Psichiatras psichoterapeutas Žilvinas Kunigėlis: „Depresija yra pyktis, nukreiptas į save“

„Depresija nėra nei ponų liga, nei išpaikimas, nei tinginystė. Tai – ir liga, ir tam tikra žmogaus būsena, kurią galima pavadinti krize. Nors gal teisingausia būtų įvardinti, kad depresija yra pyktis, nukreiptas į save“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto elgesio medicinos instituto klinikos Streso ligų skyriaus dienos stacionaro gydytojas psichiatras psichoterapeutas Žilvinas Kunigėlis.

Žmogaus krizė
Kolegė, sužinojusi, kad einu kalbėtis apie depresiją su gydytoju psichiatru nustebo: „Maniau, kad apie tai su psichologu dera kalbėt“. Tad ir pirmas klausimas gydytojui: kas gi toji depresija – rimta liga ar tik sutrikimas, kurį „sutaisytų“ pokalbiai su psichologu?
„Puikus klausimas, į kurį galima atsakyti labai paprastai, nors viskas yra gan sudėtinga, – nusišypsojo Ž. Kunigėlis. – Jeigu pasižiūrėtume į psichiatro diagnozių žinyną, ten išvardijamas visas kompleksas simptomų bei kriterijų: čia yra sutrikimas, čia – indikacijos, kuriomis remiantis nustatoma diagnozė bei skiriami medikamentai. Dėl psichologo – jo pagalba gali gerokai papildyti tą gydymą, kurį skiria psichiatras. Depresija – tam tikra būsena, kurią galima pavadinti žmogaus krize. Ir kartu galimybe augti, nes tos krizės metu žmogus susiduria su tam tikra kliūtimi ir turi atrasti kažką naujo, kad galėtų tą kliūtį įveikti. Iki krizės to, ką jis žinojo ir darė, pakakdavo iškylančioms kliūtims įveikti, dabar gi trūksta ir jėgų, trūksta žinių, trūksta drąsos, dar kažkokių dalykų, kad įveiktų kliūtį. Ir jeigu žmogus kliūtį įveikia, jis auga – tai būtina sąlyga“.
Pasak gydytojo, jeigu mėginti aiškinti, kas yra depresija iš biocheminio taško – tai tiesiog tam tikrų medžiagų trūkumas, kuris kompensuojamas atitinkamais medikamentais, įjungiančiais tas organizmo galias, kurios padeda žmogui pakilti iš depresijos būsenos ir daryti tai, ko jis be pagalbos nepajėgė. Kita vertus, pačią būseną galima pavadinti ir tam tikra gyvenimo būdo išdava, kai neišsprendžiama viena kliūtis, kita, kai prarandama viltis, tikėjimas savimi, savo artimu ir galbūt net tikėjimas aukštesnėmis jėgomis. Ir visa tai žmogų pakerta.
Kas sukelia depresiją? Nes kartais, ypač švenčių laikotarpiu, galima išgirsti žmones kalbant, jog visokie Naujieji metai ar gimtadieniai varo juos į depresiją. Ar šventė gali ją sukelti?
„Nebent paryškinti. Tarkim, statistika rodo, jog po tamsios žiemos ateinančiu šviesiuoju metų laiku, pavasarį, kai regis, daug saulės, prislėgtieji jaučiasi dar prasčiau. Jie mato besidžiaugiančius ir jaučia, kad patys to džiaugsmo nepatiria. Lygiai taip su Kalėdomis – visi aplink džiūgauja, o aš to nejaučiu. Priešingai, man kyla klausimai, kaip ir prieš gimtadienį: ką aš čia veikiu, šiam pasaulyje? Kas mano tėvai? Kas mano vaikai? Kas tie žmonės, kurie mane supa? Su kuo aš švęsiu ir ar apskritai mane kas nors prisimins?“ – kalbėjo Ž. Kunigėlis.

Nei „ponų išmislas“, nei tinginystė
Pamenu, mano devyniasdešimtmetė močiutė labai susinervindavo išgirdusi kalbas apie depresiją: „Seniau tokių ligų nebuvo, čia – ponų išmislas“. Kiek tame tiesos?
„Ir mažai, ir daug tuo pat metu, – sako gydytojas. – Afrikos šalyse, kur žmogus neturi ko valgyti, kur įvairiausių karų metu vyrai, moterys, vaikai suluošinami, tokio gailesčio patiems sau nėra. Nėra nusiminimo, nes toks yra gyvenimas, kuris – ne priežastis liūdėti. Reikia spręsti išgyvenimo klausimus. Tuo tarpu pas mus yra pertekliaus visuomenė. Atsiranda kiti, ne ką lengvesni uždaviniai: kaip išgyventi emociškai? Ir dažnas žmogus liūdi ne tiek dėl to, kad jam yra blogai, kiek dėl to, kad kitas turi geriau. Jis yra suvaržytas palyginimų, ir daugiau kremtasi dėl dalykų, kurie neateitų į galvą tam, kuris badauja. Tačiau depresija nėra ponų liga, tai nėra išpaikimas. Tai yra mūsų gyvenimo realybė, kurioje mes sprendžiame kitokius uždavinius“, – aiškino Ž. Kunigėlis.
Sergantieji depresija dažnai susiduria su tokia aplinkinių nuomone: tu sakai, kad neturi jėgų pakilti, eiti ir kažką daryti? Tai tiesiog tinginio kalbos, negali negalėti, eik ir daryk. Ar depresija tolygu tinginystei?
„Tikrai ne. Jėgų neturėjimas dažnai kyla iš nusivylimo. Net visos serijos nusivylimų ir negalėjimo norėti ir siekti daugiau, nes tai reikalauja tam tikros drąsos. Mane gali nuvilti kiti, aš galiu nuvilti save ir kitus. Ar reikia tai pajutus kreiptis į specialistus pagalbos? Ir taip, ir ne. Specialistų pagalba nėra panacėja. Ir nereikia manyti, kad tik profesionalai gali padėti esant jėgų deficitui – ne tinginystei. Bet mūsų kultūroje sunku rasti tą supratimą, kad aš nepadarau tam tikro darbo, nes išties neturiu jėgų. Mūsų gyvenimo tempas, kurį diktuoja pati visuomenė, labai didelis. Ir tokiam žmogui kas belieka: jis turi būti pavadintas ligoniu, kad įgautų tam tikrą statusą ir tuo pačiu teisę į kitokį laiką, kitokį tempą, kitokį buvimą. Būtų labai gerai, jeigu žmonės nesikankintų vieni. Bet jeigu jie neranda pagalbos savo aplinkoje, jeigu jiems nėra galimybių sukurti sąlygų produktyviai dirbti, tenka kreiptis į profesionalus“, – sako psichiatras.

Pyktis, nukreiptas į save
Ž. Kunigėlio kolega psichiatras psichoterapeutas Olegas Dutovas kažkada yra pusiau rimtai, pusiau juokais sakęs, jog į depresiją daugiau linkę kūrybingi žmonės...
„Grynai statistiškai tai pamatuoti ko gero būtų sunku, – po pauzės prabilo gydytojas. – Kad kūrybingi žmonės galbūt išgyvena didesnį emocijų diapazono svyravimą, nei nekūrybingi, tikėtina. Kūryba – ieškojimas kažko naujo ir kartu tam tikras apsinuoginimas, todėl galima baimė būti nesuprastam. Ir kartu kūrybingi žmonės yra itin jautrūs. Tačiau pamatuoti kūrybingumo, emociškumo ir polinkio į depresiją santykį mokslininkams, ko gero, būtų sunku. O iš praktikos ką mes matome: į depresiją linkę tie žmonės, kurie sunkiai supyksta. Kurie tą pyktį valdo, stengiasi jo neparodyti kitiems ir užgniaužia jį, nukreipia į save. Praktika rodo, kad pyktį savyje laikantys žmonės dažniau serga depresija, tad galima sakyti, jog depresija yra pyktis, nukreiptas į save“.
Bet negi tokiu atveju, siekiant išvengti ligos, supykus reikia rėžti viską, ką galvoji, kad ir savo darbdaviui?
„Tokiu atveju depresiją gali iššaukti kitas veiksnys: jeigu po to, kai viskas bus išsakyta, liksite be darbo, – nusijuokė gydytojas. – Bet jeigu darbdavys toks, kuriam pasakius viską, ką apie jį galvojate, po to galima kartu nueiti atsigerti kavos ar alaus, arba kartu uždainuoti, tada ir darbuotojas, ir darbdavys labai stipriai paaugtų“.
Jeigu rimtai: ar verta apskritai darbdaviui prisipažinti, kad tu sergi tokia liga? Nes gali išgirsti, tarkim: „Laukti mėnesį, kol tu tingėsi ir gulėsi ligoninėje, aš negaliu. Dienos stacionaras? Puiku, lankyk, medituok iki pietų, o paskui, nors ir turėdamas nedarbingumo lapelį, malonėk į darbą ir padaryk viską, kas priklauso“.
„Iš dalies mes patys sukuriame tokį savo viršininkų požiūrį į depresiją. Prieš dvylika metų Norvegijoje tuometinis ministras pirmininkas pareiškė visai šaliai, jog jis serga depresija ir todėl laikinai negali vykdyti savo pareigų. Kilo didžiulė pasipiktinimo bei nusivylimo banga: kaip gi taip. Tačiau paskui, grįžęs į savo postą, jis tapo vos ne tautos didvyriu. Tad jeigu darbdavys suprastų, kad šiuo konkrečiu momentu darbuotojui reikia pagalbos, reikia atostogų, gydymo, o grįžęs jis padarys daug daugiau, būtų puiku. Dabar gi baimė, kad gali likti nesuprastas, dažną darbuotoją verčia slėpti savo ligą. Kita vertus, gal ir pats darbdavys ne visada jaučiasi saugus, gal ir jis dažnai išgyvena tai, kas gali pastūmėti jį depresijon“, – svarstė gydytojas.
O kokią pagalbą sergantiems depresija teikia klinika? „Mes dienos stacionare turime komandą gydytojų psichoterapeutų, dirba psichologė, slaugytojos – pagalba yra komandinis darbas, padedant išsivaduoti iš depresijos, nerimo, po praradimų bei kitų situacijų kylančių būsenų. Vyksta psichoterapijos užsiėmimai – ir grupiniai, ir, jeigu reikia, individualūs. Esant būtinybei, skiriame medikamentus arba juos „nuimame“. Kartais vienodai sunku būna įtikinti žmogų gerti vaistus, kai jie jam būtini, arba atsisakyti jų, nes pasitaiko juos vartojančių tiesiog be jokių normų, ir tada jie nepadeda“, – pasakojo gydytojas, pridūręs, jog nuo 1996 metų, kai jis pradėjo dirbti psichiatru psichoterapeutu, besikreipiančių į specialistus žmonių padaugėjo. Bet ne todėl, kad būtų išaugęs sergančiųjų skaičius – tiesiog žmonės bent jau patys sau nebebijo prisipažinti, jog serga ir jiems reikia pagalbos.
Ar patiems gydytojams tos pagalbos dirbant su sergančiaisiais depresija neprireikia? „Kaip čia pasakius – bent jau rekomenduojama kartą per keletą metų pačiam praeiti atitinkamos terapijos kursą“, – nusišypso Ž. Kunigėlis.