Septyniasdešimt septynerių Genė tikra žemaitiška tarme nuoširdžiai ir paprastai papasakojo, koks gyvenimas atvedė prie bažnyčios tvoros.

Septyniasdešimt septynerių Genė tikra žemaitiška tarme nuoširdžiai ir paprastai papasakojo, koks gyvenimas atvedė prie bažnyčios tvoros.

Kai gyvenimas pats priverčia eiti prašyti išmaldos

2016 08 08

Salomėja GALDIKAITĖ

Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių – septyniasdešimt septynerių Genė. Tikra žemaitiška tarme moteris nuoširdžiai ir paprastai papasakojo, koks gyvenimas atvedė prie bažnyčios tvoros.
– Nusikelkime į jūsų jaunystę. Iš kur esate? Kur gimėte, augote, praleidote savo jaunystę?
– Aš esu iš Palangos. Gyvenau Sodų gatvėje, pačiam gale. Ir dabar ten tebegyvenu. Esu tikra palangiškė.
– Ar buvote ištekėjusi?
– Buvau. Mano vyras nuolat į kalėjimus patekdavo, dėl to išsiskyrėme. Po to jis kitą turėjo – kažkokią seną moterį. Buvo teismas, kai mes skyrėmės. Teisėjas dar klausė, kokią pavardę palikti: mergautinę ar vyro. Aš kaimynų paklausiusi pasilikau mergautinę pavardę. O kam man taip reikėjo pasielgti? Ir tapau merga su vaiku. Dabar imčiau vyro pavardę.
– Kiek metų jums buvo, kai ištekėjote?
– Oi, jauna buvau. Dvidešimties tikrai neturėjau. Mano vyras buvo senesnis, atrodo, kad jam tada 23 metai buvo. Galėjo įdėt man kas tada proto.Nors mylėjau aš jį.
– Ar ilgai išgyvenot su savo vyru santuokoje?
– Ne, neilgai tegyvenau. Jis po kalėjimus ėjo. Buvo apsivogęs, niekur nedirbo. Po to vyro daugiau ir nebeturėjau jokio. Pirmas ir paskutinis jis man buvo. Bet gal ir geriau vienai gyventi, su niekuo bartis nereikia.
– O jis smurtaudavo?
– Ne, to nebuvo. Tiesiog buvo didelis tinginys, o vis tiek reikėjo iš kažko tai gyventi, todėl vogdavo.
– O vaikų su juo susilaukėte?
– Dar prieš santuoką gimė berniukas, todėl ir tuokėmės.
– Tėvas rūpinosi vaiku?
– Visiškai ne, elementų nemokėjo. Pati eidavau į namus ir maldaudavau, kad nors kiek pinigėlių duotų – nieko nesulaukdavau iš jo. Vogt temokėjo, daugiau nieko.
– Kas jums padėjo užauginti berniuką?
– Kaimynai. Turėjau labai gerus kaimynus. Jie man neleido net tuoktis, nors jų nepaklausiau, vis tiek padėjo ir rūpinosi vaikeliu.
– O kur jūsų sūnus dabar?
– Dirba užsieny.
– O jūs bendraujate? Jis rūpinasi jumis? Žino, kaip jūs gyvenat?
– Bendraujame. Viską jis žino ir kiek gali tikrai padeda. Tikrai geras vaikelis yra, duoda ir pinigėlių man, nors pats sunkiai dirba, ir paskambina. Nepamiršta manęs.
– O turite anūkų?
– Turiu vieną, bet nieko apie jį nežinau. Su savo žmona sūnus negalėjo gyventi, todėl išsiskyrė, dabar su vaiku ir nebebendrauja. O anūkas kažkur irgi užsieny dirba.
– O turite brolių ar seserų?
– Turiu vieną brolį. Dar tebėra gyvas. O kitas seniai miręs. Su tuo, kur likęs gyvas, tai bendraujam telefonu. Susiskambinam karts nuo karto. Jis gyvena labai toli – už Klaipėdos, todėl nesusitinkam. Jis baisiai skundžia pinigų už kelionę, paskambina ir viskas. Rusų laikais, kai atvažiuodavo, tai labai padėdavo: ir pinigų, ir maisto atveždavo. Dabar pats žmogus pinigų nebeturi.
– O jūs turite namus?
– Turiu namą Sodų gatvėje, gana gerai gyvenu, tik brangiai išeina, kai reikia mokesčius susimokėti.
– O jums yra leidžiama čia sėdėti ir prašyti išmaldos?
– Ne, aš šiek tiek pasėdžiu ir einu namo. Ateinu kokią 11 valandą ryto, o jau po pietų kulniuoju atgal. Gaudo čia mus – išvaro. Palangos policininkai dar kartais leidžia pasilikti, bet iš kitur atvažiavę be jokios gėdos išvaro lauk kaip šunį.
