Pasukus laikrodžio rodyklę: Palanga „karštojo smėlio laike“ – čia tikrai kažkas yra!

Gera, kai sutinki žmogų, kuriuo pasitiki, šneki – neišsišneki ir nori daryti jam – jai gera. Tai – ne „muziejiniai“ senjoro plepalai. Tokių žmonių dabar, vidurvasaryje, gali daug susitikti.... Palangos paplūdimiuose, pliažuose.
Palanga atšildo sužvarbusias buitiniuose konfliktuose, finansiniuose nepritekliuose „suchamėjusias“ sielas ir širdis, suvienija visų rasių, tautybių, tikybų, partijų Žemės vaikus, visus – visus, vaikus ir senjorus, plepius ir „atžagarkas“, ir žiūrėk, po kelių dienų buvę svetimi – kaip gerųjų mano kartos „Jausmo laikų“ vienas kito išsiilgę giminės. Tad eilinį sykį savo viešajame tekste „Palangos tilte“ džiaugiuosi – „Tegyvuoja linksma, margaspalvė, žaisminga Palangos vasarų sostinė, kur esi priklausomas (kažin?) tik nuo šiltadienių ir jūros bangavimų, nuo štormingų srovių ar moterišku žvilgsniu maloninančio štilio.
Būsiu atviras: jeigu per 28 metus ČIA ir KASDIEN dar vis ieškau poetizmų Palangos nuotaikoms ir spalvoms apsakyti, jeigu vis dar „testuoju“ jos charakterį, stilių... tai nesu abejingas, geidžiu kuo ilgiau klajoti Palangos erdvėmis, kuo arčiau jūros, jausti gyvenimo pulsaciją, tai tikriausiai taip ir prabyla mano žurnalistinė ir žmogiškoji meilė šiam dangiškam kampeliui. Be jūros žuvys dūsta, taip pat literatūrinė žuvis vis gyvenimo alkana.
Palanga ne vien mano numylėtinė. Prisimenu vasarą.
Grįžęs namo mūsų sūnus Mindaugas iš Anglijos, smagiai ištarė:  „Čia smagiau! Man Vilnius – brolis, o Palanga patikli sesuo, kuriai galiu atverti širdį net tada, kai sutrikdo – sužeidžia sielą netikėčiausias konfliktėlis su aplinka, savimi, su realiste mylimąja mergele ar net broliais. Tada akys savaime krypsta link jūros”.
Taip gimsta vaistingieji žodžiai jūrai nuraminti, „o su jais ir pati siela nustoja „bangavusi“, atmeta pikto žodžius: sugrįžtu į namus ramus, kaip vaikystėje priedubysių Čekiškėje. Norisi vaikiškai viską ramiai stebėti ir stebėtis, glostyti žvilgsniais ir širdimi, lytėti kaip mūsų žmogiškąjį laiką tekantį jūros smėlį, – o tada – ir nebesistebėti, nes išmintis savaime nusimeta naivumo sukneles:
Pasigerėdamas    
Skaitau
Ir siela geriu
Jūros knygą...
Mane nuramina Jūra.
Mane paaugina Jūra.
Mane Pasakai įkvepia Jūra.
Mane Gyvenimui stiprina Jūra.
Mane Išminties moko Jūra.
...Meilės. Kantrybės. Laisvės.
Savivaldos. Atlaidos
Visiems, apgaunantiems Krante...
(Visi negali apgauti:
Pirmučiausiai pažvelk į save!)
O gal mane apgaudinėja ir Jūra,
Kaip aš dažnusyk... save?
...Bet aš tebetikiu Jūra.
Kaip Mama. Žmona.
Namais. Vaikais. Mokytojais.
Bet šiandien mums reikia lengvesnių žingsnių, minčių ir dainelių, todėl ...štai du eilėraštukai iš būsimos suposmuotų įspūdžių knygos „Po Jūros stogeliu“:
Ne lengvabūdiškas
Vėjelis
Paklausė Burės:
Ko gi laukiam?
Pažadink keleivius
Ir laivą,
Ir...LABA DIENA,
PLAUKIAM!“

Susigyvenome su Palanga ir palangiškiais. Mūsų visai šeimai savas, geras, sveikatinantis jausmas – „supalangėjimas“ nuo 1985 metų spalio...
Knieti atsiversti kitą, atsiminimus gaivinantį, bet pilną klaustukų ir dvejonių asmeninį tekstą iš 2008 metų – „Čia kažkas TIKRAI yra...“
„Bet kur ir bet kaip atsiradęs, patekęs, neskubėk tvirtinti, jog „Čia NIEKO nėra“.
