„Žmogus be namų – kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi“

Palangos tiltas, 2014-04-07
Peržiūrėta
2163
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

„Žmogus be namų – kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi“

Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk). Nežinia kodėl į kelionę pasiėmusi Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofinės pedagogikos leidinį iš savo svainio asmeninės bibliotekos, ji joje perskaitė, jog kartais gyvenime reikia susigrumti su Dievu, norint atrasti save ir savo gyvenimą. Atrodytų, taip galvoti yra šventvagiška, tačiau šie žodžiai buvo tarsi vėliava einant  į priekį.

 

Baimė

Baimės jausmas neišvengiamas. Jis žmogų tarsi uždaro marmurinėje sienoje, gąsdindamas įvairiais slibinais. Reikėjo labai daug valios pastangų juos nugalėti. Pats galingiausias ginklas – didžiulis noras pakeisti savo gyvenimą. Gyvenimas Lietuvoje, kurioje ji gimė ir užaugo, tapo nebeįmanomas nuo tada, kai sunkiai žmonių iškovota laisve pasinaudojo tie, kas garsiausiai rėkė. Pirštus lenkdami į savo pusę, skurde palikę nekaltus, paprastus ir naivius žmones, šventai tikėjusius šviesia Lietuvos ateitimi.

Palikdama Lietuvą, ji visų pirma galvojo apie savo penkiolikmetę dukrą. Išveždama iš intrigose, nesąmoninguose valdžios įstatymuose paskendusios Tėvynės, ji davė savo vaikui šansą pamatyti kitą pasaulį, kitą erdvę, kurioje gyvena ir puikiai sutaria įvairių tautybių ir rasių žmonės. Motina tikėjo, jog jos vaikas sieks mokslo, gerbs įstatymus, pažins kitos šalies kultūrą. Kartu su mamos norais širdyje kirbėjo ir supratimas, jog tai padaryti bus velnioniškai sunku.

 

Svetima erdvė

Žmogus be namų – kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi. Svetima erdvė. Tačiau ji šią erdvę pati pasirinko, jos niekas iš namų neišvarė. Jei šiandieną prisiminti kokiomis sąlygomis teko gyventi (palapinėje, draugės sode, mažyčiame kambarėlyje, dalinantis buitimi su kitais namo gyventojais), tai dabartinis gyvenimas, kai ji miesto centre nuomojasi atskirą erdvų butą –prieš daugelį metų, buvo šios, tik pirmuosius žingsnius užsienyje žengusios šeimos, pati didžiausia svajonė. Jei esi neseniai atvykęs, ir dar su nepilnamečiu vaiku (įstatymiškai vaiko negalima išmesti į gatvę), kambarį ar butą išsinuomoti užsienyje yra labai sunku (greičiau darbą susirasi).

Per vyro gimtadienį įvyko stebuklas. Vieno uostelio (pigesnis viešbutis – aut. past.) savininkas sutiko juos priimti gyventi. Ji atsimena, kaip jie vilko nepažįstamo miesto grindiniu didžiulį lagaminą (visas šeimos turtas), o už sutaupytus pinigus autobuso bilietui jie nusipirko butelį „Martinio“. Po beveik du mėnesius trukusių klajonių, kai nebereikėjo slėptis ir bijoti, kad būsi išvytas (gyveno vyresnės dukros nuomojamame kambarėlyje), turėti savo asmeninę erdvę buvo didžiulis džiaugsmas. Šeimos buveinė – tai mažas kambarėlis trim. Iš vienos lango pusės matėsi bažnyčia su didžiuliu kryžiumi ant fasadinės namo sienos, iš kitos galėjo stebėti nuolat judančių mašinų srautą, mirksintį šviesoforą ir niūrų pastatą kitoje gatvės pusėje. Jis moterį baugino. Atrodė, kad šis senas ir apleistas namas pilnas vaiduoklių. Stovėdama prie lango ji save ne kartą sugavo besišypsančią. Ji šypsojosi sau ir savo likimui.

 

Darbas

Jeigu užsienyje gyvendamas neturi darbo ir lėšų pragyvenimui – gali drąsiai važiuoti namo. Be abejo, saugiau gyventi yra dviem. Gaudamas kas savaitę atlyginimą gali užsimokėti už nuomą ir dar liks šiek tiek pinigų maistui. Hostelio menedžerė padėjo moteriai per savo draugę susirasti darbą viename iš miesto, kuriame jie buvo apsistoję, „pabų“. Pabai – tai tradiciniai angliški „restoranai“, išsiskiriantys savo interjeru ir aptarnavimu. Kai pirmą kartą ji įžengė į savo darbo vietą virtuvėje – nustėro. Per purvą ir šiukšles nebuvo kur kojos padėti. Lietuviai yra taip išauklėti, jog jie nepraeina pro šalį nepakėlę šiukšlės. To užtenka, kad būtum pastebėtas restorano vadovų. Bėda ta, kad savo darbštumu užsitarnauji ir ne meilę tarp restorano darbuotojų. Neretai pasukę pirštą prie smilkinio, jie parodo tavo vietą. Save apsiginti labai sunku, jei kalbos nė „bum, bum“. Buvę ir baisesnių dalykų, kai vienas nususęs, spuoguotas jaunuolis pasiūlė moteriai „pasismaginti“, tikėdamas, kad ta „durnė užsienietė“ vis tiek nieko nesupras. Moteriai, niekada nedirbusiai sunkaus fizinio darbo ir gyvenime nepatyrusiai pajuokos ir patyčių, reikėjo sutelkti visas kūno ir sielos jėgas, kad nepalūžtų.

 

Pagalba

Prieš keletą metų, netekusiai savo mylimiausio sūnėno (jaunuolis, tapęs savimylos pedagogės auka, nušoko nuo tilto ir užsimušė), ji kas rytą eidama į darbą didžiuliu miesto tiltu per upę, sustodavo ant jo ir prašydavo savo „sūnėno“ pagalbos. Nežinia, ar jis, ar kalnas, kurį ji surado šalia savo darbo (kalnas-kapinės, XVI a. čia buvo laidojami maro, siautėjusio mieste, aukos), suteikė jai fizinių ir dvasinių jėgų. Ir pagalba atėjo. Restorano menedžeris, dirbęs kartu su moterimi virtuvėje, kaip niekas kitas suprato ją. Jis tapo jos užtarėju ir savotišku „angelu sargu“. Nuo moters, kaip vanduo nuo žąsies, labai greitai atšoko visi „nedraugai“. Ji savo sąžiningu darbu įgijo autoritetą, o pramokusi kalbą ir įvaldžiusi virtuvės meno subtilybes po dviejų metų, kai  menedžeris paliko restoraną, ji į savo rankas perėmė jo darbą ir įgytą patirtį. Ji vėl tapo tuo, kuo buvo: gerbiama ir mylima. Keitėsi virtuvės šefai ir menedžeriai, o ji ir toliau paprasčiausiai sąžiningai atliko savo pareigas. Tačiau vieną dieną ji sumanė darbą pakeisti (mažas atlyginimas, sunkus darbas). Ji susirado darbą fabrike.

 

Fabrikas

Ji visada bijojo fabriko. Bijojo žmonių, kurie lyg sraigteliai didžiuliame mašinos mechanizme, nepaliaujamai vienodai sukdamiesi, tampa tos makalynės dalimi. Fabrikas, į kurį ji atėjo, buvo išskirtinis. Daugiausiai jame darbavosi lenkai su savo šeimomis, vaikais, dėdėmis ir dėdienėmis. Baisus dalykas, galvodavo moteris, kai tauta pradeda kurti savo tautą kitoje šalyje... Vėliau, bendraudama su anglais, ji suprato, jog ir šie yra nepatenkinti pernelyg akivaizdžiu jų „šeimininkavimu“. Pagal statistiką, iš Lenkijos išvažiavo trys milijonai žmonių. Europos Sąjunga atvėrė vartus visiems Europos Sąjungos piliečiams. Tad ko gi pykti, jei esi toks, kaip visi? Nežinia kodėl, tačiau lenkai nemėgsta lietuvių (gal čia amžių glūdumoje paslėpta nesantaika?). Lenkai labai draugiški savo kraštiečiams, ko nepasakysi apie lietuvaičius. Rezultate – laimi darbas, kultūringumas ir santūrumas, kuris gyvena kiekvieno žmogaus viduje.

Fabrikas išmokė moterį ne tik idealiai pagaminti žvakę ar dirbti su brangia kosmetikos produkcija. Jis suteikė supratimą, kad ir toje didžiulėje gamybos mašinoje mažas sraigtelis tolygus jėgai, kuri suka visą įrenginio mechanizmą. Darbininkišką patirtį ji įsidėjo į „lagaminą“, kuriame buvo užrašyta jos gyvenimo išmintis: negalima savo kūną pavergti, jei nuo to kenčia tavo siela (moterį į darbą susigrąžino restorano šeimininkas, vėliau ji mokėsi, keitė darbus, o šiandieną ji susirado lengvą darbą, kuris leidžia jai nepavargti fiziškai ir morališkai).

 

Kalėdos

Kaip ir visiems krikščionims, Kalėdos yra pati nuostabiausia šventė metuose. Jau spalio mėnesio pabaigoje žmonės pradeda gyventi kalėdinėmis nuotaikomis (prekių išpardavimai parduotuvėse, kalėdinės dainos radijo imtuvuose). Britai daugiausiai pinigų išleidžia pirkdami kalėdines dovanas savo artimiesiems (nei vienas nėra pamirštas). Tai puikus, nuoširdus ir džiaugsmingas metas pasveikinti visus, kuriuos tu pažįsti.

Pirmąsias Kalėdas moteris šventė savo namuose. Kai hostelio šeimininkas jos šeimą įgrūdo, neva, į geresnį kambarį, kuris buvo šaltas, nejaukus ir daugiau panašėjo ne į kambarį, o į garažą – moters vyras laikraštyje surado nuomojamą butą miesto centre. Viskas įvyko labai greitai. Sumokėję įnašą už butą, jie jau tą patį vakarą turėjo raktus nuo savo būsto, o per Kalėdas kepė šeimininko padovanotą kalakutą (šeimininkas – fermos savininkas). Jei dabar kas nors moters paklaustų, ar iš tiesų Kalėdos – stebuklų išsipildymo metas, ji nedelsdama atsakytų „taip“. Ir visai nesvarbu, kad kalakutas kepė tik suvyniotas į foliją (nebuvo skardos), o kaimynai, išgirdę kaukiant priešgaisrinį signalą, skubėjo teirautis, ar šiems viskas gerai. Visai nesvarbu, jog pirmąsias naktis savo namuose jie buvo užsikloję tik savo drabužiais. Išgyventi dalykai, jei jie turi prasmę, yra laimė, kurią žmogus pradeda suprasti po to, kada jo vidus prisipildo energijos, kuri iki kaulų smegenų įsiskverbusi į jo vidų, virsta atomu.

 

Vaikai

Pasilikdama gyventi svetimoje šalyje moteris norėjo, jog joje visų pirma įsitvirtintų jos vaikai. Moters vyresnė dukra Lietuvoje užbaigusi mokslus, galėjo vystyti savo profesinį pasiruošimą Anglijoje. Tai padaryti nebuvo paprasta (reikia gauti sertifikatą, kad tu turi teisę dirbti su vaikais). Dukra, būdama labai darbšti, dirbdama pradinėje mokykloje, įgavo ne tik praktikos, bet ir baigė aukštuosius mokslus universitete. Jaunesnioji dukra, turėdama išskirtinį savo pasaulio suvokimą, mamai Lietuvoje (mokykloje) pridarydavo daug bėdų. Iš prigimties turėdama gražų balsą jau Lietuvoje gyvendama suprato, jog talentai yra padaromi. Tai tik pinigų sumos ir laiko klausimas (Anglijoje talentingiems žmonėms prasimušti – dar sudėtingiau).

Pradėjus dukrai lankyti koledžą Anglijoje, visų pirma buvo atkreiptas dėmesys į jos balsą. Tėvai neturėjo atliekamų pinigų sumokėti už papildomas muzikos pamokas (už juos tai padarė koledžo muzikos mokytojas). Per du mėnesius įvaldžiusi anglų kalbą, kalėdinio koncerto metu nuostabioje miesto katedroje, dukra atliko savo solinę dainą. Pritariant orkestrui ir chorui, ji iš visos širdies traukė kalėdinę giesmę, o mamos širdyje tvenkėsi džiaugsmo ašaros. Šiandieną visa tai ji prisimena kaip sapną. Po sunkios darbo dienos, pavargę, jiedu su vyru sėdėjo tarp pasipuošusių ponų ir klausėsi savo vaiko. Po koncerto suglumusiems tėvams žmonės spaudė ranką girdami jų talentingą dukrą. Namie, atsisėdusi sode po savo palme ir įsipylusi taurę vyno, ji pirmą kartą sau prisipažino, jog jos pasirinkimas – perlaužti savo gyvenimą perpus – įgijo prasmę.

 

Irena VALUŽĖ

(Bus daugiau)

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Gerbiami pedagogai, mieli mokiniai, mokinių tėvai, kaip ir kasmet, atskubėjęs rugsėjis svetingai atveria ugdymo įstaigų duris ir pakviečia į nelengvą, tačiau labai prasmingą kelionę mokslo ir pažinimo keliu. Tebūna šis kelias platus ir šviesus, te naujieji mokslo metai būna įdomūs, kupini naujų žinių ir patirčių. 


Kurorte intensyviai gražinama daugiabučių gyvenamųjų namų aplinka – tvarkomi dalies namų kiemai, įvažiavimai į juos, dalyje iki šiol neapšviestų kiemų įrengiamas apšvietimas. 


Palangos viešosios bibliotekos parodų salės erdvė jau antrą kartą pasipuoš žaismingomis, nuotaikingomis ir kiek kandžiomis karikatūromis – čia, Lietuvos karikatūristai kviečia į tradicinę 52-ąją karikatūrų parodą ,,Žmogus“. Paroda kasmet ruošiama Vilniuje balandžio 1-osios proga, tada pasklinda po Lietuvos miestus ir margąjį pasaulį.


Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.


Palangoje įsikūrusi sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija Palangoje yra tokia maža ir išskirtinė, kad apie jos veiklą retai kuris ir žino. Tačiau joje dirba pasiaukojantys žmonės, nebodami patalpų, kuriuose įsikūrę, avarinės būklės ir dėl to niekam nesiskųsdami.


Palangiškiai Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) rungtynėse turėjo vargo su pirmenybių autsaideriais – „Lietkabelio“ dubleriais, kuriuos rezultatu 77:69 sugebėjo palaužti tik rungtynių pabaigoje. Po pirmųjų keturių minučių rezultatas aikštėje buvo 11:10, bet tuomet „Palangos“ krepšininkai sugebėjo pabėgti į priekį ir ketvirtį baigė su...


Sena ir senas tradicijas puoselėjanti šalis jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė: šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre moteris stebėdavo vakarais iš „pabų“ išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas – taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie...


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Nesvarbu, kokia yra jūsų sielos gelmė ir jos santykis su būtimi ir visata, bet krikščioniškame pasaulyje su širdies virpesiu nekantriai laukiamos Kalėdos ir jų didžiausias stebuklas – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas, – neabejotinai šviesi naujiena visiems, nes metų pabaiga, sutampanti su didžiausiomis krikščionybės šventėmis, reiškia...


Agnė Lukaitytė, 18–metė mergina, vaikystę ir mokyklos metus praleido Palangoje. „Jūra yra nuostabi“, - sako graži mergina. Bet galbūt merginos polėkiams ir svajoms net Palanga su jūra yra šiek tiek per maža. Baigusi mokyklą kurorte, Agnė išvyko gyventi ir mokytis į Vilnių. Ir...neišsigando iššūkių: dalyvavo  Olialia.lt atrankoje ir grožio konkurse „Mis Lietuva – 2010”. Ko gero, jos...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius