Neišskiriami broliai Umbrasai: už gerumą atsilyginama gerumu

Jeigu pritrūktų optimizmo, tai neabejotinai reiktų susitikti su broliais Alfredu ir Valdu Umbrasais, kurie nuolat šypsosi, pasakoja tik apie gražiausius dalykus ir pripažįsta, kad į tai, kas negera, jie tiesiog nekreipia dėmesio. Puikiausias pavyzdys mokytis pozityvumo, nors gyvenime būta visko. Beje, jie dar ir be galo kūrybingi, atsakingi, nebijantys bet kokių darbų. Ir visko jiems pakanka.

Išskirtiniai pomėgiai ir mėgstama veikla
Lygiai prieš penkerius metus amžinojo poilsio atgulė itin aktyvi, visuomet, kaip ir sūnūs, plačiai besišypsanti visiems draugiška ornitologė Lidija Umbrasienė, Alfredo ir Valdo mama. Vaikai iki šiol gerbia jos atminimą gyvendami itin gražų gyvenimą – viską regėdami gražiomis spalvomis, žvelgdami daugiau į gamtą, kur liūdesio niekuomet nėra.
Alfredas jau aštuonerius metus užima zakristijono pareigas Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje.
„Visada domėdavausi bažnyčia ir jos tarnų darbu, mama mus nuolat vesdavosi į mišias, man įdomus Šventasis Raštas, tad sulaukęs pasiūlymo užimti šias pareigas, džiaugiausi. Tarnystė man labai patinka, jaučiuosi dvasiškai pakylėtas. Atrodo, ir pavargsti, ypač po švenčių, bet geras jausmas širdyje. Darbų netrūksta, esu tarsi ūkvedys, viską turiu prižiūrėti ir paruošti“, – pasakojo Alfredas.
Jis pripažino, kad anksčiau būdavo labai nedrąsu skaityti prieš auditoriją, o dabar jau baimės nebėra. Puikus įvertinimas būna, kad būtent jo balso norisi žmonėms mišių metu.
Alfredas atsinešė parodyti savo sukauptų atvirukų kolekciją. Įdomiausia, kad juos jis gavo internete paplitusio judėjimo, pavadinto „postcrossing“, dėka. Atvirukų sulaukia palangiškis iš viso pasaulio žmonių, kurie ir patys papasakoja, kuo domisi, kas jiems įdomu, ir patys stengiasi patenkinti gavėjo lūkesčius. Sulaukdami būtent jam skirto atviruko žmonės sulaukia ne tik tos šalies, iš kurios siųsta, gražiausių vaizdų, objektų, bet ir nuoširdžių palinkėjimų. Kiekvienas atvirlaiškis savyje turi daug šilumos.
„Labai smagu pašto dėžutėje rasti ne tik sąskaitas, kaip dabar įprasta, bet ir atvirukus, kurių dabar taip retai visi gauname. Šis projektas suteikia galimybę pakeliauti mintimis po visą pasaulį“, – džiaugėsi savo dalyvavimu projekte Alfredas.
Na, o Valdas, kaip paaiškėjo, moka megzti. Jis jau yra primezgęs puikiausių šalikų.
„Kartą mama, kai gulėjau ligoninėje, atvežė man virbalus ir siūlus. Vargau, vargau, bet galiausiai perpratau, kaip reikia megzti. Pirmasis mano numegztas šalikas buvo kreivas, šleivas, bet vėliau visai puikiai sekėsi“, – pasakojo jis.

Išbandė daug darbų
Alfredas ir Valdas neturi kada liūdėti, jie turi labai daug veiklos. Nesėdi rankų sudėję, sugalvoja, kaip užsidirbti papildomų lėšų. Pavyzdžiui, Valdas prižiūri vieną patikėtą namą žiemos metu, abu broliai tvarko dar dešimt kapų, kurių priežiūrai skirti laiko negali išvykę artimieji. Alfredas dar puikiai geba dirbti ir kompiuteriu, padeda žmonėms susikurti paskyras dėl nuomos. Taip pat jis, kaip ir mama, labai mėgsta fotografuoti. Jo gamtos nuotraukos yra puošusios žurnalo „Žaliasis pasaulis“ viršelį.
Valdas dalyvauja Palangos neįgaliųjų draugijos veikloje, yra aktyvus dalyvis. Jis itin mėgsta skaityti spaudą, visas perskaitytas naujienas papasakoja broliui, žiūri žinias.
„Internetas man nepatinka, tad mielai skaitau naujienas tradicinėje spaudoje“, – prisipažįsta Valdas. O Alfredas, nors ir sunku patikėti, bet tapo „Bočių“ draugijos nariu. „Norėjau vykti su jais drauge į kelionę, tad neturėjau kitos išeities, tik tapti nariu“, – nusijuokė Alfredas.
Seniau broliai dirbo ir spaudos platintojais, Valdas dirbo senojoje kurorto pirtyje. Daug kur yra kiekvienas save išbandęs.
Broliai Globos namuose nuolat lanko kaimynę. Ji būdavo nuolatinė jų namų viešnia, puikiai sutardavo su mamyte, tad jie ir toliau palaiko ryšį, tik jau kituose namuose.
Beje, broliai atskleidė, jog juos lydi sėkmė. Ne kartą yra laimėję loterijose – ir piniginių prizų, ir daiktų bei pramogų.
„Pernai laimėjome 200 eurų, atrodė, kad neįmanoma, jog tie skaičiai gali sutapti, o štai ir sutapo. Kaip kam lemta turbūt. Galima juk ir šimtą bilietų turėti, bet nieko nelaimėti, o kartais užtenka ir vieno, kad laimėtum“, – savo sėkme dalijosi palangiškiai, kuriems tarsi atsilygina už gerumą pati visata.
Ne visada broliai buvo drauge. Pabaigę vidurinę mokyklą jų keliai išsiskyrė, kadangi Alfredas tęsė mokslus Klaipėdoje, o Valdas – Kretingoje. Kasdien namo negrįždavo, susitikdavo savaitgaliais.
Bet abu pripažįsta, kad be vienas kito sunkiai įsivaizduotų gyvenimą. Nuo mažumės jie visada buvo drauge.
„Pamenam, kai mama mus išvedė į darželį pirmą kartą. Verkėm nesustodami, niekuo nesugebėjo nuraminti, galiausiai turėjo pakviesti mamą. Močiutė vėliau su mumis buvo, kol pripratome. Mes esame pripratę prie namų. Ir dabar mums reikia namų“, – prisiminė pašnekovai.
Jų namuose niekada netrūksta gyvybės. Visuomet su broliais auga ir gyvūnai. Šuniukų būta jau ne vienas. Ir visi ištikimi draugai, prikrėtę smagių eibių.

Skųstis nėra dėl ko
Turbūt nieko stebėtino, jog abu broliai pamilo gamtą, kuria taip žavėjosi jų mama. Ornitologija tapo ir jiems artima.
„Žinoma, kad pripratino mama ir mus prie gamtos, prie paukščių. Jos dėka ėmėme atpažinti sparnuočius. Mama jau iš giesmės atpažindavo, koks paukštelis čiulba. Mes visi nuo tilto stebėdavome antis, varnas, skaičiavome gandrų lizdus, stebėjome, kada išsiris gandriukai, fotografavome, kaip leidžiasi į lizdą. Neseniai nusipirkau gerą fotoaparatą. Mamos aparatas jau turėjo defektą“, – pasidalino įspūdžiais palangiškiai.
Broliai išlaiko tradicijas. Ne tik kartu eina pasivaikščioti, ieško puikių vaizdų, bet ir prieš didžiąsias metų šventes vieną dieną paskiria kultūrai, dalyvauja koncerte.
Pasiteiravus, kaip jiems pavyksta išlaikyti savyje tiek daug šviesos ir gėrio, broliai tik nusišypso – savaime taip gaunasi.
„Mes nesam naivūs, žinom, kad yra visokių žmonių. Bet stengiamės į juos nekreipti dėmesio. Susiduriame su tokiais žmonėmis, kuriems viskas blogai, pas kuriuos reiktų nueiti pasimokyti, kaip skųstis ir dejuoti. O mums iš tiesų viskas gerai. Niekas nėra mūsų apgavę. Turime mėgstamos veiklos, pinigų užtenka. Net jei nebūtų darbo, atrastume ką veikti, džiaugtumėmės gamta“, – kalbėjo broliai.
Išliko artimų mamai žmonių, kurie rūpinasi broliais. Taip kaip jie rūpinasi kitais, taip sulaukia rūpesčio ir iš kitų. Taip gyvenimas išties atrodo gražesnis.
„Visko gyvenime buvo, tiesa. Nebuvo kelias vien rožinis. Tam, kad mes matytume pasaulį gražesniu, esame dėkingi mamytei, kuri išmokė be reikalo nesipykti, išklausyti žmones ir jiems pritarti. Ji niekada ant valdžios nebuvo nieko blogo pasakiusi, jai visko pakako, buvo patenkinta gyvenimu“, – nusišypsojo prisiminę palangiškiai broliai. Beje, jų pirmosios gyvenimo akimirkos nebuvo lengvos, jie gimė silpni, tačiau itin norintys gyventi. Tai, kad jie gyventų, itin troško ir tėvai. Per anksti be antrosios pusės likusi dvynukų mama perdavė jiems viską, ką tik sugebėjo perduoti. O broliai Umbrasai nuoširdžiai puoselėja šį palikimą.