Bus.
Kai įsiklausysi.
Kai prisijaukinsi.
Kai tavimi pasitikės. Tikėjimo nėra be pasitikėjimo.
Netiki? Konkrečiais, valingais darbais įtikink.
Nėra valios? Ugdyk, augink save bet kokia kaina.
Be vargo nėra žmogaus.
Su kuo sutapsi – bendra vaizdajuoste garsėsit.
Prieš ketvirtį amželio Kelmėje, plento nuošalėje stovintis Vilniaus, t.y. Lietuvos (TSR) televizijos Šiaulių redakcijos operatorius uoliai ir sąžiningai, visais kampais ir horizontalėmis savo filmavimo kamera liudijo spėriai senstančio Linų fabriko egzistenciją.
„Čia kažkas yra, – murmtelėjo, ranka rodydamas. – Tik netrukdyk!“ Jis jautė už nušiurusių smetoninio fabrikėlio sienų verdantį TIKRĄ gyvenimą, ir tų sienų filmavimas nuo plento buvo uvertiūra vakaro „Panoramai“. Nieko nėra tam, kurio toje vietoje nėra.
Kuris nenori būti. Bet likimas parenka mums privalomą vietą.1985 metų spalį išsiruošėme gyvenimui į pajūrį.
Vieno iš nuostabesnių Lietuvoje, tuometės Kelmės savanorių gaisrininkų draugijos kolektyvo žmonės – gesintuvų užtaisytojai, žaibolaidžių įrengėjai kaminkrėčiai, iš kurių moralės ir etikos galėtų pasimokyti ne tik sovietinio, ir ne tik Kelmės rajono laikraščio visažiniai, bet ir kai kurie sostinės intelektualai, dovanodami skardžiai 20 metų grojusį radiją „VEFA“. Prisiminė mano redaguotą mėnraštį „Gaisrai ir žmonės“, triskart laimėjusį laureato vardą net ir respublikiniame Lietuvos savanorių gaisrininkų draugijos priešgaisrinės propagandos ir agitacijos konkurse, Benius, Teresė, Stepas, Danielius, Silvis, Zenonas nemeluotai nuoširdžiai linkėjo man ir visai šeimai pačių geriausių potyrių: „Bus gerai, Geduk, matysit... Ir Palangoj tarp žmonių rasit žmonių“.
Jie kalbėjo V. Mykolaičio – Putino žodžiais.
Visokios mintys gręžė galvą.
„Čia kažkas yra, šitoje nesapnuotoje mūsų kelionėje, - tebesvarsčiau tarp kelių berželių, jau ties Telšiais. – Dieve, jei toji Kelmės gaisrininkų mašina su mūsų šeimos baldais ir Juozo Liaudansko akmenų skulptūromis dabar pasuktų į Vilnių – būčiau tikrai laimingas...“
Tą rudenį tikrai niekas nenumanėme, kaip seksis mūsų šeimos „Kurortinė okupacija“ Palangos smėlynuose, ar atvers savo anaiptol ne visada poetiškas paslaptis Baltijos jūros gelmės, o svarbiausia – ar atsivers naujavietėje palangiškių širdys? Guodė sena mintis: „Gerumu ir liūtui ūsus išpeši... Pagaliau, kitokiais žodžiais su žmonėmis kalbiesi, tokio atsakymo sulaukti ir tikėkis“...
Nežinia visada regima trapi, kaip tie pajūrio smėlynojai.
„O aš norėčiau į Rokiškį, – savo nerimo mintis išsakė uošvė Petronėlė Kiškienė. – Kas toj Palangoj mūsų laukia? Vėjų pardavėjai... Saulės pinigai. Visas svietas – į vieną vietą. Visokių pasitaiko. Suprask, žente, ir „brudo“ daug... Tik neužmiršk: geriau kalbėt su atvirais „šunakiais“ ir bėgt reikia nuo klastingų „kiaulakių“. Mes Aukštaitijoj tai gerai žinom”. Kiek čia dvejosi, kiek čia bauginsies, jeigu kelias brėžia žuviai Likomo liniją iki jūros ir net … į jūrą? Neabejojau, kad  „Palangos korta“ mums šypsosis saulėta puse, kad... čia kažkas yra.
Nemeluoto gyvenimo pajautos ir potyriai, ko nėra žemyne, tarp upių ir ežerų. Ko nėra mano gyventuose miesteliuose – Čekiškėje, Gelgaudiškyje, Šaukėnuose. Savo akelėse nepaslėpdami klaustukų į  antrąją savo gyvenime Tėviškę Palangą važiavo ir mūsų vaikai – Kelmėje gimę Margarita ir Mindaugas, dabar Anglijos viduryje, netoli knygos apie Robinzoną Kruzą autoriaus Danieliaus Defo tėviškės, Jorko mieste („Gimiau 1632 metais”) gražiai gyvenantys medikė ir žurnalistas – politologas, kūręs stiprinęs „Palangos tiltą“ 2000-aisiais ir 2013-ųjų pavasarį. O tada jau pusantrų metų – nuo 1984-ųjų gegužės Palangos tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo „Linas“ naujausiame gydomajame komplekse – baseine gydytoja išdirbusi, ilgainiui dar ir Palangos miesto tarybos deputate buvusi žmona Vlada Marija mus visus, menu, drąsino: „Viskas bus gerai. Sykiu tvarkysimės. Svarbu, kad mūsų generalinis direktorius Gintautas Plaušinis ištęsėjo duotą žodį ir mes Saulėtekio take jau turim erdvų butą, tik pamanykit – SAVO namelius Palangoje. Dar studijų Vilniuje metais slapta apie tai pasvajodavau...“
Tai tos pandėlietės, Rokiškio krašto moters sąžiningas darbštumas, lietuviška valia mūsų šeimai padovanojo... jūrą 30 metų ir norą sykiu auginti gėlynus tarp Palangos margaraščių akmenų Saulėtekio tako daugiabučio namo kieme.
...Palangos gamta. Nuo ryto ligi vakaro gali kartoti: „Čia kažkas tikrai yra. Himalajai, Indija, Gandis, Vydūnas, senovė, net povandeninė archeologija, sūrūs nuo jūros žmonės, jų išsivienijimas ir susivienijimas vasaromis”.
Palangos lengvai nenupieši! Bet nuo pirmojo savo interviu dienraščiui „Tarybinė Klaipėda“ 1986 metų žiemą su Gintaro muziejaus vedėju, kiekvieną frazę išmintingai sveriančiu Antanu Tranyzu supratau, kad... Palangoje pašalinio nėra. Gamtoje, nei tarp žmonių. Nei anksčiau, nei dabar. Visa, kas čia yra –  kaip tik ir laiku. Jūra ir visas žmogiškasis „smilgų choras“. Mes. Per ketvirtį amžiaus širdies intuicija ir proto galiomis suvokiau, jog Kuprotoje priekopių pušyje gyvena čia kaip niekur iš arti save leidžiantis pažinti Jūrvėjas, jog tarsi protėvių vėles savo šešėlius gainiojantys smėliai – ne trapaus, o priešingai – amžino gyvenimo Visatoje liudininkai ir kūrėjai. Ketvirtis amžiaus ant baltų jūros kranto įtikino, jog atšiauriausiuose vėjuose ir jūros druskoje daugiau tikro draugiškumo ir teisybės negu gyvatizmo pritvinkusiame žemyne, tarp tilto į jūrą Palangoje ir Zarasų, kur dauguma – viduj įsitempę ir skuba atsiriboti – draugai nuo draugų, net broliai.... Ypač kapitalizme.
Jūra ir priejūriai ištirpdo sieloje žemyno primestą agresiją, čia daug mažiau pavydo, – bet toks tėra gal tik žingsniais išmatuojamas paplūdimių ruožas – 99 kilometrai lietuviškojo dangaus tarp mūsų ir latvių Nidos. Čia nenusakomai daug LIBIDO. Dviorė erdvė. Karšto smėlio laikas. Aistra drįsti. Jūros... Dangaus... O kodėl ne? Jūra be durų, kaip ir žmogaus mintys, svajonės, sapnai.
Čia kasdien prieš akis – siekiamybė: kaip Papės švyturys. Čia nėra Anti Aš. Esu laimingas visur, kur dar galiu būti. Blogai gyventi nepavyko. Judesyje visada gausu Gyvenimo. Šalikelėje nepabūsi. Rūpi būti įvykių centre. Nes juk visais laikais reikėjo ir šiandien gyvybiškai svarbu, kad ne tik Vilniuje, bet visur plačiai pasaulis girdėtų „Palangos balsą“ net ir žiemą, ir pagal galimybes suprastų jos poreikius.