiškėjančios pogrindžio prezidento bei garsiausio Kremliaus budelio „derybos“.
2019-uosius LR Seimas yra paskelbęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Visoje Lietuvoje organizuojami įvairūs renginiai, skirti Jono Žemaičio-Vytauto atminimo puoselėjimui. Palangoje 2019 m. kovo 15 d. iškilmingai paminėta Jono Žemaičio gimimo diena. Tuomet į susirinkusiuosius kreipęsis Palangos meras Šarūnas Vaitkus akcentavo, jog kovo 15-ąją Palangoje minimos dvi šventės – prezidento J. Žemaičio 110 metų gimtadienis ir jo paskelbimas Palangos miesto garbės piliečiu.
Reikšminga visai Lietuvos istorijai asmenybė pasaulį išvydo 1909 metais kovo 15 dieną Palangoje. Grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje gimęs berniukas buvo pirmasis Petronėlės ir Jono Žemaičių sūnus, todėl jam duotas tėvo vardas. Žemaičių sūnų pakrikštijo klebonas Juozapas Šniukšta Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje.
Šeima 1910 m. persikraustė į Lomžą (Lenkija). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. Nuo 1917 m. apsigyveno Raseiniuose. Ten J. Žemaitis baigė progimnaziją. 1926 m. išvažiavo mokytis į Kauno karo mokyklą.
1926–1929 m. mokėsi Kauno karo mokykloje. 1929 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1936 m. išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. 1938 m. baigęs mokslus, grįžo ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu, jam suteiktas kapitono laipsnis. 1939 m. perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.
1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. SSRS gynybos liaudies komisaras 1940 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 0141 nurodė įkurti Pabaltijo karinę apygardą. Prasidėjo kariuomenės vadų atleidimai, karininkų suėmimai, performuoti pulkai. J. Žemaitis pateko į 184 divizijos 617-ąjį artilerijos pulką, paskirtas pulko mokyklos viršininku.
Pasikeitus okupantams, paleistas į atsargą. Dirbo Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku, nuo 1942 m. – Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose susikūrė valsčiaus komitetai, kurie būrė patriotiškai nusiteikusius žmones, pasiryžusius priešintis okupantams. 1943 m. Šiluvos vikaras į valsčiaus komitetą pakvietė ir J. Žemaitį.
1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose J. Žemaitis suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. 1944 m. kovą jis paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu Seredžiuje. Gegužę, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, pasitraukė iš tarnybos, slapstėsi.
Po antrosios sovietų okupacijos dalyvavo aktyvioje antisovietinėje rezistencinėje kovoje. 1945 m. balandžio 23 d. davė partizano priesaiką, paskirtas partizanų Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1946 m. rugpjūčio 20 d. – tos pačios rinktinės, pervadintos Šerno rinktine, vadu. 1947 m. gegužę išrinktas Kęstučio apygardos vadu.
1948 m. gegužę Jungtinė Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį Laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis paskirtas Vakarų Lietuvos partizanų srities (Jūros) vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.
1949 m. J. Žemaitis-Vytautas sušaukė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis-Vytautas išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku. Jam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai, vasario 16 d. – Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
1951 m. J. Žemaitį-Vytautą ištiko insultas, teko atsisakyti savo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų. 1953 m. gegužės 30 d. – išduotas, suimtas nugabentas į Maskvą. Tardomas liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei. 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime jam įvykdyta mirties bausmė.

Dainora Kaniavienė
Palangos viešoji biblioteka