– O kiek jūs per dieną surenkat pinigų?
– Vakar 5 eurus gavau. Būna, kad ir 10 eurų duoda žmogus. Labai įvairiai, nuo dienos priklauso. Kartais ir išvis per visą dieną kelis centus tik gauni.
– Ką darot žiemą? Einat prašyti išmaldos?
– Ne, nebeinu, nes per šalta. Žiemą sūnus daugiau pinigų atsiunčia. Dabar tai nėra bėdos. Nėra namie ką veikt, čia ateini ir sėdi, dar pinigų susirenki, o žiemą vienas vargas būtų.
– Palangoje žmonės geri? Nebūna taip, jog pasityčioja?
– Ne, Palangoje tikrai labai geri žmonės. Tik dabar, kai atsirado eurai, nieko nebeduoda. Jiems patiems, matyt, reikia pinigų, viskas subrangę.
– Yra kitų jūsų likimo brolių ir seserų, kurie čia sėdėtų kartu?
– Yra, bet nelabai bendraujam. Viena moteris sėdi prie vartų – pensininkė ji irgi, bet mes nebendraujam. Ji su manim nesikalba, kažkokia labai keista.
– O jūs turit apskritai su kuo pabendrauti? Yra kokių draugių?
– Ten kur gyvenu, turiu vieną draugę, su kuria pasišnekam, pabendraujam, apkalbam visas naujienas. O šiaip tai neturiu aš tų draugų – tiesiog nenoriu. Gerai man ir vienai. Kam reikia jų.
– Jūs sėdite prie bažnyčios, turbūt tikintis žmogus esate?
– Tikiu. Einu į bažnyčią. Turiu namuose du šventus paveikslėlius ir Dievas yra pastatytas. Būna, sako žmonės, kad nėra Dievo. Na, kaip gi nėra..
– Apie ką dabar svajojate?
– Norėčiau, kad gyvenimas būtų geresnis ir nereiktų čia sėdėti. Nėra pinigų. Daugiausiai pinigų vaistams išleidžiu – turiu per aukštą kraujo spaudimą, reikia nuolat gerti vaistus. Kad tik ta sveikata laikytų...
– O kiek metų jūs jau čia sėdit?
– Oi, net neklausk. Nuo rusų laikų aš jau čia. Ir žiemą sėdėjau, ir per lietų. Prisimenu, kojos šaldavo, pilna sniego.
– Ką jūs dirbot gyvenime? Kokia buvo jūsų profesija?
– Aš dirbau valgykloj. Visą gyvenimą buvau valytoja. Nuolat keisdavau valgyklas. Po tris-keturis mėnesius padirbdavau ir eidavau į kitą vietą, nes nebūdavo darbo. Esu dirbusi „Žuvėdroje“, „Jūratėje“. Reikėjo kažkaip užsidirbti pensiją. Brolis man pasakė: „Nedirbsi, neužsidirbsi pensijos“. Dirbau, bet kad ta pensija maža – 200 eurų tegaunu.
– Ką jums reiškia jūra? Ar nueinat prie jos kartais? Visgi esate gryna palangiškė.
– Nelabai. Paskutinį kartą prie jūros buvau prieš porą metų, net neprisimetu tiksliai. Jaunystėj tai eidavau, smagu prie jūros būdavo, dabar tai netraukia ir labai toli ji nuo čia, sunki kelionė būtų.
– O ką šiaip mėgstate veikti, kai grįžtate namo?
– Aš dirbu įvairius darbus, reikia ravėti. Turiu pasisodinus šiek tiek daržovių, reikia jas prižiūrėt. Po visų darbų tai labiausiai mėgstu žiūrėti televizorių. Labai geras dalykas, džiaugiuosi, kad jį turiu namuose.
– O skaityti mėgstate?
– Vaikeli, aš net pradinės klasės nesu baigusi. Į pirmą klasę kai ėjau, man išvis nėjo mokytis, todėl ir nebėjau į mokyklą. Todėl aš nei skaityti, nei rašyti nemoku.
– O nenorėjote vėliau išmokti?
– Norėjau, bet nesigavo.
– O kaip jūs perskaitot, pavyzdžiui, ant vaistų, kas būna parašyta?
– Paklausiu vaistininkės ir stengiuos prisiminti.
– O kaip su jūsų tėvais? Turėjot juos?
– Taip, geri buvo mano tėveliai, jau ilgą laiką jų nebeturiu. Labai seniai jau jie mirę. Aš jų name ir gyvenu dabar, perrašė man jį. Likau viena, sūnų tik turiu. Bet bėdos nėra, svarbu gyventi yra kur. Būna žmonėms ir blogiau.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis...


Penktadienį nuaidėjo pirmasis naujųjų mokslo metų skambutis, sukvietęs visus mokinukus sugrįžti į mokyklų suolus. Tądien visas dėmesys skiriamas švietimo bendruomenei – sveikinimai, puokštės gėlių, šypsenos... Džiugu, jog šiemet į pirmą klasę žengė daugiau pirmokėlių. Jiems tai neeilinė diena, atvėrusi duris į nepakartojamų įspūdžių kelionę....


Susidomėjęs studijuoju, pamažu analizuoju, bandau susisteminti ir įterpti savą egzistencinę patirtį tarp neabejotinai vertingos žurnalisto-erudito Arvydo Praninsko neseniai išleistos knygos „Pokalbiai su A.“ minčių ir eilučių (leidykla „Žuvėdra“ Vilniuje, 2017 m.). Skaitymo – ne vienai dienai.


Sveikatos apsaugos ministras patvirtino naują tvarką, kuria panaikinamas draudimas į paplūdimius eiti kartu su gyvūnais. Nuo šiol savivaldybės galės spręsti, kuriuose paplūdimiuose bus galima lankytis su gyvūnais ir pasirūpinti, kad juose būtų užtikrinti higienos normos reikalavimai, pastatyti įspėjamieji ženklai.


Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių –...


Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“. Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška...


Jie priverčia susimąstyti, kiekvienas juose įžvelgia vis kitokią prasmę. Talentingi, unikalūs, pulsuojantys šiluma ir harmoningi – Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės kūriniai abejingų nepalieka. Po studijų Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgijo dailininkės grafikės specialybę, ponia Gražina gyvena ir kuria Palangoje. ,,Menas, – sako G....


Palanga - ne tik sočių ir laimingų poilsiautojų vasaros sostinė. Vasarą ji traukia kaip magnetas ir žmones, kuriems gyvenimas nėra saldus – tuos, kurie be sveikatos ir be darbo, ir kurie duonai užsidirba klūpomis prašydami išmaldos. Jie gyvena apleistuose namuose, kopose, o treti - konteineriuose. Jie - išmaldos prašytojai. Ekonominio botago kirčius jaučia ir jie. Kaip prisipažino kalbinti...


Kiekvienais metais vandens, šilumos, komunalinių patarnavimų paslaugas teikiančios įmonės vargsta su skolininkais. UAB „Palangos vandenys“-ne išimtis. „Skolininkų turime daug ir įvairių. Jų padaugėja, kai bankrutuoja įmonės, kai pablogėja jų ir gyventojų mokumas dėl pablogėjusios ekonominės padėties. Dažnai butai parduodami kartu su skola, ne visada naujas buto šeiminkas moka senas skolas....


Viena iš Palangos Anoniminių Alkoholikų grupės „Gintaras“ įkūrėjų ponia Jadvyga jau daugiau nei 13 metų visiškai nevartoja alkoholio, džiaugiasi geresne gyvenimo kokybe ir stengiasi padėti kitiems, kovojantiems su alkoholizmu. „Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų pasveikti“, - sako moteris.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius