Žemaitiškos ir pagoniškos dvasios kurstytojas kviečia puoselėti tikrąsias tautos šaknis

 „Žemaičių draugijos“ ilgametis seniūnas Augustas Narmontas ruošiasi Naujųjų metų pagal senąjį – jis sako, lietuviams tikrąjį – senovės arijų kalendorių sutikimui kovo mėnesį. Palangos gyventojas, Sąjūdžio aktyvistas ir vienas Konservatorių partijos Palangos skyriaus kūrėjų, teigia, kad žemaičių alka Būtingėje, kurioje nors kartą per metus susirenka senojo pagonių tikėjimo išpažintojai, yra stebuklinga vieta, nors iki galo dar neištyrinėta.

Nerami siela kibirkščiuoja visą gyvenimą

Susitikęs pokalbiui „Palangos tilto“ redakcijoje, jis įspėja, kad neturi nieko bendra su Žemaičių partija.

„Politikoje daug purvo, o žemaičių, kurių Palangoje yra apie trisdešimt procentų, kultūros reikalai man yra daug svarbesni už kovą dėl valdžios. Todėl nesu net Žemaičių partijos narys“, – sako žemaitis, prisipažinęs, kad stengiasi žemaičiuoti „kiek tik gali“. Ne tik kalbėdamas. „Žemaičių draugijos“ popierius taip pat tvarko žemaičių kalba.

A.Narmontas mena Sąjūdžio metus, kuomet jis, dar dirbdamas kurorto Elektros tinkluose ir vadovaudamas joje Sąjūdžio kuopelei bei būdamas Palangos savivaldybės Tarybos nariu, įvykus perversmui byrančioje Sovietų Sąjungoje, kartu su kitais bendražygiais ruošėsi įsigyti šautuvus ir ginti Lietuvą, Palangą, Tarybą. Laimei, pralieti kraujo neprireikė.

65-erių metų vyras prisipažįsta, kad jo gyvenimas nėra paprastas.

Augo jis Palangoje, kur lankė Senąją gimnaziją. Sako, mirus Stalinui, su bendraminčiais pasišnibždėdavę, kad galbūt į Lietuvą plūstels laisvės vėjai. Bet jų nebuvo, todėl keturiolikmetis vaikinas, kartu su savo keliais bendraklasiais, Palangoje iškabinėjo moksleiviška ranka rašytus atsišaukimus „priešintis rusams ir kovoti už laisvę“.

„Viskas baigėsi labai liūdnai, bet ne taip graudžiai, kaip kas tikėjosi“, – šypteli prisimindamas vyras. Rašeivas susekusi KGB (dabartiniam jaunimui tektų paaiškinti, kad tai buvo Sovietų Sąjungos Saugumo komitetas, veikęs žvėriškais metodais, – L.J.), atsivežė į kurorto KGB skyrių ir kvotė vaikinus.

„Drebėjome. Aiškinau, kad atsišaukimus parašėme, perskaitę rašytojo Maksimo Gorkio knygą „Gorkio motina“. Įrodinėjome, kad taip pasielgėme paveikti Gorkio kovos. Rodos, mumis patikėjo. Apie kvotą net nepranešė tėvams, o ir mokykla galbūt nieko nesužinojo, nes nenukentėjome“, pasakojo A.Narmontas.

Bet maištingos dvasios užgniaužti nepavyko – vyras sako, kad nuolat klausėsi „Amerikos balso“ radijo laidų.

Nors ir nenorėjo, bet baigdamas gimnaziją, įstojo į komjaunuolių organizaciją.

„Kitaip tuomet negalėjai įstoti į aukštąją mokyklą“, – paaiškino vyras.

Įkūrė „Žemaičių draugiją“

Mokslas jį nuvedė į Kauną, tuometinį Politechnikos institutą, Inžinerijos specialybę, bet Augustas prisipažįsta, kad gyvenimas Kaune jam nepatikęs.

„Prisimenu, kad kiekvieną savaitgalį kur nors alų gerdavome. O tai nepatiko nei man, nei mano jaunai žmonai, kurią buvau neseniai vedęs“, – juokėsi prisimindamas vyras.

Todėl – datą jis gerai atsimena – 1977-aisiais jis su žmona atsikėlė gyventi į Palangą.

„Palanga visuomet mane traukė. Jūra turi nuostabią dvasią“, – sako žemaitis.

Tiesa, jauna šeima įsikūrė ne pačioje Palangoje, o Būtingėje.

Bet su darbais nebuvo lengva. Darbo negavęs Palangoje, jis įsidarbino elektriku Kretingoje, vėliau dirbo elektriku Palangos komunaliniame ūkyje, kuris tuomet buvo įsikūręs dabartinėse „Palangos tilto“ redakcijos patalpose. Dar vėliau įsidarbino viršininku Klaipėdos Projektavimo institute. Vyras grojo kelerius metus ir „Mėguvos“ ansamblyje. Sako, teko jį su skaudančia širdimi mesti, nes buvo sunku kiekvieną vakarą, baigus repeticijoms, sukti galvą, kaip sugrįžti namo.

Atsiradus Sąjūdžiui, pasakoja A. Narmontas, negalėjo nusėdėti ramus.

„Buvo nuostabus metas. Nebuvo jokių partijų, jokių peštynių. Visus vienijo Sąjūdžio dvasia ir kova už Lietuvos nepriklausomybę“, – pasakoja „Žemaičių draugijos“ seniūnas.

Sąjūdžio metais jis, kartu su keliais kitais bendraminčiais, įsteigė „Žemaičių klubą“.

„Apie politikavimą negalvojome. Mąstėme, kaip pažymėti didžiausias žemaičių ir pagonių šventes – Žolinę, Rasos, Roko šventę“, – sakė palangiškis.

Jis buvo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Palangos savivaldybės Tarybos narys.

„Buvo gera tada dirbti. Niekas nesidrabstė purvu, nes nebuvo partijų. Visi vieningai dirbo kurorto labui“, – pasakoja vyras.

Anot jo, tuomet Taryba buvusi triskart mažesnė nei dabar, bet dirbusi ne blogiau.

„Palangai reikia kelių labai protingų, viziją turinčių architektų ir inžinierių. Tuomet ir kurorto reikalai pajudės. Akivaizdu, kad ir dabartinė valdžia stokoja aiškios kurorto vizijos, nors konservatorių meras, atrodo, daug ką „išjudino“ mieste“, – sako A. Narmontas.

Vienas Konservatorių partijos Palangos skyriaus kūrėjų

Šventoji, jis sako, yra ypatingai apleista.

„Šventosios uostas galėtų būti aukso šaltinis miesteliui. Bet svetimšaliai atvažiavę uostą tik prakasė už milijonus litų. Ir paaiškėjo, kad laivai įplaukti negali, nes gylio neužtenka. Juokinga“, –apgailestauja vyras.

Ko gero, verta į jo kritiką įsiklausyti ir valdžios vyrams: A. Narmontas yra vadovavęs savo projektavimo bendrovei kurorte, kuri atliko elektros linijų, kabelių tiesimo projektus.

Žemaičiui yra tekę dirbti ir Aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiuoju inspektoriumi.

„Bet kai 1992-aisiais metais visą valdžią į rankas pasiėmė socialdemokratai, man, tuometinės Konservatorių partijos Palangos skyriaus aktyviam nariui, teko iš pareigų trauktis. Tada ėmiau su vėjais žaisti“, – prisimena vyras.

A.Narmontas vadovavo keliems, kaip jis sako, „vėjo projektams pajūryje“.

„Buvo ketinama statyti vėjo jėgaines Kretingoje ir Palangoje, todėl man buvo pavesta įvertinti vėjo potencialią pajūryje. Nagrinėjome vėjo greitį, jėgą, pasireiškimo dažnį. Išvada buvo vieninga – pajūris labai tinkamas vėjo jėgainėms“, – pasakojo draugijos seniūnas. Draugija vienija apie 50 narių.

Dabartiniams Palangos konservatoriams, Lietuvos Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos nariams, A. Narmontas galėtų išsamiai papasakoti apie partijos kūrimo istoriją. Ypač Palangoje.

„Buvo 1994-ieji. Į Palangą atvažiavo buvęs premjeras Gediminas Vagnorius. Atėjo Palangos Sąjūdžio keli žmonės, aktyvistai – Petras Gecevičius, Virginiją Morozaitė, kiti – ir įsteigėme partijos skyrių“, – prisiminė A.Narmontas.

Sūnų mokytojai vadino nenuorama

Šiandien „Žemaičių draugijos“ ilgametis seniūnas džiaugiasi užtarnautu poilsiu.

Visi trys vaikai – 35-erių Vidas, 21-erių Vykintas ir 18-оs metų Milda – jau savarankiški.

„Visi tikri lietuviai turi užauginti nors tris vaikus. Tuomet nebus ir demografinės krizės“, – šypsosi vyras.

Tiesa, Vykintas ir Milda mokosi Anglijoje.

Tėvas prisimena, kad didžiausių bėdų V.Jurgučio pagrindinėje mokykloje turėjo su Vykintu.

„Mane ne kartą kvietė mokytojai ir sakė, kad sūnus yra itin judrus, nenuorama, kad galbūt verta jį nuvesti konsultacijai pas psichologą. Jo bėda, pasirodo, buvo ta, kad jis buvo labai netradicinio mąstymo. Vyrukas turi galvą – įstojo į Kembridžo universitetą, jau mokosi trečiame kurse. Gyvenimą sieja tik su Anglija“, – pasakoja laimingas tėvas.

Jis su šypsena veide prisimena bendravimo akimirkas su talentingu sūnumi.

„Jis man vis sakydavo: „Noriu dirbti tik „Microsoft“. O aš jam atsakydavau: „Tu nesvaik“. Dabar įsitikinęs, kad jam pavyks savo svajonę pasiekti“, – teigia tėvas.

Kai kartą sūnus pasiskundė, kad mokykloje susipyko su bendraklasiu, A. Narmontas už „čiupros“ sugriebė ir savo sūnų, ir skriaudėją.

„Sakau, išsiaiškinkite klausimais, kuris esate stipresnis. Tas jo bendraklasis Vykinto klausia: „Kiek bus du padauginus ir trijų“. Kai sūnus atsakė, jis paklausė savo draugo, kiek bus du milijardus padalinti iš keturių. Tas tik išsižiojo iš nuostabos. O mano sūnus išpyškino atsakymą, kaip žirnius į sieną išbėrė“, – juokiasi prisimindamas tėvas.

Rūpinasi Būtingės pagonių alka

„Žemaičių draugijos“ seniūnas dabar ruošiasi Užgavėnėms ir arijų, iš kurių yra kilę lietuviai, Voverės naujiesiems metams kovo mėnesį.

„Nesuprantu, kaip žmonės lengvai pasiduoda svetimos kultūros įtakai ir papročiams. Kaip kitaip paaiškinti, kad visi kalba apie Drakono metus pagal Rytų kalendorių? Juk mes turime itin seną savo pagonišką tikėjimą, apeigas ir kalendorių. Reikia jais vadovautis“, – sako A. Narmontas.

Jis didžiuojasi, kad žemaičiai buvo paskutiniai, kuriuos kryžiuočiams, nešantiems lietuviams svetimą krikščionišką tikėjimą ir svetimus dievus, pavyko palaužti.

„Istoriškai ir kultūriškai pažvelgus, krikščionybė mums, lietuviams, yra svetima. Primesta jėga praliejus daugybę mūsų protėvių kraujo“, – tvirtina „Žemaičių draugijos“ seniūnas.

Dabar didžiausias tikro žemaičio tikslas – ne tik tinkamai organizuoti baltų Voverės metų sutikimą, bet ir pasirūpinti alka – pagonių kulto vieta – Būtingėje, kuri yra prie pat jūros.

Jau atlikti prie jos archeologiniai kasinėjimai atskleidė nemažai paslapčių. Taisyklingai geometriškai sukasi stulpai – iš viso 11 jų – nurodo tam tikrą pagonių šventę.

Alka galbūt saugo dar daugiau paslapčių, bet atlikti visiems reikalingiems tyrinėjimams nėra pinigų.

„Buvau nuvykęs pas merą Šarūną Vaitkų. Jis sakė, kad prie numatytų darbų prisidės miesto savivaldybė, ir bus ieškoma europinių lėšų. Š. Vaitkus – pirmasis meras, kuris noriai sutiko padėti spręsti „Žemaičių draugijai“ svarbius klausimus“, – sako A. Narmontas.