20 metų – Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Redakcijų žmonės: žodžio „Pabaiga“ nežinantys optimistai aktoriai ar tik... svetimų auksinių „karietų“ kalviai?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-01-05
Peržiūrėta
1251
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gediminas Griškevičius
Gediminas Griškevičius

„Lašas akmenį pramuša ne jėga, bet dažnai krisdamas“, – akcentuoja dar studijų metais Vilniuje, 1965–1970 metais, į minčių taupyklę „įlašėjusi“ Kinijoje populiari sentencija, o žodį „sentencija“ (lotynų k.) žodynas išaiškina, jog tai – „trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis“.
Žmonijos patyrimas gimdo vis naujas sentencijas. Ilgainiui ir paties patyrimas įžodina savaip regėtus, išjaustus įspūdžius, apibendrina šimtų, net tūkstančių gyvenime sutiktųjų bendrakeleivių kalbų minčių nuotrupas, net linksmų išgertuvių trupinius, o iš jų, „žiūrėk, senjore, gėrėkis“ – jau ir paties „išsikeptas“ daugiaspalvis „Gyvenimo pyragas“ su džiaugsmais ir nuoskaudom, bet nepasilikus šalikelių pievose. Žmones krantuose pavyko pasiekti ir jau 30-uosius metus visa asmeninio Pažinimo išmintimi dalintis su raminančia ir kiekvieno mintis harmoningai „sušukuojančia“ jūra Palangoje.
Būtent tai ir yra didysis lobis – pasaulio ir jo keliuose, net takeliuose sutiktųjų žmonių sukaupta Pažinimo išmintis. Tik būk smalsus, kantrus, linksmas, dar – savikritiškas, „betuštybinis“ ir jaunatviškos aistros nepristigs net ir sulaukus 66-erių. „Kol kas – tiek“.
Netikėjau 1965-aisiais, kaip įdomūs bus „daugiaserijinio“ gyvenimo vaizdai 2015-ųjų išvakarėse, lygiai po 50 metų. Likimai mūsų išgyvenimais, emocijų skalėmis rašo knygas – romanus, tragedijas ir komedijas. Jei atvirai, retas septyniolikametis apie tai galvoja. Jis gyvena „čia ir dabar“. Jis netiki nei senatve, nei mirtim. Diskusijų ir kalbančių galvų daug, bet ir pats tarsi nesijauti kvailiu nei klystančiu. Trumpai tariant, esu laimingas, sutikęs marias žmonių. Dėkingas, kad nepaisant amžiaus skirtumų, jie visi norėjo bendrauti ir daug kuo padėjo, padeda gyventi ir dabar.
Ak, ir tie prisiminimai – lyg smuiko melodija iš visada jauno, visose santvarkose visataučiams atviro, visus suprantančio ir kiekvienoje širdyje malonią „stigmą“ paliekančio Vilniaus.
Vilnius, statybininkų terminais šnekant, yra mano literatūrinio – žurnalistinio vasarnamio pamatai, „nulinis ciklas“... Kiekvienas iš Stuokynės kambarėlio universiteto gatvelėj, „Tauro“ bendrabučio, Profilaktoriumo gatvėj, iš „Literatų svetainės“, „Palangos“, visi iš visų redakcijų kabinetų. Giminė. Savos šeimos narys. Štai todėl aš prie jūros pasijuntu esantis „Arpas arfoje“. Arpas būdavo kiekvieno kolūkio sandėlyje. Jis grūdus sėjai ruošia, valo nuo pelų. Ir aš bandau atsirinkt vertingiausia. Satyriškai apibendrinant, žmoguje, kai kada net nepastebint, nuolat vyksta procesas, kurį dabar globalioji viešuomenė apibūdina – „Atliekų rūšiavimas“. Tai nėra „Nulinis humoras“. Tai yra dvasinės Būties pareiga, geidžiant atsirinki vertybes, tikrus bičiulius, visa, kas praturtino ir padeda eiti gyvenime į priekį: „Kad negalvot apie save – turiu galvot apie tave“. Tikrumas visais pavidalais pasimato tik Būtojo laiko puslapiuose. Tad yra ką vartyti. Tuo ir įdomus, prasmingas kiekvienas Lemties dvelksmas. Kiekvienas tau neabejingas pašnekovas.
Vienas iš šviesiųjų, Vilniuje pažintų idealistų – iš Kražių kilęs, kaip reta ištikimas spaudos riteris Edmundas Žiauberis (1932–1985). Jis – žinomas lietuvių grafikas, knygų iliustratorius ir vaikiškų leidinių „Lietuvos pionierius“, „Genys“ meno skyriaus vedėjas, buvo net dviejų – Dailininkų ir žurnalistų sąjungos narys, labai šiltaširdis, gera kiekvienam linkintis etiškas žmogus. Dabar, neabejoju, sykiu su mūsų kolegomis iš vakarų Lietuvos Palangos, Klaipėdos redakcijų noriai ir aktyviai dalyvautų nepriklausomos Lietuvos žurnalistų sąjungos 2014 metų suvažiavimo darbe.
E. Žiauberis, dar vienas šviesus Kalvotosios Žemaitijos vyras, o pasak poeto Pauliaus Širvio, visad „vaikinas“, pritartų ir šioms mano mintims:
„Žurnalistika?
Tai labai daug
egzistencinių siūlų,
kuriuos kantriai
narpliojant
mezgi rūbą
Pasaulio sielai sušilti,
žmogui žmogumi
nenusivilti,
bandykit kilti,
nors tenka nusvilti,
bet...
iki Karsto lentos
neštis
Viltį!“
Kai aš dar nedrąsiai varsčiau Vilniaus redakcijų duris, menininkas Edmundas buvo jau žinoma figūra, galėjo pūstis, o buvo paprastas, kaip parkeris, rašiklis. Ilgainiui šis jaukus vyras, man savo ranka išrašęs pirmą „Lietuvos pionieriaus“ jaunojo korespondento pažymėjimą, tapo geru draugu, kurio žodžiams ir darbams širdis neabejinga ir šiandien.
Šis dviejų prestižinių respublikos sąjungų narys visada ir bet kada padėjo, man dirbant ir Kelmėje. Nebuvo išdidus: noriai ir pusdykiai iliustravo mano redaguojamą, 1982–1985 metais šio rajono Gaisrininkų draugijos leidžiamą priešgaisrinės agitacijos biuletenį „Gaisrai ir žmonės“. Dabar žinau: E. Žiauberis mylėjo, nes gerbė žmones, jų darbus. Jis, kaip ir aš, žavėjosi Kelmės savamokslio Rodeno – akmenkalio, rajono Garbės piliečio Juozo Liaudansko skulptūromis. Nutapė „senelio“ portretą.
„Haydno muzikos fone žiūriu į vieną iš man paskutiniu metu mielų portretų, būtent J. Liaudansko – tapyboje, žiūriu ir žiūriu. Tai – labai mylimo žmogaus portretas, kuris kabos mano personalinėje parodoje, nuo liepos 5 d., tikiuosiu, kad ir Tu su miela šypsenėle pamatytum. Tai, žinoma, mano dvasinio momento parašytas laiškas. Žinok, aš tą portretą vos ne kiekvieną rytą pasidedu priešais ir žiūriu. Jau du kartus pastele veidą pertapiau. Koks jis išliks, pamatysi“, – rašė man laiške 1982 m. O kitame E. Žiauberio laiške tais pačiais metais žiemą skaičiau: „Vakar „Genyje“ su Martynu Vainilaičiu perkalbėjau dėl Tavo poezijos. Numatė duoti puslapį žurnale Tavo kūrybai. Manau, tai gerai. O aš pasistengsiu, kad būtų gražu. Jis man štai ką sakė: „Anksčiau rašė taip sau, bet dabar man patiko, įdėsiu“. Džiaugiuosi ir aš, kad Tu atkakliai kali, tai teisinga. Laiške minėjai, kad daug rašai, ypač dabar vaikučiams. Ir labai gerai. Dirbk, nesiblaškyk. Per darbą daug pasiekiama ir vėliau išsiskleisi lyg pumpuras. Nesijaudink, kad kokie šmikeliai lazdavoja. Tik, pabrėžiu, reikia ir pačiam jausti meninį lygį. Panašiai ir man buvo. Tačiau jau dabar snobams duosiu per snukelius, tai pamatysi. Nelengva daug dirbančiam. Bet per užsispyrimą, kančias kažkas gaunasi. Taigi, noriu Tave padrąsinti. O dabar vėl persijungsiu į kitus bėgius, kitu kampu. Vėl pradedu kelių metų laikotarpyje imtis didelio darbo, su „Vagos“ vadovybe sutariau simboliškai, jau kita maniera, su dideliu apibendrinimu sukurti iliustracijas B. Sruogos „Dievų miškas“ romanui. Tai bus vėl mano pasispardymas po I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“. Kovo 11 d. jau būsiu senas, man sukaks 50. Ta proga daug kur pasiskaitysi ir atrodo ruošiama laidelė per televiziją „Versmių“ laidoje. Taigi, kaip nebūsiu užkrautas darbais, savo gimtinei visada privalau rasti laiko. Dažnai tenka visuomeniniais pagrindais. Tik truputį ta bėsas sveikata, bet niekis, turbūt užteks parako.
Patariu dar kartą, dirbk ir dar kartą dirbk, tikrai gausis, nes laikas nelaukia. Puiku, kad daug kur Tave skaitau, net vakar varčiau sieninį kalendorių ir ten šlovini mūsų gimtąjį rajoną. Kai nueisi pas J. Liaudanską, apkabink ir pabučiuok nuo manęs. Pamažu su vyrais judinu reikalą dėl jo dirbtuvės sename malūne.
Su pagarba
Tavo Edmundas“
Žinau: tai nebuvo tuščias, šūkiais grįstas tarybinis idealizmas. Toks buvo Vilnių pasiekusio ir savo talentu, darbais Lietuvą garsinusio kuklaus kražiškio E. Žiauberio charakteris ir principai, Būties pagrindas ir prasmė. Šis draugiškas tarp daugelio Vilniaus redakcijų žmonių Kelmės ambasadorius man „įkrovė“ net 66 pūkines „optimizmo pagalves“. O žmogiškosios vertybės, kaip nevaidintum ar nepragėrinėtum savęs nusiraminimui kokios „buitinės diplomatijos“, išnyra iš Laiko bangų, kaip didžiausiųjų akmeninių riedulių pakaušiai iš „Štilio jūros“. Tai ir kelia pasitikėjimą Humanistika, taip pat ir žurnalistika, kuri be prasmių, be „pamatinių“ žmogiškųjų vertybių liktų panaši į beorę automobillio padangą.
Šioje vietoje man, neabejoju ir šiandien, 2015-ųjų išvakarėse, neabejotinai pritartų ne tik menininkas – uolus spaudos darbininkas E. Žiauberis, tačiau ir kiti mano žurnalistinio gyvenimo maratono bendrakeleiviai, patarėjai, mokytojai, gyventi padėjusieji, padrąsinantys, vasarasieliai kolegos. Gyvi ir išėję, bet vis pareinantys į Mano krantą, sykiu kažkur ties Šaipiais nužvalgyti Baltijos jūrą ar Plazės ežeriuką.
Tai – ir Jonas Šiožinys, Dalia Karvelytė, Alvydas Pocevičius, Algis Lukinskas, Leonas Braziulis, Žymantas Paliulis, Algis Semaška, Justas Vincas Paleckis, Aleksandras Cikanavičius, Algis Juozas Kusta, Rimantas Urbonas (Kupiškis), Vytas Misevičius, Leonas Aleksiejūnas, Antanas Kubilius, Pranas Raščius, Eugenijus Matuzevičius, Tomas Sakalauskas, žinoma, Paulius Širvys, Viktoras Brazauskas, Jonas Strielkūnas, Bronius Kašelionis, Algis Krapavickas, Stasys Lipskis, Romas Sadauskas, Saliamonas Vaintraubas, Vitas Žvirdauskas, Arnoldas Čainovskis, Juozas Sabaliauskas, Robertas Keturakis, Adolfas Strakšys, Vanda Šatkuvienė, Eduardas Selelionis, Kazimieras Šiaulys, Jonas Garadauskas, Bernardas Aleknavičius... Ogi šimtai giminiškų „dūšelių“, „Balto lapo“ ordino sesių ir brolių Vilniuje, Kaune, rajonuose, Klaipėdoje, Palangoje. Toks likimas – mūsų darbas – bendravimas su „masėmis“.
Kai 1966 metais susirgau ne vaikiška „kiaulyte“ (parotitu), o rimta, keturmete kaklo limfinių liaukų tuberkulioze, man į palatą I-oje Vilniaus tarybinėje ligoninėje seseriška, gabi žurnalistė Marija Gavėnaitė kelissyk į palatą atnešė puokšteles žibučių nuo viso anuomet itin darnaus, susiklausiusio, kūrybiško „Tarybinės moters“ kolektyvo: „Tvirtėk, Žvirbleli!“
Radijo laidų vedėjai, redaktoriai Stepas Jauga, Adolfas Drungilas, Kęstutis Trečiakauskas, Kostas Pivorius, Gravydas Tučkus, Natalija Bajoriūnienė, kurso VVU draugas, radijui ištikimas Vytas Kvietkauskas negailėjo širdžių šilumos, niekad „neįsivaizdino“, tik padėjo ir Lietuvos radijo redakcijose dirbant 1970-aisiais. Jie tarsi bakeriai – naktį įžiebami žibintai Nemune laivų kelyje. Taip ne jėga, o dažnai iš atvirų bičiulių širdžių ir potyrių į mano sielą sulašėjo ir pagarba savo pasirinktajam literato-žurnalisto pašaukimui. Taip pažinau save ir žmogaus psichologiją, ne tik dangų, bet net peklišką dugną, nes didesnio „pragarėlio“, kokį sukuria žemėje žmogus žmogui tikrai nesukuria savo genties nariui joks kitas gyvūnas, ir aš atsakau už šiuos savo teiginius, nes daug svetimumą sėjančios „šalto asfalto“ žurnalistikos, apraiškų yra šiandien. Todėl ir menas, jaunų dienų meninė inteligencija. Todėl ir Palangos lapkrityje aplanko E. Žiauberis, kurio kultūringos elgsenos motyvaciją iliustruoja ir prisiminimai apie jo pažintį su rašytoju Antanu Vienuoliu.
1952 m. E. Žiauberis, kaip dailės instituto studentas, praktikai atvažiavo į Anykščius. Čia jis susipažino ir susidraugavo su rašytoju A. Vienuoliu, rūpestingai išsaugojo šių susitikimų prisiminimus, o vėliau juos įamžino grafikos lakštuose ir knygoje „Antanas Vienuolis, šiandien“.
„Kartą instituto raštinės vedėjas pakvietė mane atsiimti siuntinėlį. Žiūriu, storoku žaliu vilnoniu siūlu perrištas paketėlis. Tai buvo jo raštų pirmas tomas, kuriame užrašyta: „Draugui dailėje gerbiamam E. Žiauberiui. Autorius A. Vienuolis. Anykščiai. 1954.I.20”, – prisimena E. Žiauberis jau minėtoje knygoje.
Rašytojo gerumą ir dėmesį jaunam studentui liudija ir toks faktas. „Vieną dieną skubėjau į institutą. Gedimino aikštėje sutikau bevaikštinėjantį A. Vienuolį. Mat, atvykęs iš Anykščių, jis apsistodavo savo bute Universiteto gatvėje ir eidavo pasivaikščioti po senamiestį. Pamenu, buvo geros nuotaikos, maloniu šypsniu pasisveikino ir paklausė, kaip sekasi studijos. Išsitraukęs iš kišenės piniginę, išima ir duoda man 250 rublių. Čia, sako jis, – smulkioms išlaidoms. Kai gausiu premiją, duosiu daugiau“. Nuoširdžiai padėkojęs, nenorėjau imti, aiškinau, kad bendradarbiauju leidyklose ir pinigų man užtenka. Nesileisdamas į kalbas, jis vos ne prievarta man įbruko pinigus“, – rašo E. Žiauberis atsiminimuose apie A. Vienuolį.
Nereikia nutylėti bogio, bet kiekviena proga dera aukštinti ir žmogaus gerumą.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vadovaujantis LR vietos savivaldos įstatymu, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos orų prognozes, nuo 2022 m. gegužės 3 d. skelbiama 2021–2022 metų šildymo sezono Palangos miesto savivaldybės teritorijoje pabaiga.


22-ąsias be pertraukų Palangoje vykstančias „Aurum 1006 km lenktynes“ nušvietė rekordinis 145 Lietuvos ir užsienio šalių žurnalistų būrys. 


Palangos senosios gimnazijos biologijos mokytoją Daivą Urbštienę gyvenime sunku labai nustebinti, tačiau kai prieš karantiną, viename susitikime jai prisistačius mokytoja, vos ne visi ėmė sutartinai prisiminti savo mokyklas, mokytojus ir net atskirus dalykus, ji širdyje nusistebėjo: „Žmonės, baigę mokyklą prieš 30 metų ir daugiau, iki šiol prisimena ir kalba apie savo buvusius mokytojus.“


Gimnazijos teatro studija „Kuprinė“Palangos senąją gimnaziją pradžiugino spektakliu „Traškančios žvaigždės“ pagal to paties pavadinimo žinomo vaikų ir paauglių rašytojo GendručioMorkūno apsakymą. 


Vasara jau ne už kalnų, tad po truputį dėliojamės vasaros planus ne tik kelionėms, tačiau ir spintai. Kaip visada vasarą norisi pasitikti atsinaujinus, atsigražinus ir, žinoma, su plačia šypsena. Kurgi daugiau galima savimi pasipuikuoti, jei ne paplūdimyje prie jūros. Maudymosi kostiumėlių mados visada buvo ne tik stiliaus, tačiau ir seksualumo, subtilumo bei išskirtinumo...


Šį sekmadienį – rinkimai į miesto savivaldybės Tarybą ir netrukus kurorto vystymuisi diriguos naujoji Taryba, o darbus vykdys naujoji administracija. „Palangos tiltas“ apklausė daugiau kaip 20 miesto verslo, politikos ir visuomenės atstovų, teiraudamasis, kurie miesto politikai, administracijos ir savivaldybės įmonių vadovai paliko ryškiausią pėdsaką miesto...


Vakar į „Palangos tilto“ redakciją pristatyti laikraščio skaitytojams savo miesto viziją, jei būsią išrinkti merais, rinkosi tokio iššūkio nepabūgę politikai, kandidatuojantys į Palangos mero postą pirmąkart vyksiančiuose tiesioginiuose rinkimuose. Deja, iš septynių kviestųjų redakcijos duris pravėrė tik trys kandidatai: Centro partijai...


„Lašas akmenį pramuša ne jėga, bet dažnai krisdamas“, – akcentuoja dar studijų metais Vilniuje, 1965–1970 metais, į minčių taupyklę „įlašėjusi“ Kinijoje populiari sentencija, o žodį „sentencija“ (lotynų k.) žodynas išaiškina, jog tai – „trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis“.


Lapkričio 10 dieną, pirmadienį, didžiulis Trolis Mumis (mokyt. D. Petkienės dovana) mokyklos bendruomenę ir smalsiuosius lopšelio-darželio „Sigutė“ ugdytinius su jų auklėtoja Alma Valaitiene pakvietė į Šviesos ir žodžio šventę. Taip Šventosios pagrindinėje mokykloje prasidėjo 18-oji Šiaurės šalių bibliotekų savaitė. 2014-ųjų metų skaitymų...


Palanga pasaulio pabaiga nepatikėjo

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2012 12 27 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Žadėtoji pasaulio pabaiga neįvyko ir mums teks gyventi toliau. Taip juokais galima apibūdinti praėjusią savaitę visuomenėje tvyrojusią nuotaiką. Visus šiuos metus iki pat gruodžio 21 dienos buvo eskaluojama žinia apie gresiančią Žemės rutulio katastrofą. Tokios kalbos buvo stiprinamos ne tik nuorodomis į ta diena pasibaigiantį senovės indėnų majų kalendorių, bet ir Saulės sistemos...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius